Praėjusios savaitės pabaigoje vykusioje konferencijoje „Aukštojo mokslo ateities scenarijai“ dalyvavo visa aibė žymiausių pasaulio ekspertų. Vienas jų prof. Henry Etzkowitzius H-STAR instituto Stenfordo universiteto (JAV) vyriausiasis mokslo darbuotojas, vizituojantis profesorius Londono, Edinburgo bei Stony Brook universitetuose, Harvardo universiteto Kenedžio mokyklos Edukologijos fakulteto narys...

Jis – inovacijų tyrimų mokslininkas, žinomas kaip Verslaus universiteto (angl. Entrepreneurial University) sampratos ir trigubo sraigto (angl. Triple Helix) koncepcijos, kuri jungia universitetus, industriją bei valdžią, kūrėjas.

„Bernardinai.lt“ klausė profesoriaus H. Etzkowitziaus, kaip jis įsvaizduoja pasaulio ir Lietuvos universitetų ateitį, aiškinosi, kuo gyvena universitetai dabar, kokią reikšmę šios aukštosios mokyklos turi šalies bei regiono kontekste, kokį vaidmenį turėtų užimti. 

Kaip manote, su kokiais pagrindiniais iššūkiais šiandien susiduria pasaulio universitetai?

Mano nuomone, vienas didžiausių iššūkių – galvoti apie save naujai: kyla poreikis pakeisti universitetuose egzistuojančią kultūrą, greta tradicinių universiteto veikimo principų reikia atrasti ir naujų veiklos formų – universitetai jau nebegali tik mokyti ar tik atlikti tyrimus. 

Iš universiteto šiandien tikimasi, jog jis prisiims daug aktyvesnį vaidmenį ir išmokys studentus žinias paversti naujomis organizacijomis, darbo vietomis, naujomis veiklomis. Tikimasi, jog studentai iš universitetų išeis tapę versliais profesionalais ir, jei nekurs savo organizacijų, tai vaisingai bendradarbiaus su regione įsikūrusiomis organizacijomis ir institucijomis.

Tik tokios universiteto puoselėjamos partnerystės ir ryšiai, verslumo skatinimas gali smarkiai pakeisti šalį ar net visą regioną.

Savo pranešime užsiminėte, jog prie unversiteto vaidmens kitimo smarkiai prisideda ir internetas, turėjęs lemiamos įtakos naujų žmonių įpročių formavimuisi. Juk dabar tikriausiai daugelis pasvarsto, jog tikrai nebūtina eiti į auditoriją, kad paklausytum paskaitos, kurią netrukus aptiksi ir universiteto interneto portale ar kokiame kitame informacijos šaltinyje.

Išties labai daug auditorijose vykstančio darbo gali būti perkelta į interneto erdvę. Joje tradicinės pamokos ar paskaitos tampa plačiau prieinamos. Tačiau, nepasant interneto atvertų kelių, žmonėms ne tik reikia, bet ir labai svarbu susirinkti į vieną realybėje egzistuojančią fizinę vietą, šiuo atveju universitetą, kur jie gali dalintis idėjomis, drauge kurti grupes, o tada su tomis naujai sukurtomis grupėmis ką nors nuveikti, dirbti. Gal net sukurti organizaciją, kuri ilgainiui gali išeiti iš universiteto ribų ir tapti verslo inkubatoriumi.

Stenfordo universitetas (JAV), kuriame dirbate, yra vienas sėkmingiausių universitetų pasaulyje. Kaip manote, kas nulėmė universiteto sėkmę ir leido jam tapti vienu geriausių?

Stenforde studentai gana anksti buvo skatinami kurti savo verslą, o tai darant – remtis universitete įgytomis žiniomis. Tačiau tas drąsinimas vyko suvokiant, jog universitetas yra neturinčiame pramonės, nevystančiame technologijų, verslo regione. Labai svarbu pabrėžti, kad universitete buvę žmonės tuo metu suprato, jog vienintelis būdas regionui tapti versliam, iškilti yra studentų drąsinimas steigti savo organizacijas. Sakyčiau, kad tai buvo reikšmingas žingsnis ne tik universiteto, bet ir paties regiono raidoje.

Vėliau, kai studentai jau sukūrė savo verslus, jie pradėjo keistis patirtimi tarpusavyje, prasidėjo žinių tarp universiteto ir verslo kompanijų mainai. Iš tokios partnerystės kilo ir antroji verslo kompanijų kūrimosi banga.

Toks universiteto ir verslo bendradarbiavimas Stenforde vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Dabar jau ir patys studentai sąmoningai žengia ne tik universiteto, bet ir verslo kompanijų tobulinimo link. Jie suvokė, kad tai – geriausias būdas suprasti ir įsisavinti informaciją, kurios jiems reikės ateityje. 

Čia verta kalbą pratęsti ir apie trigubo sraigto (angl. Triple Helix) koncepciją, kurios kūrėjas esate. Kas tai per koncepcija? Kuo ji reikšminga?

Trigubo sraigto koncepcija apibūdina bendradarbiavimą tarp universitetų, valdžios ir verslo. Tai reiškia, kad anksčiau dviem pagrindinėmis institucijomis laikyti verslas ir valdžia, o dabar, universitetams užimant vis svarbesnį vaidmenį, stebime, kaip jie šliejasi prie tų dviejų institucijų, o kartais netgi iškyla – tampa lyderiaujančia institucija.

Tai reiškia, kad universitetai veržiasi iš tradicinių rėmų ir netgi tampa lyderiais skatindami dialogą ir kurdami ryšius su verslu ir valdžia. Tai matyti ir šiame susitikime (konferencijoje „Aukštojo mokslo ateities scenarijai“, – K. U.): universitetai, valdžios bei verslo atstovai surinko į diskusiją dėl Lietuvos ateities, sprendžia, kaip žinios gali būti panaudotos sukurti vertę.

Kokios sąlygos turi būti sudarytos unversitetui, kad šis taptų viena iš trijų lyderiaujančių institucijų? 

Jam reikia suteikti visišką nepriklausomybę, atsieti jį nuo šalies valdžios ir leisti jam tapti kaip įmanoma savarankiškesniam. Kai universiteto bendruomenė negirdės vyriausybės nurodymų, tikriausiai pradės veikti nepriklausomai.

Kartais tenka išgirsti, kad akademinei bendruomenei trūksta sąmoningumo. Kyla grėsmė, jog, suteikus visišką laisvę, sąmoningai neverčiant tos bendruomenės keistis, universitetai išlis tokie pat tradiciniai arba taps dar uždaresni. Kam keistis, jei ir taip gerai?

Taip, visada išliks žmonių, norinčių kreipti universitetą tradiciniu keliu. Tegul jie taip ir elgiasi – puiku! Tačiau universitetams, kurie ieškos naujų kelių, skatinis bendradarbiavimą ne tik univeristete, bet ir už jo ribų, imsis svaresnio vaidmens visuomenėje, atsiras daugiau galimybių.

Universitetai dabar – gana didelės organizacijos, pajėgios palaikyti ir tradicinį universiteto modelį, ir prisiimti naują vaidmenį. Čia kalbu ne tik apie akademinę bendruomenę, universitetų padalinius, bet ir apie pačius studentus.

Tokių minčių randasi ir Lietuvoje. Vyriausybės atstovai išreiškė norą, kad universitetai Lietuvoje taptų nepriklausomi, patys atrastų lėšų iš kaip įmanoma daugiau šaltinių, o naudodamiesi gautomis lėšomis kurtų savo vertę.

Neneigiu, kad ir valdžios vaidmuo išliks reikšmingas, juk ji priima politinius sprendimus, teikia finansavimą, remia universitetus ir studentus, vykstančius tyrimus. Valdžios vaidmuo reikšmingas, tačiau ne toks reikšmingas kaip buvo anksčiau.

Kyla mintis, kad universitetai, palaikantys tradicinius veikimo principus ir neieškantys naujovių, yra pasmerkti išnykti.

Iš esmės studentai rinksis, kuria kryptimi jie nori eiti, kuri kryptis jiems naudingesnė, daugiau ateities perspektyvų žadanti.

Pristatant ilgalaikę mokslo ir studijų ateities viziją „Mokslioji Lietuva 2030 m.“, sunerimta dėl verslo atstovų abejingumo. Nedaug jų išreiškė norą dalyvauti kuriant Lietuvos ateities strategiją. Kaip juos įtraukti į šalies švietimo politikos formavimo procesus?

Jei labai maža dalis pramonės ar verslo kompanijų yra inovatyvios, remiasi naujosiomis technologijomis ir idėjomis, nenuostabu, kad tik ta maža dalis ir išreiškia norą prisidėti prie strategijos kūrimo. Kai susikurs  daugiau naujų kompanijų, kurių veikla neatsejama nuo naujųjų technologijų, kūrybingų idėjų, atsiras ir daugiau iniciatyvų.

Nepaisant to, reikia ieškoti kitų būdų, kaip įtraukti verslo atstovus į bendradarbiavimą. Tarkime, ne tokį aukštą išsivystymo ar technologijų lygį pasiekusioms kompanijoms galima pasiūlyti studentus, galinčius padėti tai kompanijai formuoti strategiją, ar pakelti technologijų lygį. Tai – veiksmas, kurio turi imtis universitetai. Tada tokios kompanijos norės bendradarbiauti su universitetais, joms ši partnerystė taps gyvybiškai svarbi. O kol kas jos, nepatyrusios naudos, nemato jokios priežasties bendradarbiauti.

Ar iniciatyvą pirmieji turi rodyti universitetai?

Iniciatyvos gali imtis bet kuri pusė – ir verslo kompanijos, ir vyriausybė, ir universitetas, tačiau kiekviena šalis turi savo kontekstą, kuris dažniausiai nulemia tą iniciatorių.

Nesvarbu, kuri institucija pradės skatinti partnerystę, svarbu, kad tai darytų gerbiamas visuomenėje žmogus, ar institucija, kuria pasitikima ir kuri geba į judėjimą įtraukti įvairių sričių atstovų, surinkti jų kritinę masę.

Dalyvavote trumpame ilgalaikės mokslo ir studijų ateities vizijos „Mokslioji Lietuva 2030 m.“ pristatyme. Kaip įvertintumėte strategiją?

Manau, kad Lietuvoje vykstančios diskusijos kaip tik ir rodo, jog reikalai juda į priekį, kad ieškoma sprendimų, kaip šalis galėtų atrodyti ateityje, kuria kryptimi reikėtų judėti toliau.

Tačiau toks planų kūrimas ir tokios diskusijos turi vykti nuolat. Tai – nenutrūkstamas procesas: juk negalima galutinai nustatyti, kas bus 2030-aisiais ar ko reikės po 20 ar 30 metų. Ši diskusija turi būti tęstinė. O diskutuoti turi visi – ir universitetai, ir valdžia, ir verslas. Visi kartu turėtų galvoti ir spręsti,  koks turi būti pirmas žingsnis, o kur keliauti toliau.

Be to, būtų gerai, kad diskusija taptų specifiškesnė ir būtų aptarti konkretūs veiksmai, keliami konkretūs klausimai, kaip susidoroti su kylančiomis problemomis, kaip užpildyti spragas. Tarkime, man asmeniškai pritrūko konkretesnių paaiškinimų, kaip prasidės strategijos įgyvendinimas ar kas vyks pastačius slėnių pastatus, kaip visa tai prisidės prie universitetų kultūros keitimo.

Išties man šiek tiek sunku vertinti, nes esu tik stebėtojas, bet, kaip matyti, šiais procesais susidomėję daug daugiau žmonių nei prieš kokius ketverius metus, vyksta daug ekspermentų, jau tradicija Lietuvoje tampa Startup‘ų savaitgaliai... Idėjos, atrodo, plinta, sklinda. Viskas juda teigiama linkme, tačiau šis judėjimas turi dar plačiau pasklisti,  įtraukti kuo daugiau studentų. 

Kaip, Jūsų nuomone, atrodys Lietuvos universitetai po penkerių-dešimties metų?

Manau, kad jei bus imtasi ne tik statyti pastatus, o ir investuoti į tyrimus, į bendradarbiavimo skatinimą, Lietuva užsiaugins inovacijomis ir žinojimu grįstą pramonę.

Jei skatins tarptautiškumą, siųs idėjas, technologijas ir žmones į užsienį, tačiau palaikys ryšius su jais, o ilgainiui prisikvies atgal į Lietuvą, rezultatai bus dar geresni. Tarptautiškumas svarbus tuo, kad skirtingų kultūrų žmonės, susirinkę į vieną vietą, vienos kultūros idėjas gali perkelti į kitos kultūros gyvenimą ir atvirkščiai. Skatinant tarptautiškumą, tikėtina, jog gera idėja gali iškeliauti ir už šalies ribų, paplisti po visą pasaulį. Pavyzdžiui, pokalbių programa „Skype“, kilusi Estijoje, tapo pasauliniu fenomenu, išsiveržė iš už savo šalies ribų. Tai ypač svarbu mažoms šalims.

Tiesa, labai svarbu orientuotis ne tik į pasaulinius, bet ir į savo regiono poreikius. Visų pirma reikia sukurti tai, ko trūksta šalyje ir aplink ją, net jei tai ir netaps žinoma pasauliniu mastu.

Be to, siūlyčiau kurti strategijas konkrečioms sritims. Tarkime, kaip prieš keliasdešimt metų, prasidėjus lazerių erai, Lietuva tapo viena šios srities lyderių. Taigi reikėtų atrasti savo sritis bei savo nišas ir dabar.

Kaip, Jūsų nuomone, atrodys lyderiaujantis pasaulio universitetas po tų pačių penkerių ar dešimties metų?

Manau, kad daugelis dalykų, dabar vykstančių universitetuose ar judančių į universitetus, persikels į internetą, tačiau fizinės vietos, universitetai, kuriuose renkasi žmonės, manau, išliks.

Čia panašu ir į pranašystes dėl radijo ateities: nors visi sakė, jog, televizijai atsiradus, išnyks radijas, taip nenutiko. Jis prisitaikė, atrado naują funkciją, kurią atlieka daug geriau nei kitos medijos.

Manau, kad universitetai net ir po penkerių ar dešimties metų koncentruosis į tai, į ką koncentravosi iki šiol, atliks tyrimus, mokys studentus, tačiau šalia to pradės kurti verslo inkubatorius. O studentams, mano nuomone, vyks daugiau seminarų, bus suteikta daugiau progų diskutuoti, ieškoti idėjų, bus daugiau bandymų jas įgyvendinti praktiškai.

Tai turėtų tapti vienu pagrindinių universiteto darbo principų: universitetas gali pasiūlyti erdvę kūrybingiems žmonėms mokytis, diskutuoti, kurti ir dirbti kartu.

Kalbino Kristina Urbaitytė

Zenekos nuotrauka