Visai Lietuvai aršiai dūzgiant apie mergaitę pakalbėkime apie berniuką. Na, gal ir ne berniuką, veikiau vaikinuką, vardu Tadas Kriščiūnas, ne taip jau senai pasaulinėje filosofijos olimpiadoje laimėjusį aukso medalį. Kažin kaip susiklostys jo tolesnis gyvenimas, galbūt apie jį dar išgirsim, o gal ir ne, gal jis išnyks kaip koks dūmas, neblaškomas vėjo (ką daugmaž sėkmingai yra padaręs legionas kitų medalininkų) arba ras gyvenimo prasmę dirbdamas tegu ir labai gražaus, bet visgi provincijos kampelio laikraštyje. O gal priešingai, taps gerai žinomu Lietuvos filosofu, noriai dalijančiu interviu visai tai žiniasklaidai, kurioje jis, nors ir trumpai, blykstelėjo. Ar kas minės berniuko vardą tuomet, kai dabar atrodytų nemarios mintys apie mergaitę bus užgožtos kitų televizinių herojų ir antiherojų vaizdinių gausybės?

Nežinau, ir šįkart man įdomu ne tai. Klausiu, kas yra berniukas, na gerai gerai, vaikinukas, ne kaip ateities pažadas, o kaip dabarties realija?

Pradėkime nuo to, kad į kai kurių interneto portalų vedamuosius (!) patekusi žinia, jog Lietuvos moksleivis gavo aukso medalį pasaulinėje filosofijos olimpiadoje, savaime yra nekasdienė. Ne fizikos, chemijos, matematikos ar biologijos olimpiadoje, pastarieji medalininkai jau pasidarė įprasti (nors vis tiek kiekvienas, net ir pats trumpiausias, pranešimas apie jų pasiekimus džiugina). Bet čia turime reikalo su filosofija, kuri bent jau šiame, pasaulinių moksleivių olimpiadų kontekste nebuvo stipriausia Lietuvos pusė.

Nieko neturiu prieš gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovus, ir visai nenoriu jų nuvertinti, priešingai, nesyk esu jiems giedojęs ditirambus, nors ir žinau, kad daugelis jų veikiausiai mano, jog man ir visam mano cechui, o gal ir apskritai visiems humanitarams reikėtų paprasčiausiai „užsukti kranelius“, paliekant finansavimą nebent toms kelioms filologėms, per FiDi sušokančioms viliotinį, nors ir tai turbūt tik su ta sąlyga, kad jos ir toliau tai darys. Paskatinimo, teigiančio, jog jei mes kažką galim, tai gal ir jūs ką nors galit (galėkit!), humanitarai iš „tiksliukų“ nesusilaukia. Sakau tai ne todėl, kad labai to norėtųsi, bet kad paprasčiausio akademinio solidarumo Lietuvoje labai jau trūksta. Nors ne apie tai aš čia.

Tad grįšiu prie vaikinuko ir to, ką ir kam jis galėtų reikšti. Socialiniuose tinkluose Lietuvos filosofų bendruomenė solidariai išpažino: mums tai svarbu. Vieni šia naujiena džiugiai dalijosi, kiti – uoliai spaudė „Like / Patinka“ mygtukus, demonstruodami savo turbūt ne menkesnį džiaugsmą. Tačiau galbūt tai ne vien vidinis cecho džiugesys.

Tarptautinio medalininko Lietuvos filosofijai reikėjo (nors, kaip minėjau, jaunąjį prizininką į Lietuvos filosofų tarpą galima įtraukti tik su tam tikromis išlygomis ar stačiai avansu). Reikėjo vien todėl, kad dar kiek labiau prasklaidytų mūsų gintarinės pakriūtės lituanistinį snaudulį, nemenką dalį akademijos privertusį maloniai suglebti.

Vyriausybės nutarimu pradėtas humanitarinių mokslų orientavimas į lituanistiką pradžioje buvo visai nebloga mintis. Išties, kas gi mumis domėsis, kas gi mumis rūpinsis jei ne mes patys? Tie laikai, kai vokiečių mokslininkai galėjo kuo lengviausiai domėtis lietuviais pavažiavę vos keliasdešimt kilometrų iš savo universiteto Karaliaučiuje – praėjo. Vokiečiai dabar toli, ir domėtis mumis jie nebelabai nori. Kokie nors, tarkime, prancūzai – juo labiau. Tai kas belieka?

Tačiau kaip ir dažnu atveju nauda virto piktnaudžiavimu, ir lituanistinis rūpestis įgijo groteskišką pavidalą. Ir čia tautinė humanitarų bendruomenė turėtų pripažinti savo nekuklų indėlį. Idėja, jog mes turėtume būti nors kiek įdomūs patys sau, nejučia įgavo visiškai priešingą reikšmę, iš normatyvinės (sakančia, kaip turėtų būti) ji nejučia pavirto faktine (sakančia, kaip išties yra), dabar ji skamba taip: mes niekam neįdomūs! Normatyvinė pozicija irgi netruko atsirasti: ak, mes neįdomūs, tad eikite visi velniop! Čia susipina viskas, nuo mažos šalies / kalbos komplekso ir (tariamos) gebėjimų stokos (žinote, šiaip jau lietuviai nemoka rašyti...), iki pat keisčiausių fobijų, kad humanitariniai mokslai bent puse lūpų prabilę kokia nors kita (ne lietuvių) kalba kels milžiniškų grėsmių tautai, valstybei, tapatybei...

Tačiau labiausiai kirba įtarimas, kad po patogia lituanistine skraiste pasislėpė daugybė paprasčiausių tinginių, nenorinčių daryti ko nors tokio, kas galėtų (o juk tikrai galėtų!) dalyvauti ne vienoje ir dviejose tarptautinėse mokslinėse diskusijose. O sykiu daugybė tų, kurie mokslams, deja, yra paprasčiausiai neįgalūs, ir būtent jiems prisireikė garsiausia rėkti apie tai, kad mes maži, silpni, tegalintys vien gintis nuo galingesnių grobuoniškų užsieninių mokslinių tendencijų, kad disertacijų rašymas kitomis kalbomis yra paikystė, o vienintelė (!!!) humanitarinių mokslų užduotis – ginti lietuvybę...

Ar tokia buvo priminė intencija – nemanau, veikiausiai ne. Ar dabar gyvename tokiomis sąlygomis – veikiausiai taip.

O dabar dar sykį grįžkime prie vaikinuko, vienintelio nesišypsančio interneto portalus apkeliavusioje nuotraukoje. Apie tai, ką jis išties mano, neturiu nė menkiausio supratimo. Galbūt jis nuoširdžiai tiki, kad negali būti netautinės filosofijos, jog mąstymas visuomet yra kuo tvirčiausiais ryšiais susijęs su tam tikra konkrečia kalba, ir lietuviška filosofija išties egzistuoja. Galbūt. Tačiau net ir tokiu atveju jo aukso medalis liudija, kad toks lietuviškas mąstymas nemenko pripažinimo susilaukia būtent išguldytas nelietuviškai...