Bernardinai.lt skaitytojams – naujausių pavasario muzikinių albumų apžvalga. Šįsyk – nuo visiems gerai pažįstamų vardų, kaip Norah Jones ar „Sigur Ros“, iki švelniais pavasariniais eksperimentais dvelkiančių scenos naujokų Cold Specks ir Sarah Jaffe.

Norah Jones „Little Broken Hearts“

2002-aisiais albumu „Come Away With Me“ į muzikinį pasaulį įsiveržusi švelniabalsė amerikietė Norah Jones iškart susišlavė penkis „Grammy“, užkariavo radijo stotis ir perkamiausių albumų topus. Vėlesni albumai „Feels Like Home“ (2004), „Not Too Late“ (2007) ir „The Fall“ (2009) pardavimo rekordus tik gerino, netilo ir muzikos kritikų liaupsės, nors, pripažinkim, melomanų grotuvuose saldžios Noros melodijos sukosi vis rečiau.

Bet panašu, kad naujasis albumas žymi svarbius pokyčius dainininkės karjeroje. Dar pernai „Romos“ projektu prasidėjęs Noros bendradarbiavimas su prodiuseriu Brianu Burtonu (geriau žinomu sceniniu pseudominu Danger Mouse) jau tada žadėjo įdomių pokyčių, kuriuos pačioje balandžio pabaigoje išleistas naujasis albumas tik patvirtino. Norah Jones nebijo naujovių ir, svarbiausia, daro tai kūrybiškai ir nuoširdžiai – taip drąsiai galima teigti perklausę naująjį albumą.

Danger Mouse čia padarė gerokai daugiau nei įprastas prodiuseris. Kaip teigia pati Norah Jones amerikiečių muzikos žurnalui „Rolling Stone“, B. Burtoną galima vadinti kone lygiaverčiu albumo kūrėju. „Jis mane privertė daryti tai, apie ką seniau nebūčiau nė pagalvojusi – tarkime, dainuoti iš juodraščių ar groti bosu. Žodžiu, išeiti iš savo komforto zonos. Tai leido man atrasti daugybę keistų, man naujų išraiškos formų ir garsų, kuriuos norėjau suderinti su aiškiu, žmonėms jau pažįstamu savo balsu“, – pasakoja atlikėja. 

„Little Broken Hearts“ tematiniu požiūriu pretenduoja tapti dar vienu išsiskyrimo nuotaikų kupinu albumu ir rikiuotis šalia jau klasika tapusių, tokių kaip soul muzikos meistro Marvin Gaye „Here, My Dear“. „Šį kartą gerokai mažiau save cenzūravau nei seniau – nesakau, kad esu liūdna, bet turiu skaudulių, kuriuos norėjau suguldyti į šį įrašą“, – sako pati Norah. „Little Broken Hearts“ – tai neįprastas ir retsykiais tiesmukas dainų tekstų atvirumas ir naujas, eksperimentinės, indie ir electro elementų kupinas skambesys. Ir kol kritikai nesutaria, kaip vertinti šiuos pokyčius, mes siūlom tiesiog pasimėgauti tikrai dėmesio verta pavasario naujiena.

Happy Pills

Great Lake Swimmers „New Wild Everywhere“

Nuo 2003-ųjų muzikuojanti kanadiečių grupė platesniam klausytojų ratui tapo geriau žinoma tik 2007-aisiais, išleidusi albumą „Lost Channels“, nors melodingo folk mėgėjai jau senokai niūniavo ir ankstesniojo albumo „Bodies And Minds“ (2005) ritmus.

Naujausias grupės darbas – albumas „New Wild Everywhere“ – atidžiau sekusiems muzikinį „Great Lake Swimmers“ kelią, priešingai nei anksčiau minėti kūrybiniai Norah Jones pokyčiai, didelių permainų nežada.

Grupė, regis, nuo pat grojimo pradžios judėjo šio švaraus, lengvo skambesio link. Naujausias darbas, išleistas „Nettwerk“ leidybinės kompanijos (su pastarąja „Great Lake Swimmers“ dirba dar nuo albumo „Ongiara“ (2007) laikų) – neabejotinai brandžiausias ir kokybiškiausias grupės darbas.

Naujausiame albume – 13 dainų: nuo greitos, rokiškesnės ir šiek tiek netvarkingos „Easy Come, Easy Go“ iki chaosą sutramdančios, lyriškos „Fields of Progeny“ ar baladės „Ballad Of A Fisherman’s Wife“, apdainuojančios naftos milžinės BP ekologinės katastrofos paveiktų šeimų gyvenimą.

Brandesnį skambesį lemia ir tai, kad priešingai nei ankstesni albumai, „New Wild Everywhere“ įrašytas įprastoje studijoje (ankstesni albumai įrašinėti daugiausiai atvirose erdvėse), išskyrus dainą „The Great Exhale“, kuri įamžinta apleistoje Toronto požeminėje metro stotyje. Kaip pasakoja albumą prodiusavęs Andy Magffinas, grupė maloniai nustebo, kaip daina derėjo prie studijoje atliktų įrašų. „Atrodo, nesvarbu, nei kur, nei kuo groja „Great Lake Swimmers“, jie vis tiek sugeba sukurti muziką, kuri priverčia pamiršti ir laiką, ir vietą, ir atitrūkti nuo civilizacijos apskritai“, – grupės kūrybą trumpai, bet tiksliai apibūdino A. Magffinas.

Think That You Might Be Wrong

Sleep Party People „We Were Drifting On A Sad Song“

Skandinavijos (visa plačiąją teritorine prasme) paslaptingi muzikiniai klodai jau padovanojo daugybę talentų. Pradedant Björk, „Sigur Rós“ ir baigiant pastaraisiais metais sužibėjusiais „Efterklang“ (kurie jau netrukus taip pat žada  išleisti naują albumą), „Feldberg“ ir daugeliu kitų.

Nuostabu yra tai, jog tai tik pradžia ir tą įrodo vis nauji atrandami vardai ir skandinavišku prieskoniu dvelkianti nauja muzika. Ne išimtis yra ir grupė „Sleep Party People“.

Balandžio 10-tąją grupė pristato trečiąjį albumą „We Were Drifting On A Sad Song“. Įrašą sudaro 9 kūriniai, kupini dream pop ir post-rock garsų bei sigurrosiškų sąskambių. Visa tai papildo styginiai instrumentai ir išskirtinis idėjinio grupės lyderio Briano Batzo vokalas.

Grupė „Sleep Party People“ debiutinį albumą išleido 2009 metais tik gimtojoje Danijoje, tačiau po metų jis buvo licencijuotas ir visoje Europoje. Pagrindinis 5 narių grupės arba pačių dažniau įvardijamo orkestro žmogus – vokalistas ir instrumentalistas Brianas Batzas. Kaip nurodo muzikos portalas „Mano muzika“, netipiškai pavasariškai skambančiu „Sleep Party People“ naujausiu albumu mėgautis galima ir nemokamai.

Gazing At The Moon

Cold Specks „I Predict A Graceful Expulsion“

Kanadietė Cold Specks (tai – sceninis Al Spx pseudonimas) į muzikinį pasaulį įžengia debiutiniu albumu „I Predict A Graceful Expulsion“, nustebindama ne tik klausytojus, bet ir kritikus.

Jaunutei (vos 23 metų), šiuo metu Londone įsikūrusiai kūrėjai žadama stulbinama karjera, o jos vokalas neretai gretinamas su tokiomis pasaulinėmis žvaigždėmis kaip Adele ar Tomas Waitsas.

Išties būtent Cold Specks vokalas vertas išskirtinio dėmesio ir aptarimo. Itin stipriam, klausytojus užvaldančiam balsui nereikia net instrumentinio fono – koncertų salėse melomanus užburia grynas atlikėjos vokalas, kuris, kaip rašo kritikai, gali prišaukti balsus iš praeities. Ryškaus tembro ir skardus Cold Specks balsas, papildytas tamsiomis dainų žodžių istorijomis, itin artimas gospelo muzikai, nors pati kūrėja savo kuriamos muzikos stilių įvardija kaip doom soul (doom angl. – sunki lemtis, likimas ar net pasaulio pabaiga).

Stiprus Cold Specks vokalas debiutiniame albume derinamas su nesudėtingomis melodijomis ir paprastu gitaros skambesiu, o viso to rezultatas neįtikėtinai paveikus – regis, savo dainomis jaunutė kanadietė geba perteikti šimtamečių žmonių patirtį.

Blank Maps

Sigur Rós „Valtari“

Islandų legendinės grupės „Sigur Rós“ pristatinėti greičiausiai jau nebereikia. Naujausias šiauriečių darbas – jau šeštasis studijinis albumas, pavadintas „Valtari“.

Tai – pirmas grupės naujos muzikos leidinys nuo 2008 pasirodžiusio studijinio disko „Með suð í eyrum við spilum endalaust“, tačiau visus pastaruosius metus „Sigur Rós“ nesnaudė – praėjusių metų pabaigoje grupė išleido koncertinį albumą bei dokumentinį filmą pavadinimu „Inni“, kurį išvysti turėjo galimybę ir Lietuvos melomanai.

„Valtari“ prodiusavo grupės vokalistas ir lyderis Jónsi su Islandijoje gyvenančiu ir dažnai kartu kuriančiu bičiuliu, grupės „Parachutes“ nariu Alexu Somersu. Įdomu paminėti ir tai, kad pristatydami naują albumą, dar prieš oficialų jo išleidimą, „Sigur Rós“ gerbėjai visame pasaulyje turėjo galimybę vienu metu išgirsti naujausią darbą internetu.

Patys „Sigur Rós“, apibūdindami naujo albumo skambesį sako, jog jis artimas ambient ir minimal muzikai. Grupės lyderis Jónsi žurnalui „Q“, kalbėdamas apie albumą, teigia: „Tai ir sunkus, ir tuo pat metu lengvas įrašas. Jame – kur kas daugiau elektroninės muzikos garsų nei bet kada anksčiau. Bet tai tikrai nereiškia, kad įrašėme šokių muzikos albumą“, – juokaudamas sako „Sigur Rós“ lyderis.

Ekki Mukk

Sarah Jaffe „The Body Wins“

Prieš porą metų pilnu studijiniu albumu „Suburban Nature“ (iki tol yra pati išleidusi EP pavadinimu „Even Born Again“, kuris buvo pastebėtas žurnalo „Rolling Stone“ kritikų) debiutavusi amerikietė Sarah Jaffe dažnai lyginama su Norah Jones, nors iš tiesų abi kūrėjos pakankamai skirtingos, abiems bendras galbūt tik indie-pop, folk muzikos stilius.

Pirmajame albume girdėjome ganėtinai paprastas gitaros melodijas ir Sarah vokalą, naujausiame darbe kur kas daugiau įvairumo. Čia Sarah Jaffe – ir ta pati lyriška „Suburban Nature“ atmosferos tęsėja (daina „Foggy Fields“), ir electro-pop eksperimentatorė („Paul“), ir paaugliškai maištaujanti kūrėja („A Sucker For Your Marketing“).

Ir nors jaunos atlikėjos balse galima jausti neužtikrintumo gaidų, nepaisant visko, „The Body Wins“ yra vientisas švelniais pavasariniais eksperimentais dvelkiantis darbas.

Foogy Field