Tęsiame pokalbių ciklą su žmonėmis, lankančiais nuteistuosius įkalinimo įstaigose. Šį kartą pasidalinti patirtimi paprašėme žinomos teatro ir kino aktorės Dalios Michelevičiūtės. Ji drauge su Bernardinų parapijiečiais lankėsi Lukiškių kalėjime, pasakojo nuteistiesiems apie aktoriaus profesiją ir skaitė eiles.

Žmonės gerai žino Jūsų sceninę patirtį ir atliktus vaidmenis, bet Jūsų tikėjimo kelias lieka užkulisiuose. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti santykį su Dievu Jūsų gyvenime?

Taip jau yra, kad artimesnio santykio su Dievu pradedame ieškoti tuomet, kai ko nors netenkame, nesvarbu, kas tai būtų: ar gerasis Dievas siųstų ligą, ar pasiimtų į savo buveinę mūsų artimuosius. Tada galvojame, į ką galėtume atsiremti. Nuo pat vaikystės buvau auklėjama katalikiškai, bet gerasis Dievas prabilo tuomet, kai pradėjau ieškoti artimesnio, intymesnio santykio su Juo.

Pradėjau mokytis sovietmečiu, visa šeimos nuosavybė buvo sovietų nusavinta, atimta, tik, ačiū Dievui, nieko neištrėmė, bet daugeliui artimųjų teko bėgti į Vakarus. Nebuvo kas padėtų materialiai, nes šeima gyveno skurdžiai ir didesnių santaupų neturėjo. Teko ilgai gyventi ir bendrabutyje.

Esu laiminga, kad Dievas dovanojo talentus ir kad daugiau nei prieš dvidešimt metų atsivėrus valstybių sienoms tapo įmanoma pragyventi iš savo darbo, susikurti žemiškojo gyvenimo sąlygas. Buvo momentas gyvenime, kai dirbau su geriausiais Lietuvos režisieriais, bet tada pasakiau: Viešpatie, Tu mane vesk. Ir po trupučiuką Jis pradėjo siųsti į gyvenimą žmones, kurie pakreipė ir mano žemišką kelionę.

O kaip sako Jose Marija Eskriva, Opus Dei įsteigėjas, turime užsispyrusiai stengtis siekti šventumo ten, kur esame. Galbūt kartais klauzūroje yra net lengviau nei gyvenant šeimoje išlikti ištikimam ir dorai dirbti savo darbą.

Papasakokite, kokias socialines veiklas atliekate? Kaip įsitraukėte į savanorystę?

Jau nemažai metų klausausi Marijos radijo ir vis galvodavau, kad Dievas man davė laisvesnio laiko, kurį galėčiau prasmingiau panaudoti. Bet visada būna taip, kaip sako apaštalas Paulius – dvasia ryžtinga, o kūnas silpnas. Tad Dvasia man jau seniai kuždėjo, tik dažnai mes švelnių Šventosios Dvasios kvietimų neišgirstame, nes Dievas kalbina tyliai.

Tad vieną kartą pagaliau prisiruošiau, kad reikia ir man pradėti savanoriauti. Nuvažiavau ir prisijungiau prie Marijos radijo savanorių. Pagalvojau, kad daug dalykų esu gavusi iš Dievo, ir turiu dalintis tuo su kitais žmonėmis. Ten pradėjau garsinti knygas.

Mes iš tiesų esame priversti skaičiuoti, ir dažniausiai, kai pasiūlau žmogui kokį darbą, jam pirmiausia pradeda suktis mintys apie užmokestį, ir jis klausia, ne ką dirbsiu, o kiek man bus mokama. Dabar ypač dažnai su tuo susiduriame. Tačiau savanorystė atveria tokias duris, kur gauname sunkiai įvardijamos Dievo malonės, susitinkame žmones, atrandame maldos bendrystę, kas yra neįkainojama. Taip mano gyvenime atsirado visiškai nauja šeima.

Dievas niekada Jį mylinčiųjų nepalieka be nieko. Jeigu pasiima artimus žmones, kurie jau nuėjo savo žemišką kelionę, tai atsiunčia labai daug žmonių, tampančių dvasios broliais ir seserimis, tėvais ir mamomis.

Visada galėtume daugiau daryti, ir aš galėčiau daugiau daryti, juk visos dienos ir naktys yra Dievo, bet kartais atrodo lengviau paremti pinigais, negu įsipareigoti melstis už žmones ar pačiam tarnauti. Galiu tik pasidžiaugti draugyste su palaimintosios motinos Teresės seserimis, gyvenančiomis mano kaimynystėje. Ten taip pat ateina nemažai jaunų žmonių ir tarnauja. Vienais metais daugiau susirenka, kitais – mažiau. Sesutės liudija visai kitokį buvimą. Mes esame priversti rūpintis savo išore, kaip gyvename, o per jas – penkias, šešias sesutes, gyvenančias kaip meilės misionierės – Dievas daro nuostabius darbus, išmaitina šimtus žmonių ir šeimų. Tai stiprus liudijimas, kiek kiekvienas iš mūsų gali padaryti – tereikia apsisprendimo prisidėti. Sakyčiau, pirmiausia turėtume gelbėti savo aplinkos žmones, o ne išskubėti į kitas šalis ar net žemynus.

Kas pakvietė ateiti į Lukiškių kalėjimą pas nuteistuosius?

Visų šventųjų parapijoje, kurioje lankausi, apaštalauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Jis paklausė manęs, ar nesutikčiau apsilankyti kalėjime. Iš karto sutikau, nes jeigu stengiamės gyventi pagal Evangeliją, tai aplankę kiekvieną ligonį ar kalinį, aplankome savo Gelbėtoją Kristų. Todėl nekilo net klausimų. Daug kas įspėjo, jog bus labai sunku. Meldžiausi prieš eidama ir prašiau Šventosios Dvasios šviesos, kad paliestų jų širdis ir man apšviestų protą, kaip turėčiau kalbėti. Bet visi esame to paties Dievo vaikai, tik galbūt patyrėme mažiau tokių išbandymų kaip jie, ir neaišku, kaip galėtume pasielgti patekę į panašias ribines situacijas.

Išėjimas pas kitus sumažina egoizmą, todėl visiems siūlau savanoriauti. Teko kalbėti ir su apaštaliniu nuncijumi Luigio Bonanzi, kad reikia Lietuvoje skatinti savanorišką tarnystę, nes kiek man teko keliauti – ar Skandinavijoje, ar Europoje, ar Japonijoje – žmonės labai aktyviai savanoriauja. Savanoriškai tarnaudami jie mokosi, nesvarbu, kas tai būtų – ar kažkoks amatas, ar kalba, ar bendravimo įgūdžiai. Pradėjus savanoriauti bet kur ar siuntinį kažkam nuvežant, ar pasitinkant žmogų oro uoste, ar aplankant ir padedant seneliams, labai praplečiame savo, kaip žmonių, ribas ir po truputį bręstame. Taip pat, kaip jau minėjau, sutinkame žmonių. Dėl to kartais reikia atlikti veiksmus, kurie iš pirmo žvilgsnio „neatsiperka“. Vėliau už juos atlyginama šimteriopai.

Kai pirmąkart ėjote į Lukiškes, ar sugriuvo kažkokie įsivaizdavimai, baimės? Kokį įspūdį paliko susitikimas?

Ėjau patikėdama viską į Dievo rankas, neturėjau jokių išankstinių stereotipų,ir niekas nesugriuvo.

Aišku, yra skirtinga patirtis, kai kalbamės asmeniškai su vienu žmogumi, o ten vyko susitikimas su grupe žmonių. Tas sąlygojo ir tai, kad jie elgėsi norėdami vienas prieš kitą truputį pasirodyti.

Vienas nuteistasis paklausė, kodėl aš taip su jais bendrauju – taip žmogiškai, paprastai. Atsakiau, kad: jūs esate mano broliai ir sesutė, tik tiek, kad Dievas išlaikė mane malonėje, kad nežengčiau tam tikrų žingsnių. Išėjau pilna vidinio džiugesio.

Ar buvo skirtumas tarp vaidinimo scenoje ir poezijos deklamavimo kalėjimo koplyčioje?

Daug ką sąlygoja keletas veiksnių. Teatras yra kaip uždara dėžutė – šviesos, apranga, užkulisiai, ir ten jaučiamasi saugiai. Pagrindinė užduotis – gerai atlikti savo vaidmenį. O kalėjime esi pažeidžiamesnis, nes viskas labai arti, ir nežinai, kaip tie žmonės reaguos. Bet manau, kad čia panašiai, kaip palyginime apie sėjėją – reikia vis dėlto sėti. Viskas yra arčiau, trapiau, nes tu esi tu ir nesi jokiame vaidmenyje, o tik asmuo su savo suvokimu, kuriuo daliniesi ir perteiki poeto žodžiais.

Vienas iš Jūsų vaidmenų buvo filme „Nereikalingi žmonės“. Jame kalbama apie socialinę problematiką ir beglobius vaikus. Kiek, Jūsų nuomone, socialinės visuomenės žaizdos lemia nusikaltimus? Ar tik kaliniai nėra tie nereikalingi žmonės Lietuvoje?

Vertindami pagal socialinius rodiklius, apsižvalgę pamatytume daug nereikalingų žmonių. Gerai prisimenu šio filmo premjerą. Režisieriaus ar prodiuserių buvo sugalvota, kad pirmiems trims šimtams atėjusių žiūrovų išdalinsime skrajutes su visų aktorių parašais, ant kurių bus pavadinimas „Nereikalingi žmonės“. Žiūriu aš į tas skrajutes ir galvoju, kad kažkas ne taip. Apverčiau aukštyn kojomis visus tuos lapus ir ant kiekvieno auksiniu tušinuku užrašiau „Dievui nereikalingų žmonių nėra“. Rašydama galvojau, kad kiekvienas perkantis bilietą žmogus yra brangus.

Taip vertindami pagal socialinius rodiklius, apsižvalgę pamatytume daug nereikalingų žmonių. Lengva kaltinti visuomenę, bet viduje kyla klausimas: o ką aš darau, kad pasaulis būtų gražesnis?

Pati augau pratinama prie sunkaus darbo, todėl man atrodo, kad tas genocidas prasideda nuo to, kad žmonės atpratinami dirbti, ir jeigu dirbantis žmogus gauna algą ne ką didesnę už nedarbingumo pašalpą, natūraliai netenka motyvacijos. Turi ateiti nauja karta, ar tai būtų politikai, ar žurnalistai, įvairių profesijų žmonės, kuriems rūpėtų bendrasis, o ne tik asmeninis gėris. Tuomet po truputį keistųsi visuomenė ir žmonių požiūris.

Sistemos nekaltinu, ir sovietmečiu būdavo dėl visko kalta sistema, bet man atrodo, kad labai daug priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniško apsisprendimo. Kartais reikia drąsos išstovėti tiesoje.

Ar galvojote, koks yra nuteistųjų lankymo tikslas, ypač kalinčiųjų iki gyvos galvos, kurie niekada nebeišeis į laisvę? Žmonės daug geriau supranta našlaičių ir senelių lankymą...

Manau, kad būtina tą daryti. Labai jaudina Dievo veikimas per tuos susitikimus, kai matome, kiek atsivertimų įvyksta kalėjime. Teko su vienu bausmę atliekančiu vyru pakalbėti, kuris sakė, jog jam prireikė paneigti Dievą ir pakelti ranką prieš savo gyvybę, kad suvoktų, jog vis dėlto Jis yra. Tada žmonės taip karštai liudija, kad mums, drungniems katalikams, reikia pasitempti.

Sunkiausia vis dėlto yra galintiems išeiti iš įkalinimo įstaigos nuteistiesiems integruotis į visuomenę. Kiekvienas iš mūsų yra atsargus ir jaučia nepasitikėjimą, susidūręs su tais žmonėmis. Nežinau, kas tam galėtų padėti, galbūt kitų šalių patirtys ar maldos metu ateitų atsakymai, kaip padėti tiems žmonėms integruotis.

Bendravo Monika Midverytė

Šis tekstas yra OSFL finansuojamo projekto „Neapykantos tirpdymas“ dalis


OSFL projektai