2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Daniel Goldhagen. Ar istorinės tiesos pripažinimas žemina?

2012-05-29
Rubrikose: Visuomenė » Atmintis 
Vokietijos kancleris Willy Brandtas Varšuvoje (1970). Nuotrauka: www.germany.info.

Kai 1996 metais pasirodė amerikiečių politologo Danielio Goldhageno knyga „Norūs egzekutoriai: paprasti vokiečiai ir Holokaustas“, Vokietijoje kilo diskusijų audra. Daugelis vokiečių buvo įsitikinę, jog ji žemina vokiečius. Mat D. Goldhagenas teigė, jog vokiečiai dalyvavo Holokauste ne dėl to, kad juos būtų privertę tai daryti, tačiau dėl savo pačių antisemitizmo. Diskusijoje dažnai skambėjo klausimas: ar istorinės tiesos pripažinimas ir atgaila iš tikrųjų žemina? Galbūt yra visiškai priešingai?

Nuo 1945-ųjų vokiečiams, tarp jų Vokietijos politiniams lyderiams, reikėjo priimti sunkų sprendimą – kaip elgtis su jų valstybės ir piliečių per Antrąjį pasaulinį karą padarytais nusikaltimais, ypač dėl šešių milijonų žydų nužudymo. Ši akistata su istorine tiesa, su tais, kurie žuvo ir kurie išliko, taip pat pareiga atlyginti žalą Vokietijoje buvo itin sudėtinga ir permaininga: sėkmę keitė nesėkmės, nesėkmes – sėkmė.

Ar kas nors, pridėjęs ranką prie širdies, galėtų sakyti, kad Vokietija, Europoje pirmaujanti šalis, stipri Europos Sąjungos ir tarptautinės bendruomenės narė, daugeliu atveju pavyzdys kitoms šalims, nukentėjo nuo savo ištikimybės tiesai?

Ištisus dešimtmečius vokiečiai ir jų lyderiai nerodė didelio noro atvirai prabilti apie tai, ką daugelis vokiečių noriai darė praeityje, – žudė žmones, kad buvo sukurta nacių imperija. Vis dėlto jie negalėjo paneigti šios tiesos ar visiškai jos ignoruoti: karą laimėję sąjungininkai iškėlė Vokietijai sąlygas, kurias įvykdžius, ji vėl galėtų būti priimta į kitų tautų bendriją: garbingai pripažinti praeitį ir, kiek įmanoma, atlyginti nuostolius aukoms. Taigi vokiečių istorikai ir laikraščiai ėmė rašyti apie Holokaustą, 1952 metais Vokietijos vyriausybė pasirašė reparacijų sutartį su Izraeliu, o Vokietijos teismai, nors ir nenoriai, ėmėsi teisti žudikus.

XX amžiaus 6–7 dešimtmečiais ir tam tikra prasme iki pat šiandien šios priemonės šalyje buvo itin nepopuliarios, jos nepatenkino ir mažumų, gyvenančių Vokietijoje, lūkesčių. Nėra lengva pripažinti siaubingą savo praeitį, atlyginti materialinę ir moralinę žalą, parklupti ant kelių atgailaujant, kaip padarė Vokietijos kancleris Willis Brandtas 1970-aisiais, atsiklaupdamas sunaikinto Varšuvos žydų geto vietoje.

Tačiau pamažu, ypač kalbant apie politinius lyderius, XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje galutinai suprasta, jog teisingai įvertinti savo praeitį ir bandyti kiek įmanoma pagerinti santykius su aukomis – kad ir pragmatiniais sumetimais – nei pažemina, nei susilpnina Vokietiją, priešingai, ją sustiprina ir pakelia jos prestižą..

Žinau tai iš savo patirties. Kai 1996 metais išleidau knygą „Hitler's Willing Executioners: Ordinary Germans and the Holocaust“, Vokietijoje ji sukėlė tikrą audrą. Ji privertė visą šalį – nors daugumai jos piliečių nenoriai, slegiamiems nemalonių jausmų – atlikti sąžinės sąskaitą dėl vieno pagrindinių Holokausto aspektų, kurį vokiečių mokslininkai slėpė: tiesą, jog paprastus vokiečius ne nacių režimas privertė žudyti žydus, bet jie darė tai vedami antisemitinių paskatų. Tai susilaukė beprecedenčio ir neprilygstamo dėmesio. Vyko nacionalinio lygio debatai. Vokietijos apologetai nesutiko diskutuoti dėl knygoje išsakytų teiginių, ir piktai užsipuolė knygą. Tačiau kiti reikalavo, jog tiesa turi būti žinoma, o problemos – išspręstos. Visa tai atidžiai stebėjo žiniasklaida, kuri informavo kitas šalis apie vykstančius debatus, kartais nusistebint, kaip gerai vokiečiai sugeba priimti sunkią tiesą, tuo pat metu žavintis tokiu vokiečių reagavimu.

Diskusijos apie praeities nusikaltimus, kuriuos padarė tavo bendrapiliečiai, tiesos pripažinimas, pareiga atlyginti žalą, nors tai ir sunkūs apsisprendimai, šaliai ir jos žmonėms pelno tik gerą vardą. Ar kas nors, pridėjęs ranką prie širdies, galėtų sakyti, kad Vokietija, Europoje pirmaujanti šalis, stipri Europos Sąjungos ir tarptautinės bendruomenės narė, daugeliu atveju pavyzdys kitoms šalims, nukentėjo nuo savo ištikimybės tiesai? Ar nukentėjo Vokietijos santykiai su kitomis šalimis dėl jos pasiryžimo pripažinti praeities nusikaltimus? Ar susilpnėjo Vokietijos ekonomika? Ar Vokietijos kultūra nustojo klestėjusi?

D. Goldhagenas yra Harvardo universiteto Europos studijų centro narys, 1997-ųjų kas trejus metus Vokietijoje teikiamo Demokratijos prizo už indėlį, vystant demokratiją valstybėje, laimėtojas.

Parengta pagal Danielio Goldhageno tekstą „Turkey should follow Germany's example ... and deal with its history“, išspausdintą 2006 metais NY SUN.

Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (6)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar

PARTNERIAI

Lituanus logotipas

Naujasis židinys

Karys logotipas

NUORODOS