Vyriausybė antradienį patvirtino tvarką, pagal kurią religinės bendruomenės galės oficialiai įregistruoti joms priklausantį turtą, kurį sovietų valdžia buvo paskelbusi nacionalizuojamu, tačiau palikusi naudoti religinėms reikmėms.

Norint tai padaryti, religinės bendruomenės turės kreiptis į Teisingumo ministeriją (TM). Ši įvertins, ar nekilnojamąjį turtą prašo įteisinti tikrieji religinės bendruomenės vadovai, ar ši religinė bendruomenė norimą įteisinti turtą valdė iki 1948 m birželio 19 dienos ir nepertraukiamai juo naudojosi bei tebesinaudoja iki šiol, ar pastatas tikrai yra naudojamas religinėms reikmėms.

Įsitikinus, kad pastatas atitinka visus įstatyme numatytus kriterijus, ministerija parengs Vyriausybės nutarimo projektą dėl pastato registravimo religinės bendruomenės vardu. Šiai priėmus nutarimą, religinė bendruomenė nekilnojamąjį turtą galės įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Oficialiai įregistruoti joms priklausantį turtą, sovietų valdžios paskelbtą nacionalizuojamu, religinės bendruomenės galės nuo šių metų liepos 1 dienos, kuomet įsigalios Religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo tvarkos įstatymas, pažymi TM.

Šiuo metu Lietuvoje yra keli šimtai bažnyčių, cerkvių, varpinių, koplyčių ir kitų religinės paskirties pastatų, kurių nuosavybės teisės nėra įregistruotos arba jos priklauso nebeegzistuojančioms institucijoms - pavyzdžiui, okupacinės valdžios įkurtam Švenčionėlių miesto vykdomajam komitetui, Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybai. Tarp tokių pastatų - Šiaulių katedra, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčia, Švenčionių stačiatikių Švenčiausiosios Trejybės cerkvė.

Pasak TM, neįteisinus šių pastatų nuosavybės, juose veikiančioms religinėms bendruomenėms kyla nemažai teisinių ir organizacinių problemų dėl pastatų išlaikymo ar jų remonto, komunalinių paslaugų užsakymo, paveldosaugos klausimų derinimo.

Tokia situacija susidarė iki galo neišsprendus religinių bendrijų bei bendruomenių turto teisinės registracijos klausimo po to, kai 1948 metais sovietų valdžios priimtas sprendimas nacionalizuoti religinės paskirties pastatus buvo pripažintas neteisėtu. Vienus religinėms apeigoms naudotus pastatus okupacinė valdžia realiai atėmė iš religinių bendruomenių, o kitą dalį nacionalizuojamu paskelbto turto buvo leista ir toliau naudoti religinei veiklai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo priimti du įstatymai, numatantys teisę religinėms bendrijoms susigrąžinti iš jų atimtus pastatus. Tačiau galimybė įteisinti to turto, kuris buvo paskelbtas nacionalizuojamu, bet realiai neperimtas, o paliktas religinėms bendruomenėms naudotis, nuosavybę nebuvo numatyta.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.