Su Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų portugalų kalbos dėstytoju Nuno Guimarães kalbamės apie jo pristatomą šiuolaikinės Portugalijos kultūros kursą ir svarbius šios šalies istorinius įvykius. Taip pat apie žymias kino bei literatūros asmenybes, šiuometinę Europos kultūros sostinę ir apie tai, kada jis pirmą kartą sužinojo apie Lietuvą, ir kokia mūsų šalis atrodo žvelgiant jo akimis šiandien.

Kuo didžiuojasi portugalai

Jūs ne tik dėstote portugalų kalbą mūsų universitete, bet ir pristatote specialų kursą, skirtą geriau pažinti šiuolaikinę Portugalijos kultūrą. Kursas apima istoriją, literatūrą, kiną ir daugelį kitų dalykų nuo 1974-ųjų metų. Kuo ypatingi 1974-eji metai?

1974 m. Portugalijoje įvyko „Gvazdikų“ revoliucija, diktatūrinį režimą šalyje pakeitė demokratija. Todėl, manau, labai svarbu pristatyti Portugalijos kultūrą būtent nuo tų metų kaip nuo tam tikro atspirties taško. Įsigalėjus demokratijai Portugalija tarsi ėmė atgimti iš naujo, kalbant ne tik apie kultūrą, bet ir apie pačią visuomenę, švietimą ir daugelį kitų sričių. Nors žinoma, šiame kurse didžiausias dėmėsys skiriamas Portugalijos kultūrai, bet kartu svarbu suprasti ir istorinį kontekstą. Todėl kursą pradedu nuo supažindinimo su Portugalijos istorija.
Studentams pasakoju apie Portugalijos turėtas kolonijas, apie buvusias politines santvarkas ir kitus svarbius aspektus. Pavyzdžiui, viena iš šios revoliucijos priežasčių – visuomenės nepasitenkinimas dėl Portugalijos įsitraukimo į karą Afrikoje, siekiant išlaikyti turėtas kolonijas. Labai daug jaunų žmonių buvo paimti į kariuomenę, siunčiami į Angolą, Mozambiką ir ten žuvo. O juk jie aukojosi visai ne dėl savo šalies. Ir tos šalys tiesiog norėjo tapti nepriklausomos. Toliau kursas yra suskirstytas į kelias dalis: literatūrą, dizainą, tapybą, muziką, kiną. Pristatau mūsų žymiausius menininkus ir kitas įdomias kultūros asmenybes.

Pakalbėkime apie kitą reikšmingą įvykį Portugalijai. Guimarães šiais metais yra paskelbtas Europos kultūros sostine. Kuo ypatingas šis nedidelis miestas?

Galima sakyti, kad Portugalija tarsi gimė jame. Valstybė susiformavo būtent šio miesto srityje. XII a. Guimarães buvo primoji šalies sostinė. Šiame mieste stovi mūsų pirmoji pilis, kurioje gyveno pirmasis Portugalijos karalius, Afonsas I. Taigi jis – istoriškai svarbus miestas. Tačiau ir  dabar jis vis dar yra labai įdomus miestas, kuriame vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Priminsiu, kad Lisabona ir Portas jau yra buvę Europos kultūros sostinėmis. Manau, nebūtina, jog Europos kultūros sostine taptų vien tik sostinės ar didmiesčiai. Juk juose paprastai ir taip vyksta aktyvūs kultūrinis gyvenimas. O tokiems nedideliems miestams tai gali būti puiki galimybė atkreipti dėmėsį į save. Todėl rekomenduoju aplankyti Guimarães‘ą, nes tai senas, istorinis ir gražus miestas. Jame yra išlikę daugybė nuostabių paminklų dar nuo XIII–XIV a. – yra, ką pamatyti.

Galbūt žmonės, kurie gyvena Guimarães‘e ėmė labiau didžiuotis savo miestu po to, kai jis buvo paskelbtas Europos kultūros sostine?

Manau, kad jie visada didžiavosi savo miestu. Juk Guimarães – pats pirmasis miestas, kuris buvo įkurtas. Jo gyventojai gali didžiuotis savimi, nes tam tikra prasme jie išsaugojo šį miestą. Galima netgi sakyti, kad jie yra pirmieji tikri portugalai. Veikiausiai Europos kultūros sostinės statusas tik sustiprino jų meilę savo miestui. Todėl neabejoju, kad Guimarães‘o gyventojai tikrai padarys viską, ką gali, kad kiekvienas žmogus, atvykęs į jų miestą, jaustųsi puikiai.
Dar vienas smagus sutapimas, kad kitas Portugalijos miestas – Braga – šiais metais yra paskelbtas Europos jaunimo sostine. Atstumas tarp šių dviejų miestų yra labai nedidelis, apie 50–70 kilometrų. Todėl turistams tai puiki galimybė aplankyti abu miestus. O Braga yra svarbi dėl savo religinės reikšmės, tai labai katalikiškas miestas. Mes juokaujame, kad kiekvienoje Bragos gatvėje galima rasti bent po vieną bažnyčią.

Portugalas M. de Oliveira – amžiaus kinematografininkas

Prisiminkime dar vieną išskirtinį žmogų – tai Portugalijos kino režisierių Manoelį de Oliveirą, kuris būdamas 103-ejų metų amžiaus vis dar kuria filmus. Galima teigti, kad jis atspindi beveik visą kino istoriją…

M. de Oliveira iš tiesų yra gyva legenda. Pripažintas visoje Europoje, jo darbai ne kartą apdovanoti įvairiuose tarpatautiniuose kino festivaliuose. Pirmieji jo sukurti filmai buvo nebylūs. Ir jis nenustoja kurti iki šiandien! Aš kelis kartus pristačiau jo kūrybą Lietuvoje ir netgi kviečiau patį režisierių atvykti čia prieš kelerius metus, ir jis beveik sutiko, bet.. Būdamas tokio amžiaus, jis yra gana geros sveikatos, tačiau gydytojai uždraudė jam skristi, baimindamiesi dėl jo savijautos.
Visgi Vilniuje surengėme jo filmų peržiūras, į kurias atvyko paties režisieriaus anūkas Ricardo Trepa, keleto senelio filmų aktorius. Taigi jis pasidalino savo įspūdžiais apie darbą kartu su M. de Oliveira. Ir netgi vienos filmo peržiūros metu pats režisierius paskambino iš Portugalijos ir taip pat pasidalino mintimis apie savo kūrybą. Tačiau reikia pabrėžti, kad žiūrėti ir suprasti jo kūrinius nėra lengva. Juose yra labai daug užslėptų prasmių, todėl žiūrėdamas juos turi būti itin atidus.

Bet iš kur šis režisierius semiasi įkvėpimo, kaip jis nepavargsta kurti?

Nežinau. Šiuo atžvilgiu jis yra išimtis. M. de Oliveira viename interviu yra pasakęs, kad jis neturi vieno plano ateičiai, jog tiesiog privalo turėti daugiau nei vieną, nes tik taip tarsi gali pabėgti nuo mirties. Jeigu jis yra labai užsiėmęs, mirtis tarsi laukia už nugaros. O jeigu jis nieko nedarys, tai mirtis pasiims jį.
Neseniai mačiau kitą interviu su juo per televiziją. Ir išties M. de Oliveira ruošiasi sukurti dar ne vieną filmą. Ir jis negalvoja apie dokumentinį ar trumpametražį kiną, kas būtų šiek tiek lengviau. Jis net nesvarsto apie galimybę kurti filmų pačioje Portugalijoje, nori vykti į Braziliją ir kurti ten! Nors, žinoma, jis nėra nemirtingas, bet galima pajuokauti, kad kol režisieriui dar nebuvo suėję šimtas metų, visi skaičiavo, kiek jam dar liko iki šios garbingos sukakties. O dabar jau net nebėra skirtumo ar jam 102-eji ar 103-eji, nes jis tiesiog gyvena toliau. Net aš pats jau nebespėju sekti jo amžiaus. Nežinau, gal jis gyvens amžinai? (Juokiasi)

Lietuva – antrieji namai

Sugrįžkime prie literatūros. Pakalbėkime apie dvi išskirtines asmenybes – Nobelio premijos laureatą José Saramago ir Fernando Pessoa. J.Saramago knygos – „Rikardo Rejišo mirties metai“ vienas pagrindinių veikėjų yra būtent F. Pessoa.

Rikardas Rejišas yra vienas iš daugiau nei 40-ties F. Pessoa slapyvardžių. Įdomu tai, kad pasirašydamas vis kitu slapyvardžiu, jis tarsi atspindi visiškai skirtingų žmonių požiūrius. Įsivaizduokite, po vieno kūrinio, pasirodo kitas, tik pasirašytas jau kitu slapyvardžiu, kuriuo jis paneigdavo ankščiau išsakytą savo paties poziciją. O juk tai buvo vienas ir tas pats asmuo! Taip jis tarsi ginčijasi su pačiu savimi.

Tai tikrai labai savitas ir įdomus rašytojas. Per pastaruosius dešimt metų F. Pessoa išpopuliarėjo visame pasaulyje, jo knygos išverstos į daugybę kitų kalbų. Lietuviškai taip pat yra išleistas vienas jo poezijos rinkinys. Nors pirmiausia F.Pessoa žinomas kaip poetas, tačiau jis buvo ir žurnalistas, gana gerai rašė angliškai, nes vienu metu Londone studijavo ir kūrė.

Kalbant apie šių dviejų rašytojų ryšį, J. Saramago savo knygoje tiesiog bando analizuoti vieną iš F. Pessoa susikurtų asmenybių – Rikardą Rejišą, – galbūt taip savotiškai išreikšdamas pagarbą šiam rašytojui. Lietuvoje iš viso yra išleistos trys J. Saramago knygos, kitos dvi – „Aklumas“ ir „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Netrukus turėtų pasirodyti ir ketvirtoji – „Mirtis su trukdžiais“.

Kada ir iš kur pirmą kartą išgirdote apie Lietuvą? Daugelis apie Lietuvą sužinojo tik tuomet, kai ši atkūrė savo nepriklausomybę.

Mano atveju tai tikrai stebuklinga istorija. Aš žinojau Lietuvos vardą iš kur kas ankščiau. Apie Lietuvą pirmą kartą išgirdau iš savo tėvo, kai man buvo 7–8 metai. Dabar jam yra 82-eji, tačiau kai jis buvo dar visai jaunas, 16-kos, o gal truputį vyresnis, jis perskaitė vieną knygą, kurioje buvo paminėta Lietuva. Būtent Lietuva, o ne Sovietų Sąjunga. Sunku pasakyti, kokia tai buvo knyga, bet joje trumpai aprašyta jūsų šalis ir nuostabi jos gamta. Taigi mano tėvas susidarė gerą įspūdį apie Lietuvą vien tos knygos dėka. Tai tikrai labai keistas sutapimas.

Lietuvos vardą, kur ji yrai, taip pat, kad Vilnius yra jūsų sostinė, žinojau nuo vaikystės, nes apie tai man pasakojo tėvas. Vėliau gyvenime man pasitaikė puiki galimybė atvykti čia, ir aš nusprendžiau ja pasinaudoti. Dabar Lietuvoje gyvenu jau septintus metus, todėl ją drąsiai vadinu savo antraisiais namais. Tiesa, man truputį gėda, kad negaliu laisvai kalbėti lietuviškai, tačiau daug ką suprantu. Man iš tiesų patinka Lietuva, ji labai graži ir įdomi. Manau, turite kuo didžiuotis.

Parengė Gintarė Visockytė

VDU radijas