Karo pabėgėlių stovykla Vakarų Europoje.

Milijonai civilių gyventojų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversti palikti savo gimtines. Skaičiuojama, kad po karo Europoje buvo beveik devyni milijonai pabėgėlių. Didžioji jų dalis pasinaudojo pirmąja masine repatriacija ir grįžo į savo gimtąsias šalis. Nemažai Lietuvos gyventojų taip pat turėjo pasitraukti į Vakarus, dauguma dėl to, kad išvengtų tremčių į Sibirą.

„Apie 70 000 lietuvių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pateko į Vakarų Europos šalis, iš jų: apie 65 000 į Vokietiją, 2 870 į Daniją, 700 į Norvegiją, apie 400 į Italiją, keli tūkstančiai į Austriją, po kelis šimtus į Prancūziją bei Šveicariją”. Lietuviai Vakaruose atsirado dėl kelių priežasčių: dėl 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos, dėl 1941 m. repatriacijos sutarties, pagal kurią buvo perkeliami į Vokietiją, dėl to, kad vokiečių okupacijos metu buvo suimami ir išvežami darbams bei dėl 1944 m. artėjančio fronto ir antrosios sovietų okupacijos.

Po karo buvo susirūpinta pabėgėlių likimu. Pradžioje maistą, pastogę bei medicininę pagalbą teikė Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija (UNRRA), o 1947 m. jos funkcijas perėmė ir pabėgėliais ėmė rūpintis Tarptautinė pabėgėlių organizacija (IRO).

Vincas Bartusevičius skiria tris pokario pabėgėlių, buvusių Vokietijoje, laikotarpius: 1) 1945–1947 m. buvo svarbu tokius žmones surinkti, globoti ir grąžinti į savus kraštus; 2) 1947–1950 m. grąžinti į tėvynę arba įkurdinti naujoje šalyje; 3) po 1950 m. liepos 1 d. įjungti į vokiečių ūkį.

Tyrinėtojai vis dar ginčijasi dėl termino, apibūdinančio šiuos žmones: jie vadinami tremtiniais, pabėgėliais, emigrantais, išvežtaisiais, politiniais pabėgėliais, dipukais. „Dipukai (angl. Displaced Persons) II pas. karo pabaigoj sąjungininkų suteiktas vardas Vakaruose atsidūrusiems asmenims; jų dalis dėl politinių priežasčių negalėjo grįžti į savo gimtuosius kraštus. Pirmą kartą DP vardas pavartotas 1945 SHAEF (Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vyr. būstinės) G-5 skyriaus memorandume. DP buvo laikomi visi civiliai asmenys, dėl karo atsidūrę svetimuose kraštuose, kurie tikėjosi grįžti arba norėjo įsikurti svetur, bet be pagalbos to padaryti negalėjo. Lietuvių kalboje nėra tikslaus DP vertimo. Pradžioje buvo vartojamas pažodinis vertimas „išvietintieji asmenys”, vėliau „perkeltieji asmenys”. Lietuviai save ėmė vadinti „dipukais”, „dypukais”, o kartais akronimą DP versdavo „Dievo paukšteliai”.

„1945 m. gegužės-birželio mėn. Vokietijoje ir Austrijoje gyvenantys svetimšaliai buvo pradėti telkti į stovyklas, paskirstytas į keturias okupacines zonas: anglų, amerikiečių, prancūzų ir rusų”. Sąjungininkams buvo įsakyta, „kad DP gyvenimo sąlygos turi būti kokybiškai tiek aukštos, kiek leidžia turimi ištekliai, neatsižvelgiant į vokiečių gyventojų apsunkinimą, jos kiekvienu atveju turi būti gerokai aukštesnės, nei jų ankstesnė vergų ir kalinių padėtis. DP aprūpinami pastoge, net jei ir vokiečių gyventojus reikėtų evakuoti į ką tik išlaisvintas koncentracijos stovyklas”. Deja, ne visada šių sąlygų buvo paisoma. DP stovyklos atsirado ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos valstybėse. Jos kūrėsi darbininkų barakuose, kareivinėse, buvusiuose konclageriuose, arklidėse, kartais privačiuose butuose. „Dalis pastatų, kuriuose teko įsikurti tremtiniams, buvo apgriauti, neapšildomi, be vandens, be elementarių buitinių sąlygų; žmonės gyveno „kaip silkės bačkose”, ypač viengungių kambarėliuose. Sekino ne tik materialinis, bet ir dvasinis skurdas”. DP stovyklose buvo pažeidinėjamos žmogaus teisės: gyventojai buvo prievarta vežami į darbus, kratų metu netekdavo asmeninių daiktų, pirmaisiais metais neturėjo teisės laisvai judėti, stovyklos personalas dažnai nesitardavo su dipukais ir galėdavo pašalinti juos iš stovyklos, palikdamas žmones beteisiškoj padėty, buvo vykdoma priverstinė repatriacija, vargindavo kilnojimas iš vienos stovyklos į kitą, dėl netinkamų buitinių, maitinimo bei sveikatos priežiūros sąlygų ėmė plisti ligos. Tomas Balkelis teigia: „Nors DP stovyklų užduotis globoti karo pabėgėlius, jos vykdė ir kitą funkciją izoliavo juos nuo aplinkinio pasaulio”.

Pabėgėliams iš Sovietų Sąjungos likti ir įsikurti kituose kraštuose trukdė sovietų valdžia: ji rūpinosi, kad pabėgėliai grįžtų į „darbininkų rojų”, bijodama, jog Vakaruose nesusidarytų stipri opozicija prieš Sovietų Sąjungą, o kareivius, patekusius į nelaisvę, paskelbė valstybės priešais ir išdavikais. Daug žmonių buvo grąžinti prievarta, kiti priešinosi ar net žudėsi žinodami, jog namuose laukia bausmės. Tam, kad išvengtų prievartinio grįžimo, dipukai klastodavo savo biografines žinias, padirbinėdavo DP asmens korteles, streikuodavo, kartais net smurtaudavo. Sąjungininkų kariai, vykdę priverstinę repatriaciją, vėliau ėmė jai priešintis, deja, daugumai pabėgėlių iš Sovietų Sąjungos tai jau buvo per vėlu.

Pabaltijo gyventojų padėtis buvo šiek tiek kitokia, nes amerikiečiai ir anglai nepripažino šių kraštų įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį, todėl priverstinė repatriacija juos palietė šiek tiek mažiau. Tačiau ir pabaltiečių stovyklose buvo vykdomas agitacinis bei sovietų propagandinis darbas, o daugumai grįžusiųjų vis dėlto nepavyko išvengti Sibiro.

Europos Vakaruose DP stovyklose atsidūrusius lietuvius slėgė nežinia, baimė dėl ateities. Palaikė viltis, kad viskas yra laikina ir greitai jie galės sugrįžti į tėvynę. Tačiau istorinės aplinkybės klostėsi nepalankiai ir reikėjo galvoti apie išgyvenimą tremtyje. Tarp lietuvių pabėgėlių buvo daug inteligentų, kurie suradę vienas kitą ėmė burtis į draugijas tam, kad būtų išlaikyta gimtoji kalba, lietuviškas charakteris bei tautinė savimonė. Dar 1943 m. Lietuvoje įsikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK’as) kvietė burtis į Pasaulio lietuvių bendruomenę. Stovyklose buvo renkami vadovai, kurie rūpinosi dipukų gyvenimu. 1946 m. Vokietijoje Hanau lietuvių stovykloje įvyko lietuvių tremtinių suvažiavimas, kuriame buvo priimtas Lietuvių tremtinių bendruomenės statutas. Imta rūpintis švietimu, knygų bei periodinės spaudos leidyba, organizuojama kultūrinė, sportinė, meninė, visuomeninė veikla, įkuriami darželiai, mokyklos, gauta teisė studijuoti vietinėse aukštosiose mokyklose. Buvo atkuriamos partijos, įvairios draugijos, organizacijos, tarp jų Lietuvių žurnalistų sąjunga, Lietuvių rašytojų tremtyje draugija, įsikūrė teatras, opera, baletas, vyko parodos, sporto šventės bei olimpiados. Švietimo darbui ėmė vadovauti Švietimo valdyba, kultūriniam Kultūros taryba.

Kultūrinė ir visuomeninė veikla vyko visose lietuvių stovyklose. Jau 1945m. daugelyje stovyklų pradėjo veikti mokyklos. Dažnai jos priminė „vargo mokyklas”, kuriose nebuvo baldų, trūko mokymo priemonių, vadovėlių. Pedagoginį darbą dirbo ne tik mokytojai, bet ir dailininkai, rašytojai, mokslininkai. Aktyvių visuomenės veikėjų dėka atsirado progimnazijos, gimnazijos, amatų mokyklos, aukštesniosios mokyklos bei universitetai. „Išskirtinio paminėjimo vertas Pabaltijo universitetas, kuris 1946 kovo 14 Hamburge pradėjo savo veiklą ir kuris neturi sau pavyzdžio mūsų istorijoje. Sutelktinių lietuvių, latvių ir estų pastangų dėka, Britų užsienio reikalų ministerija jau 1945 lapkričio mėn. leido kurti Pabaltijo universitetą”. Kūrėsi skautų, kudirkininkų, ateitininkų bei kitos organizacijos. Visiems buvo reikalingi vadovėliai, metodinė literatūra. Jiems leisti kūrėsi leidyklos bei spaustuvės. Žinomesnės buvo „Patria”, „Sudavija”, „Lux”, „Gabija”, „Venta”, „Giedra”, „Žalgiris”, „Atžalynas”, „Tėviškė”, „Aistia”, „Žvilgsniai”. Savo spaustuves turėjo ir privatūs leidėjai: Povilas Abelkis, Liudas Vismantas, J. Narbutas ir Petras Indreika, Juozas Šlajus, Antanas Urbonas ir kiti. Knygas leido žurnalų ir laikraščių spaustuvės „Aidai”, „Mūsų kelias”, „Mintis”, „Tėviškės garsas”.

Tremtyje atsidūrė apie du trečdalius Lietuvos rašytojų. Sąlygos kūrybai buvo sunkios: tam, kad išgyventų bei pasirūpintų savo šeimomis, plunksnos broliai drauge su kitais pabėgėliais turėjo dirbti fabrikuose, statybose, žemės ūkyje. Kūrybai laiko likdavo tik po darbo, grįžus į gyvenamas patalpas, kur vienam asmeniui dažnai buvo skiriama vos 4 kvadratiniai metrai gyvenamojo ploto, o gretimuose kambariuose, kuriuos skyrė tik antklodės, gyveno kitos šeimos. Tačiau noras išlaikyti tautiškumą bei siekis ugdyti ir saugoti literatūros tradicijas skatino nepasiduoti. Tremtyje rašytojai ėmė burtis, vienas kitą globoti, susirūpino Lietuvių rašytojų draugijos atkūrimu. Iniciatyviai darbavosi Vokietijoje gyvenę B. Brazdžionis, S. Santvaras, B. Gražulis, A. Nyka-Niliūnas, P. Andriušis bei kt. 1946 m. Tiubingene buvo atkurta Lietuvių rašytojų tremtinių draugija (LRTD). 1947 m. antrajame šios draugijos suvažiavime, kuriame dalyvavo beveik visi iš Lietuvos pasitraukę rašytojai, buvo paminėtos ir 400-osios pirmosios lietuviškos knygos metinės. Šis laikotarpis išeivijoje buvo sunkus, tačiau išsiskyrė išleistų knygų gausa: vien Vokietijoje 1945–1948 m. buvo išleista 775 knygos, iš jų 216 grožinės literatūros. Šis laikotarpis buvo kūrybiškas tiek poetams, tiek prozininkams ar dramaturgams, atsirado knygų ir suaugusiems, ir vaikams. Savo kūrybą spausdino jau iki tremties Lietuvoje žinomi kūrėjai ir debiutantai, kai kurie išleido po kelias knygas ar net skirtingų žanrų kūrinius. Buvo premijuotų knygų: N. Mazalaitės, F. Kiršos, J. Jankaus, 1947 m. išleista knygų su lietuviškos kny gos 400 metų sukakties ženklu, 1948 m. rašytojai iš lei do savo metraštį „Tremties metai”. Kūryboje bu vo ryškios tremties, prarastos tėvynės ilgesio te mos. Knygų trūkumą padėjo užpildyti naujai iš leis ti lietuvių klasikų kūriniai (K. Donelaičio, Maironio, V. Kudirkos, M. Valančiaus ir kt.), pasaulinės literatūros vertimai. DP stovyklose kūrybiškai brendo ne vienas rašytojas bei poetas: vieni kūrybinį kelią tik pradėdami, kiti jį tęsdami.

Savo darbą tremtyje atgaivino ir žurnalistai, kurių gretose buvo ir rašytojų, nes jiems rūpėjo spausdinti savo kūrybą bei straipsnius literatūros temomis. Spauda buvo gausi ir spausdinama įvairiomis priemonėmis: nuo sienlaikraščių, informacinių biuletenių, rašytų ranka ar spausdintų spausdinimo mašinėle, rotatorinių laikraštėlių iki spaustuvėse atspausdintų laikraščių bei žurnalų. 1946 m. gegužės mėn. Hanau lietuvių stovykloje buvo atkurta Žurnalistų sąjunga, kuri Lietuvoje veikė nuo 1922 m. Turėti savo laikraščius ar žurnalus buvo sunku, nes trūko popieriaus, trukdė techninės galimybės, buvo griežta cenzūra, kuri sušvelnėjo tik 1947 m., tačiau beveik visos stovyklos turėjo savo leidinius. Daugiausiai jų pasirodė Vokietijoje: „Lietuvis”, „Aidai”, „Žiburiai”, „Tėviškės garsas”, „Mintis”, „Mūsų kelias”, „Žingsniai”, „Šviesa”, „Saulutė”, „Skautų aidas” ir daug kitų. Po kelis spaudinius buvo išleista Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje bei Šveicarijoje. Iš viso Europoje 1946 m. išėjo 220 periodinių leidinių. Vieni leidiniai ėjo labai trumpai, kiti ilgiau, o žurnalų „Aidai” bei „Ateitis” leidyba vėliau persikėlė į Ameriką. Spaudoje buvo informuojama apie politinį, visuomeninį, kultūrinį, meno bei literatūros gyvenimą. Žinios taip pat buvo perduodamos radijo bango mis, kai kuriose stovyklose tam tikromis valandomis būdavo skaitomi žodiniai laikraščiai, iš kurių gyventojai sužinodavo apie dienos įvykius. Spaudai labai pakenkė 1948 m. Vokietijoje įvykdyta valiutos re forma: ėmė strigti leidyklų, spaustuvių darbas, nutrūko kai kurių laikraščių ir žurnalų leidyba.

1948 metų birželio mėnesį JAV prezidentas H. Trumanas pasirašė DP imigracijos įstatymą. Amerika buvo pirmoji šalis, sutikusi priimti karo pabėgėlius. Vien lietuvių ten išvyko apie 30 tūkstančių. Vėliau dipukus įsileido ir kitos valstybės: Kanada, Austrija, Didžioji Britanija, Belgija, Pietų Amerika ir kt. Kiti gyventojai dirbo bei mokėsi likę stovyklose. Europoje įkurtos DP stovyklos visiškai buvo lik viduotos 1950 metų viduryje. Lietuviškų DP stovyklų archyvai iš Vokietijos 1950-1951 m. buvo perkelti į Čikagą ir dabar saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Atskirų dokumentų, gautų jau vėliau, galima rasti ir kituose archyvuose. Tyrinėtojams liko rašytinis to laikmečio palikimas, kuriame daug informacijos apie kultū rinį, religinį, literatūrinį, sportinį perkeltųjų asmenų gyvenimą, jų švietimą, buitį bei visuomeninę veiklą.

Mūsų bibliotekos fonduose yra gana daug knygų (daugiau nei 250), išleistų Vakarų Europoje tremties metais, taip pat turime ir periodinių tolaikotarpio leidinių. Šiuose spaudiniuose galima rasti daug informacijos apie dipukų gyvenimą, veiklą pokario pabėgėlių stovyklose. Pakankamai gausi grožinių knygų kolekcija suteikia galimybę literatūros tyrinėtojams analizuoti DP stovyklose sukurtą poeziją, prozą, dramos kūrinius, atskleidžiant jų literatūrinę vertę. Didžioji šių leidinių dalis saugoma Retų spaudinių skaitykloje ir Aušrininko dr. J. Šliūpo archyve.

Alina Šalavėjienė – Šiaulių universiteto bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė.

Šaltiniai:

Balkelis 2008 Tomas Balkelis, „DP stovyklų palikimas: lietuvių karo tremtiniai vakaruose 1944 1954 m.”, Kultūros barai, 2008, 11, 68–75.

Bartusevičius 1993 Vincas Bartusevičius, Lietuviai tremtiniai Vokietijoje 1944–1950, Lampertheim: Romuva.

Išėję sugrįžti 2002, Išėję sugrįžti, Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus.

LE Lietuvių enciklopedija, V, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1955.

Šalavėjus 1998 Kęstutis Šalavėjus, „Lietuviai Danijoje 1944–1951 metais”, Mokslas ir gyvenimas, 1998, 5–6, 28–31.