Pastebėjau, kad dažnai po metų it kokį gamtos ratą apsukęs vis grįžtu prie tų pačių temų. Įdomu, iš kur toks cikliškumas? Kodėl skiltininkai (dievaži, ne aš vienas!) nuolat grįžta prie to, apie ką jau (dažnai net ne kartą) yra rašę?

Tariant paprastai ir kandokai – taip nutinka todėl, kad neturi apie ką rašyti. Bet tuomet, manyčiau, pasikartojimų turėtų būti kiek daugiau, jie turėtų piltis jei ne kas porą savaičių, tai bent jau kas mėnesį. O kad taip nėra, matyti net labai neišlavintai akiai. Ir kažin, ar už tai atsakingas redaktorių budrumas.

Ne toks kandus atsakymas teigtų, kad grįžtama prie tų temų, kurios išties rūpi, kurių nagrinėjimas ar net pamokslavimas jomis, prilygsta savianalizei ir asmeninių problemų sprendimui. Galbūt, bet ką tokiu atveju apie mane sakytų tai, kad štai ir vėl grįžtu prie muziejų? Mano ypatingą asmeninį susirūpinimą jais? (Tiesą sakant, niekuomet tokio nesu sau diagnozavęs.) O gal veikiau nustebimą dėl to, kad apie šias, pasak statistikos departamento, lankomiausias kultūros įstaigas kažin kodėl privengiama kalbėti ir rašyti? Nebent liūdnai konstatuoti, kad muziejai yra keistokos valstybės kultūrinės-finansinės politikos aukos.

Atsakymą į kitą klausimą, kilusį bemąstant apie pasikartojančias temas, kodėl muziejai man parūpsta vasarą, atradau gana nesunkiai. O kada gi daugiau? Juk vasara – tai toks metas, kai ištuštėja teatro salės, koncertai išsikelia į dvarus arba į pajūrį (nelyginant kokios muzikos), o mano mėgstami kino teatrai paprasčiausiai užsidaro, nes juk ir jiems reikia pailsėti. O muziejai lieka. Maža to, muziejai gerokai labiau nei kinas, teatras ar koncertai yra susijęs su turizmu, taigi ir su atostogomis, o pastarosios, kaip žinome, daugybei žmonių neatšaukiamai suporuotos su vasara. Įdomu, kada daugiausia lankytojų sulaukia Lietuvos muziejai?

Tačiau nesvarbu, ar muziejuje lankysitės vasarą, ar žiemą, vis vien pakliūsite į vieną iš dviejų didžiųjų muziejų lankytojų kategorijų – būsite „lankytojas – darbininkas“ arba „lankytojas – pramogautojas“. Nesakau, kad šiuodu muziejų lankytojų tipai yra nesusiję ar kad išvesti tarp jų aiškią ribą yra juokų darbas – anaiptol, tačiau kaip tam tikri idealieji tipai, padedantys susivokti ne tik lankytojų įpročiuose, bet ir pačiose muziejų formavimo strategijose, jie, sakyčiau, yra gana pavaizdūs.

Pirmajam – lankytojų darbininkų tipui neabejotinai priklausantis pažįstamas, kalbai pasisukus apie muziejus, atsidūsta: muziejų lankymas – sunkus darbas! Nesvarbu kur, Atėnuose, Romoje ar Kaune. Ir net neabejoju, kad jis kalba nuoširdžiai, mat prieš eidamas į muziejus, jis visuomet padaro „namų darbus“, t.y. labai daug sužino apie muziejuje eksponuojamus dalykus, maža to, kartais net ima atrodyti, kad jis eina tik į tuos muziejus, kurių lankymui reikalingas žinias jis kaupė visą savo ne itin ilgą, bet gana egzotiškų akademinių interesų pilną gyvenimą. Tuos jo interesus atspindintys muziejai savo ruožtu tik dar labiau sustiprina sunkaus lankytojo darbo įspūdį – salės lūžta perkrautos vienas už kitą vertingesniais eksponatais, kurių aprašymai arba minimalūs, arba ne itin informatyvūs, o ir kam jų reikia, juk tokio muziejaus lankytojas, numanoma, yra atlikęs begalę namų darbų ir apie eksponatus, jų laikmetį ir paskirtį viską ir taip žino. Muziejus jam tėra vieta, kurioje lankytojas gali gyvai apžiūrėti (o radikaliu atveju tiesiog pagarbinti) knygų iliustracijose šimtus kartų matytus objektus.

To nieku gyvu negalima tikėtis iš lankytojų, kurie į muziejų eina kaip į pramogą. Paprastai jie nieko nebūna skaitę, o jei skaitę – sėkmingai pamiršę. Jie neskiria Maironio nuo Čiurlionio, Šventosios Romos imperijos nuo Vatikano, jau nekalbant apie du Augustus, Žygimantą ir Oktavianą. Ir jis nemano, kad tų skirtumų žinojimas padeda gyventi. Muziejuje toks lankytojas pageidauja dviejų dalykų: 1) kad jam nebūtų priekaištaujama už neišmanymą, 2) kad nebūtų nuobodu. Eksponuojami kuriozai, žaismingos praktinės užduotys ar kokie pačiupinėjami, išties materialūs dalykėliai prie šito itin prisideda, ir pramogautojas noriai traukia į vietas, kuriose pastarųjų dalykų tikisi. Ir pasitaiko netgi taip, kad, šitokiu būdu susidūrus su menu ar istorija, jam kyla poreikis sužinoti ką nors daugiau. Na, ar bent jau nekyla gailestis dėl vėjais paleistų pinigų ar laiko.

Svarbu čia tai, kad tuodu muziejų lankytojų tipai ne tik vienas į kitą žiūri įtariai, bet ir retai kada susiduria, nebent kokiame pasaulinio garso rūme, kuriame eksponuojama kažkas tokio, į ką darbininkas žiūri ilgai ir pamaldžiai, o pramogautojas pykšteli fotoaparatu ir nesustodamas skuodžia toliau. Kitaip tariant, kiekvienam lankytojų tipui yra skirti savi muziejai. Ypač tai akivaizdu Lietuvoje, kur darbininką dažniausiai sutiksi kokioje Paveikslų galerijoje, apžiūrinėjantį kokį nors klasiką paprastam mirtingajam negirdėta pavarde, o pramogautoją bežiopsantį į margaspalves žuveles Lietuvos jūrų muziejuje. Ir, atrodytų, visi patenkinti.

Nors gal ne visai. Panašu, kad net muziejų finansavimu labiau nei ekspozicijos pateikimo kokybe susirūpinusioje Lietuvoje vis daugiau asmenų kelia klausimą, kaip padaryti taip, kad šiedu lankytojų tipai jei ne susilietų, tai bent jau suartėtų, kitaip tariant, kad į muziejus ateitų kuo daugiau žmonių.

Klausimas tiek pat svarbus, kiek ir išnykstantis daugybėje smulkesnių, iš pažiūros jį patikslinančių klausimų – kaip pritraukti lankytojus, ką įdomaus muziejai galėtų pasiūlyti, kokia užsienio patirtis? Ir taip toliau...

O gal reikėtų viską pakreipti netikėtai ir paklausti pačių lankytojų: o kurių galų, jūs, gerbiamieji, apskritai einate į muziejų?

Tuomet gal išties kas nors paaiškėtų...