Mindaugas Šnipas (1960 03 22,  Šakiai) – žinomas Lietuvos skulptorius. 1984 m. baigė  Vilniaus dailės institutą ir įgijo  skulptoriaus specialybę, nuo 1989-ųjų – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros docentas, nuo 1990-ųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.  Personalines  parodas rengia  nuo 1986 m. Nuo  1984-ųjų  dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Estijoje, Austrijoje, Švedijoje,  Suomijoje,  Australijoje, Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose,  Portugalijoje ir kt. šalyse. Aktyvus tarptautinių simpoziumų dalyvis, rezidentas. Jo darbų viešose erdvėse daugiausia galime pamatyti Danijoje, taip pat Vengrijoje, Švedijoje bei Lietuvoje. Vilniuje M. Šnipas sukūrė skulptūrą „Piliakalnis“, paminklą žymiam rusų poetui Konstantinui Balmontui, atminimo lentas M. Vainraichui ir R. Chvolesui, Z. Reizenui. Jo darbų turi įsigijusios Lietuvos, Suomijos, Danijos meno galerijos, muziejai.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Tikrai nežinau. Kai buvau dešimties metų, atėjau pas tėvus ir paprasčiausiai pasakiau, kad noriu mokytis M. K. Čiurlionio vidurinėje menų mokykloje. Tėvai tyliai bandė nuo to išsisukti, bet menki atsitiktinumai lėmė kitaip. Taip nieko kito daugiau padoriai ir nemoku. O klysti kam gi neteko. Aš nesu išimtis.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Sąrašo neturiu, nes stengiuosi vadovautis nuostata, jog „išminties galima mokytis ir iš asilo, viskas priklauso nuo besimokančiojo įžvalgumo“. Tiesa, čia turėčiau pridurti, kad Dalai Lama man yra didesnis autoritetas nei storų knygų rašytojai šioje planetos pusėje. Dabar jau galiu pasakyti, kad bene geriausias mokytojas yra pats gyvenimas, jei tik nėra atrofavęsi refleksijos (ne intelektualios analizės) sugebėjimai.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Šį klausimą siečiau su antruoju... Visa tai, ką schematiškai bandoma įvardyti kaip „įkvėpimą“, man tėra tik atsitiktiniai pastebėjimai, kartais juos vadinu paprasčiausiai „nutikimais“. Jų BŪNA klausantis muzikos, skaitant, stebint šunį, varną ar kitą žmogų gatvėje. Kartais „nutikimų“ būna, kai tvarkausi apšnerkštą dirbtuvę, galvojant, ką mesti, o ką pasilikti. Nežinau, kas yra įkvėpimas, lygiai kaip ir nežinau, kas yra menas.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Prisipažinsiu, kad jaunimo nepažįstu. Tikiu ir jaučiu, kad žinau, jog jaunimas yra visoks. Tik neaišku, kas dėsis ryt ar poryt, juolab po keleto metų, kurios tendencijos ims viršų.  Su jaunimu susiduriu (tai nereiškia, kad pažįstu), nes nuo 1984 metų dirbu mokytoju ir dėstytoju. Deja, per tiek metų matau bjaurią tendenciją, kai galvą kelia chamizmas, egocentriškas savo teisių pabrėžimas, pamiršus, kad yra ir pareigos bei paprasčiausios žmogiškos priedermės, pagarbos individui būtinybę visi įsisavino labai greitai, tik pamiršo, kad šalia – daug kitų individų. Trumpai tariant, dvikovą tarp savimeilės ir savigarbos pralaimi pastaroji.

Rašydamas šiuos žodžius pagalvojau, kad tokių bruožų nemažai turėjau ir aš, kai man buvo kokie 25 metai. Kita vertus, obuolys toli nuo obels nesirita. 1988 metais daug kas buvo pernelyg didelis optimistas, tikėdamas, kad „dabar tai jau suklestės...“ Dabar jaučiu, kad gyvenu „ponų iš mužiko“ visuomenėje, nes pasirodo, kad mentalitetas keičiasi tik per keletą kartų. Teks palaukti, kitiems linkiu net sulaukti.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Kompiuteris – geras įrankis (ne daugiau), kuris yra nesunkiai apgaunamas, informacinės technologijos – rimtas egzaminas žmonėms (0 ir 1 yra taip toli nuo žmogaus, jei žiūrėsime į jį kaip į Dievo kūrinį). Kartais „tupiu“ Facebook‘e, tik vis dažniau imu gailėti tam laiko, bet kadangi esu tarybinių laikų „išdėlis“, o sarkazmas tuomet buvo viena iš savigynos priemonių, tai to tarybinio „brudo“ kartais užvaldytas, paleidžiu į tą tinklą kokių nors šaipokiškų dalykų. Vieni supyksta, kiti juokiasi... Kita vertus, Facebook‘as kaip gatvė ar viešasis miesto transportas, ten galima stebėti, atsidūręs ten, pradėjau rimčiau domėtis holokaustu Lietuvoje.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tai pats sudėtingiausias klausimas. Apie tautinę tapatybę niekad rimtai neteko mąstyti, nes paprasčiausiai nuo vaikystės žinau, kad esu lietuvis ir kam gi gali kilti kokių nors klausimų. Esu lietuvis, ir tiek, bet negalėčiau pasakyti, kad tuo itin didžiuojuosi, bet juo labiau nesigėdinu. Esu ramiai lietuvis. Tačiau lietuvių istorija tokia įvairialypė, kad su kokiais nors postulatais tuo klausimu nenorėčiau turėti nieko bendro, juolab kad taip dažnai istoriją priverčia tarnauti politikai. Šalia to manau, kad žmogus – lietuvis nėra niekuo aukščiau už žmogų kaipo tokį.

Žodis „Lietuva“ klausime kažkaip siejasi su valstybe... Bet gal klystu, norėčiau klysti. Aš paprasčiausiai žinau, kad gyvenu SAVO VIETOJE. Toje vietoje visokių buvo valstybių. Mano gyvenime buvo ne vienas pasiūlymas pasilikti kitose šalyse, bet tik šypteldavau ir paprašydavau nedėti bergždžių pastangų. Taigi esu čia, ir tai man tinka ir patinka. Visai kita reikalo pusė yra tai, kaip mūsų valstybei tenka gyventi dabar. Kiek anksčiau tekste minėjau „ponus iš mužiko“... Jiems būdingas vergo mentalitetas, nors tą giliai suvokdami, jie neriasi iš kailio, kad tik, neduok Dieve, taip neatrodytų. Dažnai tenka pasakyti: „Nepainiokite žmonių, Lietuvos, Vilniaus ir Seimo...“ Kuo toliau Seimas ir kitos institucijos dirba savo darbą, tuo mažiau suprantu, kas yra mūsų valstybė. Tačiau nepajudinamai žinau, kad man patinka šios Žemės kampelio peizažas, žmonių charakterio sukirpimas ir panašūs dalykai. Be to neturėčiau savo tapatybės, nesuvokčiau kur ir kas esu, negalėčiau justi, kad esu žmogus tarp žmonių. Valstybė ir jos istorija man yra didele dalimi kas kita, bet tai jau kita tema.

Tačiau, jei sąžiningai, aš pats esu ir tas „ponas iš mužiko“ ir, kaip minėjau, tarybinių laikų išdėlis. Šis, kažkada sau pripažintas faktas, leido suprasti, kad daugiausia šiai valstybei galiu nuveikti, kiek įmanoma daugiau to seno raugo iš savęs išvalydamas.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Nechamiškas atvirumas ir sugebėjimas matyti, kad šalia – kitas žmogus.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vaikystė... Ji puiki, retas kas galėtų pasakyti kitaip. Vienas maloniausių atsiminimų, kai šiltą vasaros popietę, gulėdamas ant pilvo, skaitydavau knygas, pasidėjęs šalia kalną obuolių, o aplinkui tingiai „bimbdavo“ skraidančios musės.

Mokykla... Metus teko gyventi ČMM internate, ten pradėjau pažinti ir kitas gyvenimo ir žmogaus charakterio puses, toli gražu ne viskas saldu ten buvo. 

Na, bet kurgi daugiau būna pirmoji meilė... Mokyklos laikais, žinoma.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtos harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Iš dalies matau. Nemanau, kad turime neribotą pasirinkimo laisvę, esame daug ko saistomi, pasirenkant reikia atsiminti, kad vienintelis pastovus dalykas yra amžina KAITA. Toks suvokimas turėtų vesti prie harmonijos.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Nesu šimtaprocentinis fatalistas. To, kas turi įvykti, formą dažnai parenkam patys, nors ne visada tai žinodami. O žinoti, kas turi būti – bus, yra gerai ir svarbu.

Apvaizda tikiu (nors toks atsakymas yra labai paviršutiniškai schematiškas). Ir pagalbos į Išganytoją yra tekę kreiptis. Esu tikrai ne vieną kartą savo gyvenime patyręs, kad „kaip šauksi, taip atsilieps“, kartais gauni pyragų, kartais – pipirų. Gal tai ir yra Apvaizda?..