Nuotrauka Tim Tadder / Corbis

Vėl atėjo vasara. Suskaičiavau, kad turiu sutaupęs penkis storus (600–800 psl.) romanus. Gal kokį vieną ir įveiksiu per vasarą. Tad dar penkioms vasaroms turiu ką skaityt. Nors, kita vertus, jei įsigysiu, kaip seniai planavau, skaityklę, stori romanai virs elektroniniais šešėliais ir tampytis juos su savimi po Lietuvą bus kur kas lengviau. Progresas.

Senutė, kuriai priklauso Kafka

Pradėsime nuo kafkiškos istorijos, nutikusios su paties Franzo Kafkos rankraščiais. Pasaulis vos neprarado visos Kafkos kūrybos, o ir spausdinta bei žinoma jo kūrinių dalis nėra didelė. Tačiau to užteko, kad jis taptų vienu garsiausių pasaulio rašytojų. Tiesa, gana didelė jo rankraščių dalis iki šiol netyrinėta, nepublikuota ir nežinia, ką ten galima rasti.

Kai kurie Kafkos popieriai šiuo metu guli apšepusiame name, esančiame Tel Avivo miesto Spinozos gatvėje. Jie priklauso prisiekusiai kačių mylėtojai Evai Hoffe, o kaip jie ten pateko – istorija, verta paties Franzo plunksnos.

Dėl Kafkos rankraščių septyniasdešimtmetė E. Hoffe ir Izraelio valstybė bylinėjasi jau kurį laiką. Moteris jų pamatyti neleidžia niekam. Jau keturiasdešimt metų Hoffe šeimos moterys saugo Kafkos juodraščius, laiškus, piešinius ir tikriausiai niekur nepublikuotus kūrinius. Trejus metus trunkanti Hoffe šeimos ir Izraelio Nacionalinės bibliotekos byla bus išspręsta artimiausią mėnesį.

Žinoma šios istorijos dalis prasideda nuo rudo lagamino, priklausiusio Maxui Brodui, Kafkos geriausiam draugui ir biografui. Kafka, kuris mirė 1924-aisiais, norėjo, kad rankraščiai būtų sudeginti ir patikėjo šį darbą Brodui, kuris, kaip žinia, rašytojo nepaklausė ir paskelbė didžiąją dalį dabar žinomų Kafkos kūrinių. 1939-aisiais Brodas su visais likusiais Kafkos popieriais pasitraukė į tuomet britų valdomą Palestiną.

Jau keturiasdešimt metų Hoffe šeimos moterys saugo Kafkos juodraščius, laiškus, piešinius ir, tikriausiai, niekur nepublikuotus kūrinius.

Tel Avive Brodas užmezgė meilės romaną su tokia Esthera Hoffe. Oficialiai ši buvo jo sekretorė, tačiau manoma, kad jiedu tapo meilužiais už Estheros vyro ir jos dviejų dukrų nugaros.

„Ji beveik neprižiūrėjo savo dukrų, nes visą laiką praleisdavo su Maxu Brodu. Nieko nuostabaus, kad užaugusios dukros kaltino Brodą visomis joms tekusiomis nelaimėmis“, – sako Izraelio mokslininkė Anat Perry.

1968-aisiais Brodas mirė ir paliko visus Kafkos rankraščius Estherai, o vėliau jie atiteko dviem jos dukroms – Evai ir Ruthai.

Šiuo metu likusi gyva tik Eva. Ji gyvena atsiskyrėlės gyvenimą apsupta kačių. „Mane pribloškė jos kažkada pasakyti žodžiai, – prisimena A. Perry. – Ji sakė, kad niekada nebuvo ištekėjusi, neturi vaikų ir visas jos turtas ir gyvenimo prasmė – šis palikimas, Kafkos popieriai. Nemanau, kad ji nusipelno juos turėti, nes jie visų pirma ir nebuvo jai skirti.“

Tačiau vienas iš Evos advokatų, Harelis Ashwallas sako, kad Izraelio valstybė agresyviai ir grubiai spaudžia Hoffe šeimą, siekdama atimti rankraščius, kurie šiai valstybei nė neturėtų priklausyti. Jis mano, kad ši byla užsitęs daugelį metų.

„Bandymai pateikti Kafką kaip Izraelio rašytoją ar autorių, turėjusį ryšių su Izraelio valstybe – gryna nesąmonė, – tvirtina advokatas. – Izraelyje Kafkos rankraščiai nebus nei deramai pagerbti, nei ištirti, nei išleisti.“

Dienraščio Haaretz žurnalistas Oferas Aderetas, ne kartą rašęs apie šią bylą, sako, kad šis kazusas kuo puikiausiai tinka prie Kafkos palikimo. „Manau, Kafka negali ilsėtis ramybėje, kol dvi senos moteriškės iš Tel Avivo, miesto, kuriame jis niekados nebuvo, kovoja su Izraelio valstybe, kuri neegzistavo Kafkai esant gyvam. Žinoma, tai kafkiška. Jis pats geriau neparašytų.“

Rašytojai nebesiremia klasika

O dabar pateiksiu mokslinį argumentą visų, purkštaujančių, kad žmonės neskaito klasikos ir rimtos literatūros, naudai. Pasirodo, ne tik skaitytojai mažiau skaito, bet ir rašytojai vis mažiau remiasi šia literatūra. Klasikinės literatūros įtaka šiuolaikinei literatūrai vis mažėja. Daugelį šiuolaikinių autorių labiau veikia jų amžininkai, o ne aštuoniolikto ar devyniolikto amžiaus klasikai. Taip teigia JAV esančio Dartmuto universiteto matematikai.

Šio universiteto matematikos fakulteto vadovas, profesorius Danielis Rockmore‘as nusprendė ištirti ilgalaikes įtakas literatūros stiliui. Naudodamasis suskaitmeninta Gutenbergo projekto biblioteka, jis ištyrė net 7733 penki šimtai trisdešimt septynių autorių kūrinius nuo 1550-ųjų metų imtinai. Jie ieškojo, kaip dažnai pasikartoja „turinio neturintys“ tam tikri angliški žodžiai, tam tikri prielinksniai, prieveiksmiai ir t.t. Jie vadinami „sintaksės klijais“ ir tampa savotišku autoriaus literatūriniu „piršto atspaudu“.

Savo moksliniame darbe, pavadintame „Kiekybiniai stiliaus struktūros modeliai literatūros evoliucijoje“, profesorius ir jo pagalbininkai daro išvadas, kad klasikinės literatūros stiliaus įtaka smarkiai mažėja. XVIII ir XIX amžiaus autoriai buvo stipriai veikiami savo pirmtakų, tuo tarpu XX amžiaus autoriams jau įtaką darė daugiausia  amžininkai. Mokslininkai teigia, kad dėl to kaltas modernistinis sąjūdis, kurio autoriai „atmetė savo pirmtakų rašomą literatūrą, bet liko dominuojančia literatūros jėga tarp amžininkų“.

Profesorius Danielis Rockmore‘as nusprendė ištirti ilgalaikes įtakas literatūros stiliui. Naudodamasis suskaitmeninta Gutenbergo projekto biblioteka, jis ištyrė net 7733-is penki šimtai trisdešimt septynių autorių kūrinius nuo 1550-ųjų metų imtinai.

Be to, autoriai tvirtina, kad šiais laikais tiesiog daugiau knygų ir didesnis pasirinkimas. Žinoma, rinktis daugiausia galima iš amžininkų literatūros. „Dėl šios tendencijos kaltas ir palaipsnis literatūrinės kalbos svarbos ir literatūros kanono reikšmės mažėjimas. Jei tikėsime, kad rašymo stilius stipriai susijęs su šnekamąja kalba, tai smarkus šios komunikacijos formos vystymasis taip pat galėjo tapti tokio virsmo priežastimi“, – teigia profesorius.

Tiesa, profesoriaus darbą ribojo autoriaus teisių įstatymas, ir jis tyrė tik iki 1952-ųjų išleistus literatūros kūrinius. Tačiau jis mano, kad per pastaruosius šešiasdešimt metų ši tendencija tik dar labiau išryškėjo.

Žinoma, šis Danielio Rockmore‘o darbas turi ir  trūkumų. Dauguma garsių šiuolaikinių autorių skaito ir mėgsta klasikus, o kad, tarkim, koks nors Dickensą dievinantis Johnas Irvingas nerašo kaip pats Dickensas, tai juk laikai pasikeitė. Ši realybė aprašoma jai tinkančia kalba. Tiksliau, kokia realybė – fragmentiška, trūkinėjanti, persotinta informacijos, tokia ir kalba.

Oranžinis prizas nebebus oranžinis

Per šį mėnesį „užderėjo“ nemažai literatūrinių premijų. Trumpai aptarsiu jas visas. Pradėkime nuo Independent Foreign Fiction apdovanojimų. Jį 1990-aisiais įsteigė britų dienraštis The Independent, o vėliau perėmė Anglijos Menų taryba. Jis kasmet teikiamas už geriausią į anglų kalbą išverstą ir Didžiojoje Britanijoje išleistą romaną ar apsakymų knygą. Knygos autorius turi būti dar gyvas. Apdovanojimą (po 5000 svarų) pasidalija autorius ir jo vertėjas.

Šiemet šis apdovanojimas buvo įteiktas Izraelio rašytojui Aharonui Appelfeldui. Autorius gimė 1932-aisiais dabartinės Ukrainos teritorijoje, Antrojo pasaulinio karo metu su tėvu buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą, pabėgo iš jos, trejus metus slapstėsi, o vėliau tarnavo Sovietų armijos daliniuose virėju. 1946-aisiais jis persikėlė į Palestiną, o vėliau sugebėjo surasti ir koncentracijos stovyklos siaubus išgyvenusį savo tėvą.

O kad pas mus taip būtų: rėmėjai varžosi, kam teks garbė remti „Jotvingio premiją“ ar kokį rimtesnį prozos apdovanojimą.

Jo apdovanojimą pelnęs romanas „Tamsos žiedai“ (Blooms of Darkness) remiasi autoriaus vaikystės išgyvenimais ir pasakoja apie žydą berniuką, kurį karo metais ėmėsi globoti prostitutė. „Aš norėjau ištirti tamsiausius žmogaus prigimties užkampius ir įrodyti, kad netgi juose galima rasti kilnumo ir meilės. Norėjau parodyti, kad žmoniškumas ir meilė nugali žiaurumą ir žvėriškumą“, – teigia rašytojas.

Jau turime pernai metų Orange Prize for Fiction pelniusios serbų kilmės rašytojos Tea Obreht debiutinį romaną „Tigro žmona“ lietuviškai. Operatyvu. O šių metų Orange apdovanojimas skirtas taip pat debiutantei, 1970-aisiais gimusiai JAV rašytojai Madeline Miller už romaną „Achilo giesmė“ (The Song of Achilles).

Romane pasakojama Achilo ir Patroklo draugystės (ir meilės) istorija Trojos karo metu. Pasak pačios autorės, ji nuo vaikystės mėgo antikinę mitologiją, universitete studijavo lotynų ir graikų kalbas. Rašyti M. Miller pradėjo dar mokykloje, o ties šiuo romanu dirbo net dešimt metų.

Šiuo metu Bostone gimusi autorė gyvena Naujojoje Anglijoje ir dėsto lotynų kalbą. Jai buvo įteikta 30 000 svarų suma ir „Besės“ statulėlė.

Deja, šie, jau septynioliktieji, Orange Prize apdovanojimai gali būti ir paskutiniai. Mobiliojo ryšio paslaugų kompanija „Orange“, davusi savo vardą nuo 1996-ųjų metų teikiamiems apdovanojimams, nusprendė jų neberemti.

Tiesa, viena iš šio apdovanojimo steigėjų ir jo garbės pirmininkė Kate Mosse tikina, kad ieško rėmėjų, ir šis unikalus, kasmet už geriausią moters anglų kalba parašytą romaną skiriamas apdovanojimas išliks. Jis, žinoma, nesivadins „Orange“ vardu. „Kadangi apdovanojimas nuo pat pradžių buvo oranžinis, pavadinimas labai įstrigo žmonių atmintyje – sako K. Mosse. – Bet š manau, kad pokyčiai išlaisvina. Šio apdovanojimo pozicijos tokios stiprios, kad rėmėjams teks varžytis, kam atiteks garbė jį remti.“

O kad pas mus taip: rėmėjai varžytųsi, kam teks garbė remti „Jotvingio premiją“ ar kokį rimtesnį prozos apdovanojimą.

Apdovanotas už vietos dvasią

Norėčiau pristatyti dar vieną, iki šiol neminėtą, bet labai įdomią premiją – Ondaatje apdovanojimą. Šį kasmetinį apdovanojimą nuo 2004-ųjų teikia britų Karališkoji literatūros draugija (Royal Society of Literature).

Romano veikėjas, dvidešimt šešerių metų žurnalistas, meta darbą, norėdamas išvengti gyvenimo rutinos, apsigyvena Gajanoje ir įsimyli ne tik šią šalį, bet ir moterį.

10 000 svarų apdovanojimas įteikiamas už prozos, poezijos ar dokumentinės literatūros kūrinį, „geriausiai atspindintį vietos dvasią“ ir parašytą Britanijos tautų sandraugos valstybėse arba Airijoje gyvenančio autoriaus. Prizas pavadintas jo globėjo ir rėmėjo, sero Christopherio Ondaatje, verslininko, filantropo ir vyresniojo garsaus Kanados rašytojo Michaelo Ondaatje brolio vardu.

Taigi, šiemet šį apdovanojimą pelnė 1979-aisiais Bombėjuje gimęs rašytojas Rahulas Bhattacharya už debiutinį romaną „Klastinga žmonių, kuriems rūpi kompanija“ (A Sly Company of People Who Care). Tai romanas apie Pietų Amerikoje esančios valstybės Gajanos gyventojus, istoriją ir gamtą. Romano veikėjas, dvidešimt šešerių metų žurnalistas, meta darbą, norėdamas išvengti gyvenimo rutinos, apsigyvena Gajanoje ir įsimyli ne tik šią šalį, bet ir moterį.

Ir pabaigai – apie ką tik Peterburge įteiktą vieną svarbiausių rusų literatūrinių premijų – „Nacionalinį bestselerį“. Ją pelnė Aleksandras Terechovas už romaną „Vokiečiai“ (Немцы).

Romano veiksmas vyksta šiais laikais. Autorius aprašo užkulisines Maskvos Pietryčių apygardos valdininkų kovas už būvį, šiltą kėdę ir riebesnį kąsnį. Tai savotiškas šiuolaikinės Rusijos valdininkijos paveikslas, kandi satyra. Žinoma, Terechovas ne Gogolis ar Saltykovas-Ščedrinas, bet apie Rusijos nomenklatūrą rašo su nuoširdžiu pasibjaurėjimu, kažkokiu patologišku pasimėgavimu ir netgi užuojauta. Kiek padrikas, bet įdomus ir vietomis juokingas romanas.

P. S.

Pradėsime nuo kvepalų. Kaip turi kvepėti tikras skaitytojas ir knygų mylėtojas? Tikrai ne dulkėmis. Todėl štai čia rasite puikų pasiūlymą: CB I Hate Perfume „In The Library“ ir Geza Schoen „Paper Passion“. „In The Library“ (Bibliotekoje) kvepalai skleidžia angliško romano, rusiškos ir marokietiškos odos viršeliams ir seno audinio kvapą su švelnia medžio lako užuomina. Mmmm...

Na, o toliau ketinu pradžiuginti karikatūrų mėgėjus. Štai čia garsiojo New Yorker karikatūrų apie rašytojus rinkinėlis, o čia – suklasifikuoti „labiausiai užknisančių“ rašytojų tipai. Tikriausiai bent su vienu tokiu per savo gyvenimą esate susidūrę.

O prie karikatūrų tiktų ir itin kvailos rimtų autorių nuotraukos. Smagiausiai čia atrodo meškiuko kostiumą vilkinti Susan Sontag.

Tačiau rašytojai nėra vien bjaurūs bambekliai, įsmeigę akis į kompiuterių ekranus ar popieriaus lapą. Kai kurie iš jų turėjo talentą piešti ir tapyti. Pavyzdžiui, Aldousas Huxley, Jackas Kerouacas ar Victoras Hugo. Jų kūrybos pavyzdžių rasite čia.

O pabaigai paprastutis žaidimėlis, kaip tik vasarai paplūdimyje – Haruki Murakami bingo.