Audrius Stonys (gim. 1966 m. Vilniuje) – kino režisierius, vienas iškiliausių Lietuvos dokumentininkų, Nacionalinės premijos laureatas, Europos kino akademijos tikrasis narys, European Documentary Network narys. Pasaulyje labiau žinomas nei Lietuvoje. 1989 m. baigė studijas tuometinėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje,  stažavosi Jono Meko Kino antologijos archyve Niujorke. Nuo 1989 m. sukūrė 13 dokumentinių filmų. Bene didžiausią pripažinimą pelnęs kino režisierius pasaulyje:  jo filmai apdovanoti 19-oje tarptautinių kino festivalių. 1992 m. filmas „Neregių žemė“ Europos kino akademijos apdovanotas „FELIX“ prizu kaip geriausias Europos metų dokumentinis filmas. Audrius Stonys yra Leipcigo, Niu Brandenburgo, Sienos, San Paulo, Rio de Žaneiro kino festivalių žiuri narys. Dėstė dokumentinio kino kursą Europos kino koledže (Danija). Vyko jo kūrybos retrospektyvos ir kino prezentacijos Izraelyje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje. Tinkamu laiku sukūrė subtilų  filmą apie tėvą  Stanislovą. Gilus menininkas krikščionis, vis tebegluminantis  savo paprastumu ir draugiškumu.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Abejonė yra neatsiejama kiekvieno kuriančiojo palydovė. Kūrybinis procesas visada susijęs su nežinojimu, abejone, rizika. Pati kino prigimtis efemeriška. Mes kalbame šviesos ir šešėlių žaismu baltame ekrane. Bandome užfiksuoti praeinančio pasaulio vaizdus. Čia nėra formulių, taisyklių, patirties suformuoto meistriškumo, garantuojančio laukiamą rezultatą. Viskas visada prasideda nuo nulio. Kinas yra kelionė į nežinią, ieškant vaizdų, kurie tiksliausiai atspindėtų mūsų gyvenamą laiką. Ar aš esu tas, kuris tai padarys tiksliausiai? Niekada savęs to neklausiau. Gal, jei būčiau turėjęs muzikos ar literatūros talento dovaną, dabar kurčiau muziką arba rašyčiau eiles. Kinas pats atėjo į mano gyvenimą ir mane pasirinko.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Mano autoritetai yra rašytojai, su kuriais susitinku kiekvieną vakarą. Fiodoras Dostojevskis, Akselis Miuntė, Michailas Bulgakovas, Viljamas Sarojanas, Milanas Kundera, Oskaras Vaildas. Jie kalbasi su manim, dalijasi savo mintimis, abejonėm ir džiaugsmais. Nieko didesnio už knygą žmonija nėra sukūrusi ir turbūt jau niekada nesukurs.

Savo mokytoju laikau a. a. kino režisierių Henriką Šablevičių. Tai jis pakreipė mano likimą, atvesdamas mane į dokumentiką. Atskleisdamas man kitą, vidinę, tik kino kamera fiksuojamą realybę.  

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Mane įkvepia knygos, muzika, filmai. Neįsivaizduoju savęs be Andrejaus Tarkovskio filmų „Veidrodis“, „Stalkeris“, „Andrejus Rubliovas“, be Vernerio Herzogo „Agira-Dievo rūstybė“, be Herco Franko „10 minučių vyresnis“ ar Henriko Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“.

Šitie filmai formavo mano estetines ir moralines nuostatas. Jie iki šiol yra mano įkvėpimo šaltinis.

Muzika taip pat neatskiriama mano vidinio gyvenimo dalis. Visokia muzika. Šiuolaikinė, klasikinė, džiazas. Yra muzika, kuri man reikalinga kaip fonas, o yra kuri pasiekia giliausius sielos užkampius.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Neteisingas klausimas. Tokio dalyko kaip „šiuolaikinis jaunimas“ neegzistuoja. Lygiai kaip nėra „kartos“. Mes visi esame skirtingi ir unikalūs. Pavadinimas „šiuolaikinis jaunimas“ suniveliuoja protingą ir tuščiagalvį, mąstantį ir vegetuojantį. Biologinis amžius negali ir neturi būti vertinimo kriterijumi.

Šekspyras, rašęs prieš 400 metų, yra mano bendraamžis. Sofoklis – taip pat. Nežinau labiau šiuolaikiškesnių rašytojų, nes jie kalba apie tai, kas man svarbu šiandien, ta kalba, kuri man artima ir suprantama. O daugelį veidų, kuriuos matau televizijos ekranuose, nuo manęs skiria net ne šimtmečiai, o šviesmečiai, nors biologiniu amžiumi mes turėtume priklausyti tai pačiai „kartai“.  

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Informacinės technologijos – tai kaip stipri, galinga mašina. Ja galima nulėkti labai greitai ir labai toli. Bet išlieka pats pagrindinis klausimas: o kur važiuojam? Žmonija atrado technologijas, kuriomis milžiniški informacijos kiekiai pasiekiami vienu mygtuko paspaudimu. Jei tai padeda sujungti mokslinę, kultūrinę žmonijos patirtį, leidžia artėti prie pasaulio kūrimo paslapties, išgydo beviltiškai sergantį ligonį arba išvaduoja žmogų iš izoliacijos ir vienatvės, tai yra neįkainojama.

Bet daugeliu atveju technologijos, kurių paskirtis buvo sujungti žmones, juos atskiria ir įstumia į dar didesnę vienatvę. Čia nieko naujo. Gerą knygą taip pat galima įvairiai panaudoti – skaityti arba pakišti po svyruojančio stalo trumpesne koja.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Aš nepasirinkau savo tėvų, istorijos, laiko gimti, nepasirinkau ir Tėvynės. Visa tai man buvo duota. Priimu tai kaip dovaną. Kaip neatskiriamą dalį savęs. Atsisakęs tautinės tapatybės, lyg nusikirtęs ranką, nukraujuočiau ir tapčiau kažkuo visai kitu. Kažkuo, kuo nenoriu būti.

Kažkada iš Amerikos grįžo mano draugas pianistas Rokas Zubovas. Jis išgyveno ten dešimt metų, turėjo puikias perspektyvas, bet grįžo. Kai paklausiau kodėl, jis man atsakė: „Aš atsibudau vieną rytą ir pagalvojau: ką aš veikiu šitoje šalyje? Jei aš būsiu turtingas, aš noriu būti turtingas Lietuvoje, jei būsiu skurdžius, noriu būti skurdžius Lietuvoje, jei būsiu garsus ar visų pamirštas, noriu būti garsus ir sutinku būti pamirštas, bet tik Lietuvoje.“

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Aš mėgstu bendrauti su gyvais žmonėmis ir negaliu bendrauti su miegančiais. Noriu girdėti ir būti girdimas. Yra žmonių,  kurie girdi tave net tau nekalbant, o yra tokių, prie kurių sielos neprisibelsi ir neprisišauksi, nors rėktum iki užkimimo.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Mano vaikystė prabėgo Kelmėj. Iš ten ryškiausi prisiminimai ir įspūdžiai. Sniego girždėjimas už lango, ryte kuriamos krosnies kvapas, mėlyna gatvės žibinto šviesa, kurioje perskaičiau savo vaikystės knygas, neprisirpusių agrastų skonis, Kražantė ir Vilbėnas. Visa tai visada turiu su savim.  

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Aš puikiai prisimenu laiką, kai pasirinkimo laisvė iš manęs ir mano tautos buvo brutaliai atimta. Niekas ir niekada manęs neįtikins, kad yra didesnių vertybių už pasirinkimo laisvę. Neturint pasirinkimo laisvės, gėris praranda prasmę, o blogis tampa visuotinis ir nebaudžiamas.  

Netikiu  atsitiktinumų grandine. Tikiu, kad viskas, kas yra aplink mus, yra sukurta, o ne kilę iš atstiktinio molekulių maišymosi. Beje, tie, kurie tai neigia, savo poziciją grindžia ne kuo kitu, o tikėjimu, nes įrodymų nei aš, nei jie neturime. Taigi, mes nelabai kuo skiriamės.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Netikiu, kad esu eilinė ląstelė, aklos ir kurčios gamtos kratoma atsitiktinumų maiše. Jaučiu ranką, palaikančią, kai būna sunku, ir kreipiančią mano žingsnius.