Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, po mano darbovietės langais, plevėsavo juoda vėliava (nepainiokite, mano darbovietė ne TA, nuo TOS langų vėliava plevėsuoja ganėtinai atokiai!), o šalia jos susirinkę žmonės degiojo žvakeles, meldėsi ir kitais įmanomais būdais skelbė Lietuvos galą. Dar jie reikalavo, kad Prezidentė asmeniškai išspręstų vienos šeimos, gyvenančios Kauno rajone, problemas. Jų ne tiek daug, kiek galėtų atrodyti, jei apie juos žinočiau tik iš pranešimų žiniasklaidoje, bet jie tikrai pikti ir nelaimingi.

Kiti, ne mažiau pikti ir nelaimingi dėl to, kad už viešosios tvarkos pažeidimą yra teisiami ne šiaip kokie politikieriai, bet signatarai, kur ten signatarai – Sąjūdžio steigėjai, tautinio atgimimo gimdytojai, laisvės šaukliai. Mat iki ko nusirito Lietuva, teisia savo išlaisvintojus, kur pasaulyje tai matyta! – nuoširdžiai nesupranta legionas jų gerbėjų, nors stipriai abejoju, ar jie teisiami už tą, už ką ir gerbiami.

O kur dar nuolatinis garbių intelektualų susirūpinimas dėl šliaužiančių grėsmių –liberalizmo, demokratijos, tolerancijos ir kitų vakarietiškų išmislų diktatūros?

Kartais man nejuokais ima atrodyti, kad jei stovėdamas kokioje parduotuvėje, eilėje prie kasos, pamatysiu ore šuoliuojančius Apokalipsės raitelius, nustebimas bus nevykusi reakcija, nes kuo gi čia stebėtis, juk gyvename blogiausioje iš galimų šalių, kurioje kiekvienas žiniasklaidos dėmesio nusipelnęs įvykis mažina solidarumą, pasitikėjimą, pagarbą, savitarpio supratimą ir artina šalies žlugimą...

Kuo labiau žvalgausi po gedulo apeigas po langais ar kitur viešojoje erdvėje, tuo labiau ima atrodyti, kad daugybei žmonių dorai nerūpi nei šeimyninė Garliavos drama, nei Sąjūdžio veikėjai ir netgi gėjai iš Briuselio, tuoj tuoj okupuosiantys Lietuvą. Labiausiai jiems rūpi progos išreikšti nuoskaudą ir pyktį dėl neišsipildžiusių savų vilčių. Kokių? Tiesą sakant, itin miglotų.

Daugelis, ypač vyresnio amžiaus žmonių, labai gerai žino – ne už tokią Lietuvą kovota. Už kokią – klausimas itin keblus. Dabar galima sakyti, ką tik nori, bet jei tuomet, prieš 20 metų, kas nors būtų papasakojęs, kaip gyvensime XXI amžiaus pradžioje, kažkodėl įtariu, kad didžiuma šiandienių nepatenkintųjų būtų katučių ploję. O dabar kapų žvakeles degioja ir deklaruoja neviltį, kad Lietuva virto ne tokia šalimi, kokios buvo viltasi, apie kokią buvo svajota, kokios buvo laukta.

Tad jei kuo reiktų išties susirūpinti, tai ne šeimos drama, visuomenės veikėjų teismais ar šliaužiojančiomis grėsmėmis, bet neįtikėtinu daugumos Lietuvos piliečių vaizduotės pertekliumi ir nesugebėjimu paprasčiausiai gyventi.

Na, juk būna taip: eini į svarbų pokalbį (darbo ar meilės reikalais – visokių pasitaiko) ir mintyse viską susiplanuoji. Kartais gana bendrais bruožais, kartais – iki smulkmenų: pasakysiu tą, man atsakys tą, tuomet aš – aną, paskui bus taip ir anaip, galiausiai viskas pavyks kuo puikiausiai. Būna taip? Net neabejoju, kad būna. Tuomet viltingai einate į susitikimą, tikėdamiesi, kad viskas vyks, kaip įsisvajota. O štai kiek kartų šios nuostabios viltys nežlugo ir jūsų puikūs planai išsipildė? Man – turbūt nė karto. Ar taip yra dėl to, kad tie žmonės, su kuriais aš turiu (darbo ar meilės) reikalų, yra piktavaliai niekšai, susimokę prieš mane? O gal jie bukagalviai kvailiai, nesielgiantys racionaliai? O gal... gal jie tiesiog kiti žmonės, su savais idealios situacijos matymais, savo lūkesčiais ir interesais? Ar tokius atvejus turėčiau laikyti nenusisekusiu bendravimu, nepateisinusiu mano vilčių ir po kiekvieno tokio susitikimo turėčiau giedoti rekviem žmonių santykiams, kurie žlugo / žlunga /, žlugs, ir reikalauti stebuklo, kuris atkurtų jų tyrumą, t. y. padarytų taip, kad jie visuomet vyktų būtent taip, kaip norisi man?

Žinoma, šiek tiek šaržuoju, bet man dingojas, kad daugelis atvirai besimėgaujančių apokaliptinėmis Lietuvos mirties vizijomis situaciją mato šitaip. Jiems negera, nes esama kitų asmenų, besielgiančių pagal kitokį situacijos vertinimą ir nemanančių, jog reikia atitikti būtent tą, kurį sugalvojo jie. Žmonės, ypač tuomet, kai jų daug, ir jie eina pačias įvairiausias pareigas, veikia visaip, dažnai sunkiai, nenumatomai ir skirtingai. Ir vargu ar taip yra todėl, kad visi jie vagys, ar visi jie pedofilai.

Tačiau argi apie tai galvoji, kai tau negera? O jei jau negera, tai reikia išaiškinti ir nubausti kaltuosius. Ir kiekvienas, kuris tikrai ar numanomai žada tai padaryti, vertas didžio dėmesio ir pagarbos. Taip klostosi gelbėtojų grandinė: Paulauskas – Paksas – Uspaskichas – Valinskas ir netikėtas posūkis – Venckienė. Gali būti, kad lietuviškoje pykčio ir nepasitenkinimo kultūroje sulaukėme įdomaus pokyčio, gal net lūžio, ir dabar jau keršto balsus sutrauks nebe rinkimai, o rezonansinės bylos, nes priešai, su kuriais tiek tuo, tiek kitu atveju kovojama tiek pat panašūs, kiek ir efemeriški.

Paprastai tariant, visų pavidalų apokalipsės šaukliai apie šalį ir gyvenimą joje pasakoja ne tiek jau ir daug, užtat dosniai atveria duris į savų emocijų ir išgyvenimų, neišsipildžiusių vilčių ir susikaupusio kartėlio pasaulį. Galgi būtų neblogai, jei ir juo kas pasidomėtų...