Portale www.ekspertai.eu buvo paviešintas įrašas, kaip Danijoje prievarta atimama mergaitė iš globėjų ir kažkur išvežama – berods, į vaikų namus. Taip, toje pačioje Danijoje, kurios žmonių pagalbos tikėjomės, kurią laikėme pavyzdžiu, kurios viena iš organizacijų buvo atvykusi į Lietuvą ir dėl nesuprantamų priežasčių išvyko taip ir nieko nepasakiusi. Juos pakvietusieji sakė, kad danai buvę sukrėsti prievartos vaizdų iš Klonio gatvės, bet išvyko tylėdami.

*

Dabar aišku – kodėl. Nes pas juos tas pat, kaip ir čia, Lietuvoje. Tik vienas esminis skirtumas – ten prievartos aktas vyko absoliučioje tyloje. Klykė, bandė ištrūkti tik mergaitė. Viskas vyko steriliai tobulame interjere – švaru, tvarkinga, pro langus matėsi idealiai nušienauta pievelė, jokio sąmyšio iš suaugusiųjų pusės, jokios reakcijos. Buvo sunku suprasti, kas ir kaip, nes kalbėta ir komentuota daniškai, bet nesunku buvo suvokti, kad niekas net nebandė priešintis. Jokių ašarų, jokių emocijų, pareigūnai dirbo savo darbą – be jokių ceremonijų, bet efektingai ir tiksliai, jų buvo nedaug, tik tiek, kiek reikia įveikti paauglės mergaitės pasipriešinimą. Besispardantis iš paskutiniųjų vaikas buvo įgrūstas į automobilį ir staigiai išvežtas. Dar vienas kadras, filmuotas, matyt, iš kaimyninio namo, pro langą – jokios reakcijos ne tik kieme, bet ir gatvėje, nei vieno žmogaus – tylu, ramu, sterilu. Saulei šviečiant - dieną, ne naktį, kaimynams stebint per langus.

Nežinau to įvykio aplinkybių dėl kalbos barjero. Įvykis turėjo pasekmių – rodoma, kaip jis aptarinėjamas, kalba kažkokia moteris, gal vaikų priežiūros specialistė, bet irgi be jokių bent išorinių emocijų, matosi laikraščių antraštės su tekstais ir nuotraukomis. Bet visa tai – ledo tyloje, tarsi beorėje erdvėje, vakuume. Ir visa tai Danijoje, Anderseno šalyje, mergaitės su degtukais šalyje, jo sukurtame nelygstamo jautrumo vaiko sielos rojuje. Alavinis kareivėlis, undinėlė, Kajus ir Gerda...Danai didžiuojasi savo Andersenu, kurį žino visi pasaulio vaikai, jų miestuose daug bronzinių paminklų genialiajam pasakotojui, išlaikiusiam vaikišką pasaulio vaizdinį ir gebėjusiam jį perduoti tūkstančiams pasaulio vaikų ir suaugusiųjų.

Suaugusiųjų? – parašiau ir sustojau... Ir vėl vaizdas prieš akis, ką tik matytas – sterilios gerovės pasaulis ir prievartos sceną stebintieji, ledinėmis širdimis...

*

Danai nebegyvi. Mes – dar ne. Bet kas laukia ateityje? Ar kosminis pasaulio šaltis sustingdys ir mūsų sielas? Ar suvokiame, kad niekas mums nepadės, niekas neateis į pagalbą, jei ne mes patys. Jei ne mes patys - kol dar gyvi, kol dar širdis ne ledo gabalas...