Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ liepos-rugpjūčio mėnesio numeryje. (2011 m.)

Jau metus Lietuvoje vyksta Josepho Kentenicho šeimos pedagogikos akademija. Į mūsų šalį ją atvežę ir jai vadovaujantys austrai sako, kad tai yra vartai į Šonštato (Schönstatt) šeimų judėjimą – katalikiškų šeimų sąjūdį, prasidėjusį mažame Austrijos regione ir įvairiomis formomis išplitusį jau daugiau kaip 40 pasaulio šalių. Jos pradžia siejama su tėvo J. Kentenicho veikla, kurio mintys davė šiam judėjimui pedagoginį ir teologinį pagrindą ir iki dabar yra nuolatinio įkvėpimo šaltinis. Akademiją, kaip vieną iš būdų būti Šonštato šeimų judėjime, pasirinko patys lietuviai. Jos iniciatoriai – Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio ir joanitų šeimų bendruomenės. Kartą per du mėnesius rengiami šios akademijos savaitgaliniai porų susitikimai, juose skaitomos paskaitos, vyksta valandiniai pokalbiai poroje, o galiausiai darbą vainikuoja „derliaus ratas“ (pasidalijimas grupėje). Akademijos tikslas – išmokti puoselėti gyvą tarpusavio santykį, todėl tarp susitikimų poroms tenka atlikti namų darbus.

Norėdami sužinoti apie tai, ką šeimos gauna šioje akademijoje, pakalbinome keletą jos dalyvių. Mintimis apie J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademiją dalijasi Skirmantė ir Nerijus Kukuraičiai, Ramunė ir Arūnas Maziukai, Snieguolė ir Gintautas Gabaliai, Indrė ir Ramūnas Aušrotai, Tadas Aleksandravičius.

Kuo jus patraukė akademija, kad panorote joje dalyvauti?

Skirmantė. Mus patraukė tai, kad pamatėme sutuoktinius, gyvenančius kartu jau daug metų ir išlaikiusius gyvą tarpusavio santykį. Matėme, kad sutuoktiniai vis dar išgyvena švelnius jausmus vienas kitam. Tai atsispindi ir jų fiziniame ryšyje: jie laikosi už rankų, dažnai apsikabina. Ir visa tai kyla iš širdies. Taip pat mudviem su Nerijumi yra labai svarbu išlaikyti ir perduoti tikėjimą savo vaikams, nes mes neturėjome tėvų, kurie būtų tikintys. O Šonštato judėjime pamatėme jau ne pirmą tikinčių sutuoktinių kartą.

Snieguolė. Mes jau dvidešimt metų kartu (pasibučiuoja – red. past.) ir norime, kad taip būtų ir toliau. Man labai svarbu gilinti santykius, nes iš inercijos gyvena daug porų. Vieni – dėl vaikų, kiti – dėl kitokių motyvų. Kol nebuvo atvažiavę Bergeriai, galbūt daugiau teoriškai žinojau, kad poros santykius reikia tobulinti. Mane patraukė šių žmonių pavyzdys. Supratau: toks santykis yra daugelio porų siekiamybė.

Ramūnas. Mane patraukė ne iš karto, bet apsisprendžiau, nes žmona labai norėjo dalyvauti. Antrąjį savaitgalį, išgirdęs, kaip Bergeriai atsakinėja į mūsų klausimus, kaip išmintingai ir teologiškai teisingai kalba, supratau, kad noriu čia būti. Bet labiausiai mane patraukė atsiradusi patirtis, kad su kiekvienu žingsniu akademija padeda sutuoktiniams vis labiau atsiverti vienas kitam kaip asmeniui. Labai dažnai dėl įvairių įsiskaudinimų, susipykimų nei pats atsiveri, nei kitam leidi atsiverti. O čia leidžia tai padaryti ir džiaugsmas, kuris iš to kyla ir gimdo norą čia būti.

Skirmantė. Ilgai ieškojau į atsakymo į klausimą, kas yra poros dvasingumas. Bet visose rekolekcijose, kuriose man teko dalyvauti, kalbėdavo apie asmens dvasingumą. Bet juk šeima irgi kažkaip turi augti? Šonštato judėjimas man atsakė į šį klausimą. Supratau, kad puoselėdama santykį su sutuoktiniu kartu ugdau ir poros dvasingumą. Kad sutuoktinių tarpusavio ryšio kokybė, gyvybingumas ir yra poros dvasingumas.

Nerijus. Ir apie bendrą poros pašaukimą pirmą ir vienintelį kartą išgirdau akademijoje. Kad ne tik asmuo turi pašaukimą, bet ir pora yra Dievo sujungta bendram tikslui, kuris šeimai yra kaip iššūkis: ji turi jį atpažinti ir stengtis jį įgyvendinti. Tas man buvo ganėtinai nauja. Ir taip gera santuokos kasdienybėje atpažinti ženklus, iš kurių gali suprasti, kas Dievo yra skirta tavo santuokai.

Akademiją mums atvežę austrai kalbėjo, kad Lietuvai yra reikalinga nauja santykių kultūra. Po vienų metų akademijoje tikriausiai jau galėtumėte pasakyti, ką jie turėjo galvoje sakydami „nauja santykių kultūra“?

Nerijus. Tiek mūsų visuomenėje, tiek aplinkoje santykių kultūra agresyvi, savanaudiška, reikalinga atnaujinimo iš esmės. Žinoma, ir savo šeimoje atpažįstu tas nepagarbos, neišklausymo, savo valios primetimo akimirkas... Dabar man tai reiškia ieškoti kitame (sutuoktinyje) gražių bruožų, juos pastebėti, pabrėžti, o ne priekaištauti ir badyti pirštu į tai, kas negerai. Ir tam reikia daug pastangų.

Ramūnas. Kitaip tariant – ne mėšlavabalio, bet aukso ieškotojo mentalitetas, ar ne?

Iš pradžių man atrodė, kad austrai turi galvoje veikimo visuomenėje aspektą. Man tai kėlė daug klausimų, svarsčiau, kaip įmanoma tą naują santykių kultūrą formuoti tokiomis mažomis pajėgomis. Laimei, klydau. Akademija yra orientuota į santykių kultūros šeimoje kūrimą. Dabar galvoju, kad negalima atsieti šito tikslo nuo konteksto. Santykių kultūra šeimoje neišvengiamai pasimato ir bendruomenėje, ir visuomenėje. Man regis, svarbiausias dalykas, ką per santykių poroje kultūrą gauna mūsų visuomenė, yra gerosios patirties liudijimas – graži santuoka yra įmanoma. Ir ji yra galima visam gyvenimui. Nes dažnai atrodo, kad šeimos kasdienybė tik patvirtina tai, kas sakoma Evangelijoje: „Jei tokie yra vyro ir žmonos reikalai, tai neverta nei vesti, nei tekėti.“

Skirmantė. Man santykių kultūra reiškia tai, kad su sutuoktiniu reikia kalbėtis, net ir tada, jei atrodo, kad neįmanoma susikalbėti. O įvykus pokalbiui, didžiulė atrodžiusi problema kažkaip sumažėja, subliūkšta, dažnai jos visai nebelieka. Kitas jos bruožas: kuo greičiau atleisti ir susitaikyti.

Arūnas. Man svarbu suprasti, kad ši kultūra reikalauja santykius šeimoje nuolat puoselėti. Jie gali vystytis bet kaip, arba sutuoktiniai gali tikslingai siekti bendravimo kokybės. Supratau, kad santykių kultūra neįmanoma be vyro ir moters skirtingumų supratimo. Man tapo aišku, kodėl mes taip dažnai vienas kito nesuprasdavome ir pykdavomės.

Lietuvoje yra ir kitų krikščioniškų šeimų bendruomenių, kurios iš esmės daro tą patį, tik neįvardija to arba įvardija kitais žodžiais. Kuo ši akademija skiriasi nuo kitų būdų šeimos santykių kultūrai ugdyti?

Snieguolė. Čia gauname daug psichologinių, teologinių žinių, tėvo Kentenicho išminties. Man patinka, kad akademijos lektoriai naudoja įvaizdžius, kurie įvardija tai, kas buvo teoriškai kalbėta. Per juos tiek kalbantis poroje, tiek ir atliekant namų darbus lengva prisiminti tai, kas aptarta.

Ramūnas. Lengva suprasti todėl, kad jie naudoja patirtį ir ji nėra „žalia“, o išmintingai apmąstyta. Ji perfiltruota, išsunktas jos ekstraktas, iš kurio ir gimsta schema. Tu ją labai gerai supranti, nes ji atliepia tavo žmogišką patirtį. Antra, paskaitose dėstomą teoriją visų pirma padiktuoja įgyta lektoriaus patirtis, ji yra jo asmeniškai išbandyta, o ne atvirkščiai, kai yra tik prisiskaitoma knygų ir kalbama, net nepabandžius to savo gyvenime pritaikyti...

Skirmantė. O man atrodo, kad kertinis veiksnys yra tai, kad po kiekvienos paskaitos vyksta sutuoktinių pokalbis, kuriam skiriama visa valanda. Taip mes iškart mokomės pokalbio kultūros, sykiu ta tema įeina į mūsų poros gyvenimą, užuot tapusi tik teoriniu pašnekesiu. Pastebėjau, kad kitose šeimų stovyklose mėgstama taikyti dalijimosi grupelėse metodą, kažkodėl išskiriant žmonas su vyrais. Niekaip nematau to prasmės. O čia – ne kažkam, ne kažkur, o visų pirma būtent su savo sutuoktiniu pirmiausia aptari tuos dalykus. Ir apskritai visas akademijos darbas orientuotas į pagarbos porai išlaikymą, pvz.: egzistuoja taisyklė, kad po poros pokalbio vėliau grupės pasidalijime galima pasakyti tik tai, ką su sutuoktiniu sutariama pasakyti viešai. Šis susitelkimas į porą jai yra tarsi „žalia šviesa“: pradėkime augti nuo savęs, nuo savų santykių, o paskui puoselėkime visus kitus santykius.

Kaip pasikeitė jūsų poros bendravimas per metus, praleistus šioje akademijoje?

Snieguolė. Anksčiau mūsų šeimoje po kokio nors konflikto būdavo „nekalbadienių“, vykdavo savotiškas baletas: daug veiksmo, daug judesio, visi kažką daro, bet niekas nesikalba. Dabar stengiamės nepašluoti problemų po kilimu, bet išsikalbėti, išsiaiškinti, nepalikti nuosėdų vienas kito širdyje.

Gintautas. Jaučiu, kad dabar, kai mūsų santykis pagerėjo, aš jau galiu kažkuo dalytis su kitais. Kol mūsų santykis buvo labiau inertiškas, nelabai galėjome ką kitiems patarti. Tuo metu išsiskyrė trys mūsų pažįstamų šeimos. O jei jie būtų nepaskubėję, o mes dar truputį sutvirtėję, galbūt būtume galėję jiems šiek tiek padėti išsaugojant santuoką. Santykiuose negali viskas būti palikta savieigai: juose yra ir daug darbo, ir mokymosi, ir aukos. Ir malonumo. Snieguolė penkis šešis kartus per dieną pasako, kad mane myli, ir aš atsilyginu tuo pačiu. Anksčiau tai sakydavo rečiau. Aš prašydavau: na, pasakyk, pasakyk, o ji – nesakydavo. Ir dar pastebėjau: kai pagerėjo mūsų santykiai, pagerėjo ir santykiai su vaikais.

Tadas. Pasikeitė tai, kad nuo bėdų pradėjome ne nusigręžti, o apie jas šnekėtis. Išmokome to neatidėlioti kitai dienai, nes per tą laiką susikaupia daug neigiamų minčių, galinčių tik paaštrinti padėtį.

Nerijus. Mūsų poroje akademija labiausiai paskatino kassavaitinio pokalbio prigijimą. Jis iš tikrųjų labai daug ką keičia kasdienybėje. Tada geriau vienas kitą jaučiame, geriau suprantame. Kitas dalykas, kurį ypač pastebiu Skirmantės elgesyje, kad ji labai taiko aukso ieškotojo metodą, stengdamasi šeimos gyvenime kelti geruosius dalykus, juos užfiksuoti tiek ir savo akiratyje, tiek ir mano bei vaikų akyse. Ir tai nori nenori uždega ir mane. Kai matai, kad žmogus stengiasi kasdienybėje rasti gerų dalykų, tai norisi ir pačiam prie to prisidėti.

Ramunė. Aš asmeniškai pradėjau stebėti save. Ir man tai padeda, nes stebėdama save geriau matau ir savo vyrą Arūną. Kalbėjimasis poroje vyksta reguliariai, o ne chaotiškai, ir tuose pokalbiuose išsakome tai, ko neišsakome kalbėdami spontaniškai. O chaose aš tik priekaištauju savo vyrui. Šie pokalbiai man leido geriau pažinti savo vyrą ir iš naujo jį pamilti.

Ramūnas. Mūsų šeimoje, bent jau iš mano pusės, padidėjo jautrumas sutuoktiniui. Ir manau, kad tai įvyko neatsitiktinai, bet dėl to, kad mūsų santuoka, tas bendras kūnas, kurį įgijome priimdami Santuokos sakramentą, man tapo brangus. Ir, tiesą sakant, net nežinau, kodėl anksčiau buvo kitaip. O dabar atsirado noras santuoką tobulinti. Akademija duoda labai konkrečių metodų, kaip santuokinį kūną „įdirbti“. Aišku, tuos metodus dar labai sunku taikyti. Bet yra labai didelis noras tai daryti ir labai didelis džiaugsmas, kai kartais kurį nors metodą pavyksta pritaikyti.

Ačiū už pasidalijimą ir liudijimą.

Parengė Ramūnas Aušrotas

Artuma logotipas