Praėjusią savaitę Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvas išplatino atvirą laišką, kuriame išreiškė nepasitenkinimą Kultūros ministerijos paskirtu vadovu Romualdu Vikšraičiu ir paprašė jį kuo skubiau atstatydinti. Tačiau kultūros ministras Arūnas Gelūnas į šį siūlymą atsakė kreipimusi į Panevėžio miesto merą, siūlydamas apsvarstyti galimybę keisti J. Miltinio dramos teatro pavaldumą, jį perduodant Panevėžio miesto savivaldybei.

Su tokiu siūlymu nesutinkanti teatro bendruomenė  mano, kad taip Kultūros ministerija siekia atsiriboti nuo J. Miltinio teatro problemų ir neketina gilintis į paskirtojo teatro vadovo darbo principus.

Todėl „Bernardinai.lt“ nusprendė pasiteirauti, kokie ginčai verda J. Miltinio dramos teatre, kodėl nepavyksta surasti kompromiso tarp teatro darbuotojų ir vadovo, kaip kultūros ministras vertina šiuos nuolat atsinaujinančius konfliktų židinius...

Nepateisino lūkesčių

Aktorių profsąjungos vadovas Vytautas Kupšys sako, kad J. Miltinio teatrui nutiko baisiausia, kas galėjo nutikti. „Kultūros ministras, gavęs mūsų skundus dėl vadovo, atsiunčia laišką iš dviejų dalių: pirmoje dalyje pranešama, kad bus atliktas išsamus auditas, o kitoje dalyje siūlo miesto merui apsvarstyti galimybę perimti teatrą.“ 

V. Kupšio teigimu, nepasitikėjimas teatro vadovu prasidėjo nuo pirmųjų dienų. „R. Vikšraitis labai gražiai rašė programą: bus Meno taryba, bus kalbama su kolektyvu. Vadovas, kai pradėjo pirmą dieną dirbti, pamiršo visą gražią programą ir pradėjo dirbti vienas. Šalia mūsų atsirado ir meno vadovas Rolandas Atkočiūnas. Buvo žadėta, kad vyks susirinkimai, kur bus apie viską kalbama, kad dirbsim, vyraus kūrybinė atmosfera. Visa tai nuo pirmos dienos nevyko. Praėjo metai, o veikiančios Meno tarybos nebuvo. Surengtas tik pirmasis visuotinis susirinkimas. Mes ir anksčiau stengiamės perspėti Kultūros ministeriją, jog yra blogai, bet niekas priemonių nesiėmė. Ministerijos darbas, rodos, baigėsi tuo, kad parenka vadovą ir kol kas nors nesprogsta, tol nieko nesiima“, – sako aktorių profsąjungos vadovas.

Kaip didžiausią J. Miltinio dramos teatro vadovo ydą V. Kupšys įvardijo atsiribojimą nuo kolektyvo per pirmąsias vadovavimo dienas.

„Esmė – neprisitaikymas prie kolektyvo. Žmogus jau yra susiformavęs. Jis visą gyvenimą vadovavo „Elfų teatrui“. Tai – saviveiklinio teatro vadovas, norintis dirbti tokiais pačiais principais ir čia. Jis nepasitiki nė vienu žmogumi, kad ir ką priimtų. Jis turi viską žinoti – kiekvieną nupirktą varžtą. Šis žmogus iš karto taip pradėjo, todėl aš ir nustebęs“, – teigia V. Kupšys. Ir taip pat priduria, kad tie, kurie tvirtino, jog vadovas kelia kažkokias revoliucijas dėl kūrybos ir naujų idėjų, – jų nėra. Chaosas ir visiška netvarka. Jis nesupranta, į kokį teatrą papuolė, nesupranta, kas yra valstybinis teatras.“

Aktorių profsąjungos vadovas taip pat neslepia nusivylimo, kad Kultūros ministerija nekreipia dėmesio į esamas negandas. „Yra vadovo programa, yra faktų, kurie atspindi, kad visiškai nieko nėra vykdoma: Meno tarybos nėra, susirinkimų nėra, kolektyvo dialogo su vadovu nėra. Darbai stojo: vėluoja kiekviena premjera, visur chaosas, netvarka. Niekada vadovas neatėjo pas kolektyvą, kuris rengia naują pastatymą, ir niekada nepaklausė: vyrai, kas čia yra ir kaip tai padaryti? Tai kaip galima nesukelti žmonių pasipiktinimo, jei dirbi viršvalandžius naktimis, kad tik ta premjera įvyktų, nes juk kartu dirba ir  atvažiavę režisieriai“, – teigia V. Kupšys.

Paklaustas, koks vadovas padėtų išvengti tokių konfliktų teatre, V. Kupšys sako, kad vadovas turi būti ne menininkas, o vadybininkas. Teatrui vadovauti, šiurkščiai tariant, reikia ūkininko, o šalia jis turi susirasti žmonių, kurie jam padėtų tvarkytis – Meno taryba ar meno vadovas, režisierius“, – sako J. Miltinio dramos teatro aktorių profsąjungos vadovas.

Nepasitikėjimas nuo pirmųjų dienų

J. Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis teigia kolektyvo išsakytus priekaištus išgirdęs, pirmą kartą pravėręs Panevėžio teatro duris.

„Aš praktiškai atėjau į karo lauką. Kolektyvo nustatymą prieš mane sukėlė tradiciniai dalykai – pokyčiai. Aš iškart įvardijau, kad turi įvykti pokyčiai, kad teatras išjudėtų iš to taško, kuriame jis buvo. Tai tarptautinės vadybos patirties dalykas – pokyčiai gąsdina. Taip ir įvyko. Mane pasiekė kalbos, kad žmonės buvo gąsdinami, jog aš visus mesiu, ko niekada nesiekiau. Aš, atvažiavęs į Panevėžį, neturėjau tokios idėjos keisti. Atvažiavau su idėja pasiūlyti energingesnį, skalsesnį gyvenimą, žinoma, tam reikia daugiau darbo. Todėl turbūt galima pasakyti, kad to darbo ir kratomasi. Buvo įprasta ilgiau pasėdėti darbe ir dažniau išgerti „čerkelę“, niekas nesuko galvos, ar bus planas įvykdytas. Tačiau pats plano organizavimas ir rezultatas susieti su žmonių gerove pavyko: lapkričio–gruožio mėn. mums pasisekė padidinti kai kurių spektaklių skaičių iki 10, ir žmonės gaudavo po 1000 Lt priedą. Tokių žmonių, sugebėjusių suvaidinti tiek spektaklių, buvo 5–6. Man atėjus atlyginimas buvo susietas su darbo vieta. Man labai keista, kai žmonės mano, jog jie amžinai liks toje vietoje. Toks požiūris rodo, kad nenorima keistis“, – sako teatro vadovas.

R. Vikšraitis teigia, kad vos tik atėjęs į teatrą susidūrė su melu ir neteisybe. „Viename iš pirmųjų susirinkimų teatre aš vėl pajutau specialiai organizuojamą pašiepimą. Jūs supraskite: ateinu į kasą jau XXI a. ir randu, kad kasininkė turi tik lapą popieriaus ir yra nusibraižiusi teatro salę, kurioje žymi vietas. Nėra jokios informacijos dėl duomenų kaupimo – ir taip kiekvienoje srityje. Galiausiai išsiaiškinama, kad  sukaupta vienas milijonas litų lėšų, jos nenaudojamos. Visa tai aš atskleidžiau.“

Vadovas tikina, kad teatre nesiėmė itin radikalių pokyčių. Pirmiausia pristatė programą, papasakojo, ką ketina daryti, susitiko su atskirais padaliniais ir t. t. Tačiau R. Vikšraičio programa buvo priimta skeptiškai, a priori. „Kai atėjau į teatrą lapkričio mėnesį, po naujų metų pradėjau naujai formuoti rinkodaros padalinį. Nesiekiau greitų permainų, bet, matyt, reikėjo griežčiau užimti poziciją. Bandymas kalbėtis su trupe nepavyko. Buvo tikimasi, kad kai susirinkime žmonės balsuos prieš mane, aš pasitrauksiu. Tokį patį spaudimą teatro viduje padarė ir kitiems, tik aš turiu stuburą, savo nuomonę. Aš nebijau tikrinimo: jei jie ras įkalčių, tada bus galima spręsti“, – sako teatro vadovas ir priduria, jog teatre yra planai, vyksta darbas, ir teatras turi dirbti. 

„Aš turiu garantuoti, kad teatras leistų produktą, kad žmonės gautų atlyginimą, stengtis, kad jie gautų ir priedus. Šiuo metu rengiame iniciatyvą – administracija ir aš – susitarti pagal kolektyvinę sutartį. Kolektyvinė sutartis, nedarant didelių reformų, yra galimybė šiek tiek amortizuoti ir pagerinti teatro struktūrą ir netgi pagerinti teatro finansinę būklę.  

Teatre trūksta dialogo

Kultūros ministro A. Gelūno teigimu, konfliktai J. Miltinio teatrą lydi jau trejus metus – dar nuo vadovo Rimanto Tereso laikų, kada bendruomenė buvo sukilusi prieš šį teatro vadovą. Ministro buvo prašoma neskirti R. Tereso vadovauti antrajai kadencijai. Taip pat problemų kilo ir dėl kito teatro vadovo – Laimučio Sėdžiaus, kuris dėl aktorių daromo spaudimo šiame poste pabuvo vos dvi dienas. Todėl suradus Romualdą Vikšraitį buvo lengviau atsikvėpta, kadangi šis vadovas, anot ministro, suintensyvino kūrybinę veiklą.

„Jau atrodė, kad reikalai J. Miltinio dramos teatre juda kūrybos, o ne stagnacijos link. Tad šių dienų maištas prieš naująjį direktorių mažų mažiausiai  kelia rimtų abejonių dėl paties teatro kolektyvo brandumo. Todėl mūsų siūlymas būtų susimąstyti, ar teatras turi būti kaip teatras, ar galėtų vietoje spręsti iškilusias problemas, neįpindamas visos šalies teatro mėgėjų. Šis teatras turėtų tapti daugiau vietiniu teatru, o ne valstybiniu teatru.  Tokį garbingą Juozo Miltinio vardą turintis teatras daugelį nuteikia nostalgiškai – aukšto lygio kūrybai, tačiau šiuo metu užleidusiu vietą vidinėms rietenoms“, – sako ministras.

Paprašytas pakomentuoti nuogąstavimus dėl Juozo Miltinio dramos teatro galimo perdavimo Panevėžio miesto savivaldybės globon, ministras A. Gelūnas teigia, kad vyrauja keista nuostata, jog viskas, kas kokybiškiausia, turi būti valdoma iš sostinės.

„Man nėra suprantama nuostata, kad jeigu tam tikra institucija pasiekia tam tikrą meninį lygį, ji būtinai turi būti valstybinio ar sostinės pavaldumo ir jokiu būdu negali būti vietos pavaldumo“, – teigia A. Gelūnas.

Ministro teigimu, per dvejus metus su J. Miltinio teatro bendruomene buvo susitikta ne kartą, tačiau problemos sprendimas priklauso ne nuo susitikimų skaičiaus, o nuo pačios bendruomenės geranoriškumo. „Šiandien ne ministras turėtų susėsti su bendruomene, o teatro kolektyvas susėsti su savo vadovu ir aptarti kompromisą ir tolesnį darbo kartu būdą“, – sako A. Gelūnas.

Parengė Dalia Rauktytė