Eduardas Jonušas, „Laiko skaičiuotojas“

Birželio 13 d. Lietuvos Seimo II rūmų parodų galerijoje atidaryta dailininko iš Nidos Eduardo Jonušo darbų paroda, skirta jo 80-mečiui paminėti ir drauge prisiminti baisiąsias 1941 metų birželio dienų tremtis į Sibirą. Tai 20 tapybos darbų ciklas „Penktasis Žemės ciklas“, kuriam dailininkas paskyrė daugiau kaip dešimtmetį intensyvios savo kūrybos metų. Prieš tai šio ciklo kūriniai buvo nutapyti pastele, bet apie 2000-uosius metus jie pertapyti aliejiniais dažais, šiek tiek koreguotas jų siužetas. Paveikslai įgavo giluminio švytėjimo, magiškojo siurrealizmo traukos, kuri žmogų priverčia iš savo paviršutiniškai slenkančios buities, panirti į gilesnius ir švaresnius vidinio mąstymo vandenis, kad iš jų išnertum brandesnis dvasia ir kūnu. Paroda veiks iki birželio 21 dienos, įėjimas į ją laisvas, tad daugelis Vilniaus gyventojų ir svečių galės pažiūrėti E. Jonušo kūrybos vieną brandžiausių etapų, įsižiūrėti į kūrinius, juose atpažinti savo laiką, savo ‚dievukus‘ ir...pačius save, kaip tai būtų malonu ar nemalonu. Ši paroda yra savotiška terapija atbukintam masiškai plintančių televizijos triukų, interneto teikiamų galimybių išlieti tulžį prieš kitaip manančius, ji galbūt privers pažvelgti atidžiau į save ir savo vietą šiame nuostabiame Dievo pasaulyje ir savo vertę arba antivertę Dekalogo nustatytų kanonų atžvilgiu.

Verta susipažinti su Eduardo Jonušo bent trumpa biografija, kad suprastum, iš kokių pasąmonės gelmių menininkas iškėlė šiuos toli gražu nelinksmus, o kai kam ir kraupiais pasirodysiančius paveikslus-vaizdinius. Eduardas Joušas gimė 1932 m. balandžio 23 d. Pikelių kaime, Mažeikių rajone (pagal dabartinį administracinį suskirstymą). 1941 m. Jonušų šeima emigravo į Vokietiją ir gyveno netoli Berlyno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tad grįžo (tikriausiai sovietų buvo priversti grįžti) į Lietuvą. Kelionės metu paauglys Eduardas pasimetė nuo šeimos, pakliuvo į Gardino kalėjimą. Okupantams rusams vežant jį į vaikų namus, pabėgo, per vargą 1946 m. grįžo pas savo senelius į Mažeikius. Ten rado motiną su ką tik gimusiu broliuku. Jaunuolis išvyko į Klaipėdą, pradėjo dirbti, nelegaliai (juk pabėgėlis) mokėsi muzikos mokykloje ir neakivaizdžiai suaugusiųjų vidurinėje. Lemtingas jam buvo šaukimas į sovietų kariuomenę 1951 metais. Pakliuvo į mokomąjį batalioną, kuriame šauktiniai buvo ruošiami invazijai į Kiniją. KGB išsiaiškino jo kilmę ir praeitį; kaip užsislaptinęs „šnipas“ 1952 m. jis buvo nuteistas už antisovietinę agitaciją 25 metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Tokia anuo metu buvo tradicinė stalinistų sumanyta bausmė. Teko jam patirti, ką reiškė Čitos kalėjimas, Tolimųjų Rytų lageriai, kur kaliniai tiesė Amūro geležinkelį. Po to Eduardas iškentėjo savo kančias Angarsko ir Irkutsko lageriuose (visą ten patirtą smurtą, badą, psichologinį siaubą jis aprašė knygoje „Likimo spąstuose“).

Dailininkas Eduardas Jonušas

1956 m. buvo paleistas „į laisvę“, (o tai reiškė, kad ištisus dešimtmečius bus sekamas), išliko savotiškoje „KGB įskaitoje“. Grįžo į Klaipėdą pas motiną, kurį laiką dirbo Klaipėdos dramos teatre apšvietėju, buvo atleistas už nepaklusnumą dalyvauti šventinėse sovietų demonstracijose. Septintajame dešimtmetyje pakliuvo į Nidą, ir tas apsilankymas buvo jo lemtis. Čia po pirmojo susitikimo su senu Nidos žveju, praėjus keletui metų ir apsiliko iki šių dienų, tapo senųjų kuršių kultūrinio ir dvasinio palikimo gaivintoju, savamoksliu kraštotyrininku, muziejininku, nes rinko, atkūrė visa, kas dar sovietų valdžios ir sovietinio gyvenimo būdo nudvasintų Neringos gyventojų buvo ne iki galo sunaikinta. Iš Klaipėdos atvažinėdavo ar laivu atplaukdavo į Neringą, rinko istoriografinę medžiagą, fotografuodavo, piešdavo senuosius reliktus. Vienas pirmųjų jo darbų – atkurti tuometinės valdžios sunaikintą Neringos apželdintojų tėvo Gotlybo Dovydo ir sūnaus Georgo Dovydo Kuvertų kapus (XIX a. vidurys) prie įvažiavimo į Nidą. E. Jonušui labai padėjo miškininkai, neleidę vandalams galutinai nušluoti nuo žemės paviršiaus abiejų apželdintojų kapų apleistose miškininkų kapinaitėse.

Šiedu žmonės apsodino miško medžiais „liūdną Nidos dykynę“ (taip užrašyta ant sūnaus antkapio). Reikia įsivaizduoti lekiantį, kai siaučia smėlio audros, tiesiog srovėmis srūvantį Neringos smėlį, pakeliui užpustantį visa, kas gyva. Taip buvo užpustytas Karvaičių kaimas netoli Pervalkos. Ir to kaimo atminimui, ir pirmajam lietuvių (kuršių) liaudies dainų užrašytojui bei leidėjui, taip pat išleidusiam K. Donelaičio „Metus ( o tai buvo XIX a. pirmoji pusė), Karaliaučiaus profesoriui Liudvikui M. Rėzai 1975 m. Eduardas Jonušas sukūrė medinį originalų paminklą, kurio turėtų pavydėti skulptoriai profesionalai, prigalvojantys visokių niekų, už kuriuos laimi tarptautines premijas. Tuo pačiu metu Eduardas ėmė tvarkyti senąsias Nidos kapinaites, kur buvo palaidotos ištisos senųjų kuršių šeimos. Atkūrė daugiau kaip šimtą suniokotų, beveik į žemę sulindusių senovinių antkapių – krikštų. Viso to darbo reikalingumą ir reikšmę mūsų istorinei atminčiai sovietmečiu reikėjo „per kraują“ įrodyti valdininkams, ypač vietiniams, kurie lyg kiškiai drebėdavo prieš Vilniaus, o ypač Maskvos‚ ‚valdovus‘. E. Jonušo atkurtos vėtrungės – senųjų žvejų laivų, kurie vadinosi kurėnais, skiriamasis ženklas ir papuošalas – taip ir neišvydo dienos šviesos knygos pavidalu. Tą knygą kartu su „Minties“ vyr. dailininku Rimantu Dichavičiumi Jonušas buvo parengęs iki spausdinimo. Spausdinti neleido Glavlitas... Ji taip ir liko dūlėti Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje... Tiesa, dabartinės Nidos marių pakrantė yra papuošta vėtrungių alėja, bet tai gana dirbtinis elementas, kai suvoki, kaip nuostabiai atrodytų Kuršių mariose plaukiojantys kurėnai, su jų stiebuose vėjuje besisukiojančiomis savitomis vėtrungėmis.

Eduardas Jonušas, „Testamentas“

Eduardo Jonušo atkurtas kurėnas irgi turi gana skausmingą istoriją. Kurėno atkūrimas buvo sena Eduardo svajonė. Užliūliuotas tų svajonių, jis jau regėjo mariomis plaukiojančius kurėnus, plukdančius Nidos ir kitų Neringos gyvenviečių poilsiautojus. Atsirado keletas entuziastų iš Nidos, iš Klaipėdos, kurie ėmėsi pagelbėti Eduardui. Iš Vokietijos archyvų pavyko gauti kurėno sąrangos brėžinius. Entuziastai pagal juos pastatė pirmąjį laivą ir pavadino jį „Kuršiu“. Tai buvo Eduardo Jonušo svajonės įsikūnijimas. Daugelį metų jis ir jo sūnus Jovas plukdė tuo kurėnu Nidos svečius, turistus, poilsiautojus Kuršių mariomis. Gyvenimui tekant, keitėsi ir Jonušo gyvenimo būdas. Jovas iškeliavo į Ameriką geresnės duonos ieškoti, ten sukūrė šeimą. Eduardą ištiko ligos – viena po kitos. Bet prieš tai jis dar sukūrė daug darbų Nidai ir kitoms Kuršių nerijos gyvenvietėms papuošti.

Vienas iš pirmųjų darbų – rodyklė „Burės“ su vėtrungių smailėmis Smiltynėje. Ji pasitinka įvažiuojančius į šį unikalų Lietuvos kampą. Kita rodyklė-ragana, pastatyta Juodkrantėje prie Raganų kalno, žyminti Raganų kalno pradžią. O jau Nidoje Eduardas, gyvendamas su šeima pusrūsyje (kitokio buto buvęs Neringos vykdomojo komiteto pirmininkas jam nedavė kaip sovietų valdžiai nepaklususiam ir nepataikavusiaim „elementui“), sukūrė itin daug. Tai ir medžio pano „Darbas“ su išraiškingais simboliais Neringos merijoje, ir kalinėto metalo „Pašto karieta“, ir elegantiškoji vario kompozicija „Jūratė ir Kastytis“ „Jūratės“ viešbučio kiemelyje.

Eduardas Jonušas, „Įėjimas į požeminį pasaulį“

Tai buvo skulptoriaus, kuris buvo įšventintas į tautodailininkų gretas, darbai. To nepasakysi apie jo paveikslus – pasteles, o vėliau aliejinius didelio formato kūrinius. Su šiais kūriniais, jų idėja, tapybos manieros užmoju Jonušas jau netelpa į tautodailės meno rėmus. Jis turi savo mąstymo būdą ir tapymo manierą, nors sovietmečiu, pamėginęs stoti į Dailininkų sąjungą, ir nebuvo priimtas (atseit nebaigęs specialių dailės mokslų).

Eduardas Jonušas yra išskirtinis reiškinys Lietuvos meno pasaulyje. Tai tapytojas filosofas, lietuviško siurrealistinio simbolizmo atstovas. Pradėjęs lyriškomis pastelėmis, tarsi baladėmis, apdainuojančiomis Kuršių nerijos gamtos unikalumą ir grožį, kur siužetuose vyrauja kurėnai, kopos, jūra, pušys, gintarai ir t.t., Eduardas Jonušas pradeda savo darbų kolekciją, pavadindamas ją „Penktas Žemės planetos ciklas“. Tai likiminis mūsų Žemės apmąstymas, įsikūnijantis ypatingais simboliais, kuriuos iš dailininko pasąmonės iškviečia jaunystės išgyvenimai Gulage, virstantys regėjimais – sapno ar būdravimo metu. Tuos išgyvenimus, užsifiksavusius politinių kalinių-kankinių pasąmonėje ir grįžtančius į realybę deformuotais filosofiniais-psichologiškai akcentuotais vaizdiniais, yra tyrinėję XX amžiaus psichologai, laikydami tai sovietmečio gulagų padarytos žalos pėdsakais. Žalos, kurios neįmanoma išmatuoti ar atsiteisti jokiais materialiais daiktais ir net psichologine pagalba. Menininkui jie pasitarnauja kurti savitą meninį pasaulį, sunkiai ištveriamą jam pačiam ir skaudų jį reginčiam žiūrovui. Psichologai tyrinėja tas dvasines žaizdas, kurias paliko komunistinis režimas, galima sakyti, trečdaliui pasaulio, milijonams gulaginių kankinių, o menininkai jas fiksuoja savo sapnuose regimais, miesčionis bauginančiais vaizdiniais.

Eduardas Jonušas, „Liepsnojanti ląstelė“

Tuos išgyvenimus pats E. Jonušas yra aprašęs minėtoje knygoje „Likimo spąstai“, deja, leidėjų kažkodėl nuskandintoje į nutylėjimo bedugnę. Ši knyga, išversta į vokiečių kalbą pavadinimu „Hund ist auch Mensch“, tarp vokiečių susilaukė kur kas didesnio pasisekimo. „Melina-Verlag“ leidyklos savininkas Ewald Hein 1995 m. išleido solidų katalogą „Cymbala“, kuriame su tekstais vokiečių ir lietuvių kalbomis pateikta Eduardo Jonušo 17-ka jau minėto penkto Žemės ciklo pastelių. Tas pats leidėjas vokiečių kalba pakartojo šį ciklą, kurį Jonušas pertapė aliejumi ir papildė naujais darbais. Tai buvo nauja 2002 metais išleista knyga, pavadinta „Eduardas Jonušas. Fantastische Bilder“. Joje apie Jonušo kūrybą kalba pats E. Heinas, teisininkas Uwe B. Meyer ir Wurzburgo universiteto profesorius D. Willoweit (beje, turintis lietuviškas šaknis). Būtų natūralu, kad šią knygą-katalogą, parengtą tikrai elegantiškai ir profesionaliai, kas nors imtųsi išversti į lietuvių kalbą.

Ryšium su E. Jonušo 70-mečiu, Vokietijoje buvo surengtos kelios jo darbų parodos – Fehmarno saloje Burge, Reinbeko pilyje, Wurzburge, Drezdene; taip pat Vroclave (Lenkija), Taline (Estija). Lietuvoje parodos vyko įvairiu metu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose. Tačiau E. Jonušas niekaip nepakliūna į Lietuvos dailėtyrininkų akiratį, jo darbai nepatenka į meno apyvartą.

Eduardas Jonušas, „Homo sovieticus“

Dar kartą grįžtu prie Seimo rūmų galerijoje rodomų paveikslų. Ciklo centrinė figūra – monstras (pasaulio valdovas), manipuliuojantis milijonais jam paklūstančių pataikūnų arba vergų, besispiečiančių aplink savo viešpaties sostą. Šiame siužetiniame kontekste dailininkas apmąsto Žemės – žmonių planetos – likimą, kai dvasinis žmogus pamažu tampa miniažmogiu, naikinančiu ir gamtą, ir patį save. Simboliais išreikšti menininko apmąstymai apie šiandieninį „pasaulio valdovą“, įsikūnijusį piniguose, turtėjimo troškulyje, traiškantį dvasingumą žmoguje, yra įspūdingi savo menine išraiška, įsimenantys ryškia, skambia, net agresyvoka spalvine gama. Menininkui, šiuo metu sukaustytam ligos, buvo svarbu parodyti žmonėms, kad Blogis užviešpataus pasaulį ir žmonių sielas, jeigu nesusimąstysime, kam tarnaujame ir kas mus valdo.

 

***

Eduardas Jonušas yra Neringos miesto garbės pilietis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, pirmasis Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos, kurią įsteigė Neringos savivaldybė, laureatas, yra vadinamas Kuršių nerijos atgimimo simboliu.