Arvydas Ališanka, ekspozicijos fragmentas

Apie Arvydo Ališankos parodą „Permąstyta“ Šv. Jono gatvės galerijoje.

Arvydo Ališankos skulptūrą galima ir reikia įdėti į natūralistinio minimalistinio stalčiuką, jeigu ji (skulptūra), ten leistųsi dedama.

Nekyla nė menkiausios abejonės, kad A. Ališankos kūriniai atstovauja minimalizmo estetikai, kadangi jų formos yra aiškios. Pasakymas „paprastos kaip taburetės koja“ šioje vietoje skambėtų ne tik kaip graži buitinė metafora, bet ir kaip taikli etiketė, kadangi ne vienas A. Ališankos objektas (sukurtas gamtos, tačiau pakoreguotas jo paties) yra taburetės ar kokio kito virtuvinio (ir ne tik) baldo kojos formų. Jeigu konkrečiau – bent jau šioje parodoje ne vienas kūrinys primena 7–8 dešimtmečio baldų dizaine naudotas kojeles – tokias laibas, viršun nežymiai storėjančias, nulakuotas šviesiu laku. Turbūt tai nėra atsitiktinumas, kadangi paties autoriaus gyvenimiško kelio pradžia prasidėjo būtent anuomet.

Lygiai taip pat nėra miglotas teiginys apie A. Ališankos visos kūrybos natūralizmą. Galbūt tiksliau – natūralumą. Menininkas naudoja natūralias formas. Iš miškų (spygliuočių, plačialapių ir siauralapių) savo studijon jis tempia tik nukirstus ar nupjautus medžių gabalus, krituolių ąžuolų fragmentus, juos nužievina, sujungia senomis, archajiškomis siūlėmis (tokiomis, kurioms nereikia nei geležinių kabių, nei fabrikinių ar kalvio darbo vinių bei medvaržčių), išryškina pagrindines formas ir svarbiausias rieves bei tekstūras. Lygiai tas pat pasakytina apie akmeninius daiktus – juos, jau sukurtus gamtos, A. Ališanka tik truputėlį pakeičia, subtiliai inteligentiškai pakoreguoja, akcentuodamas jų prigimtines savybes.

Tūlas pilietis (žmogus su ūkininko ar miškininko pasaulėjauta racionalia prasme, miške matantis kurą arba kubinius metrus) paklaustų: „O kokia iš to nauda?“

Naudos nėra jokiame mene. Nors mediniai ir akmeniniai objektai ūkyje galėtų būti naudojami ir pagal utilitarią paskirtį – kaip kuolai pomidorams pririšti, kaip sėdimieji daiktai, kaip žaginiai šienui džiovinti ir taip toliau. Minimalistinės visų, absoliučiai visų A. Ališankos artefaktų formos lemia jų universalumą, galimybę panaudoti juos ir ūkyje. Bet čia būtų tas pat kaip su garsiuoju Schopenhauerio Pasauliu kaip valia ir vaizdiniu, kurį jo autorius neperskaitomumo atveju taip pat siūlė panaudoti kasdienėms reikmėms.

Svarbiausia, kad A. Ališankos kūriniai yra meditatyvaus pobūdžio – kaip japoniški sodai ar lietuviškos skulptūrėlės. Žvelgiant į juos medituoti galima apie daug ką – gamtos reiškinius ir pavidalus, jų trukmę ir natūralų grožį, galop, žmogaus artimumą visam tam.

Nes (galbūt tai jau kita tema), visa A. Ališankos kūryba yra ne tik natūralistinė, bet ir humanistinė. Net ir nereikia daryti dirbtinės šių dviejų sąvokų priešpriešos. Daugelis, o gal ir visi menininko darbai yra žmogiško mastelio (etalonu tarnauja pats autorius), jie tarnauja kaip tam tikros liniuotės, kitokio pobūdžio saikai ir matai, kurių dėka menininkas konceptualiai (nes nuosekliai ir apmąstytai) bando surasti įtaigų žmogaus ir gamtos formų santykį, organišką jų harmoniją. Čia turbūt ir slypi esminė A. Ališankos skulptūrų panaudojamumo logika.