Š. m. birželio 11 d. žiniasklaidoje buvo paskelbtas akademikais įvardytų grupės asmenų viešas laiškas, kuriame kaip didelė moralinė klaida įvertintas Lietuvos valdžios mėginimas deramai pagerbti Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimą.

J. Ambrazevičius-Brazaitis – iškilus patriotas ir valstybininkas, buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, ir jo veikla negali būti suprasta vadovaujantis tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis. Laiške ši veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto.

Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus.

Laiško autorių klausiame:

Ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai?

Ar po ištisus metus trukusio sovietinio teroro ir 1941 m. birželio trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui?

Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams – palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?

Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu – sąžininga po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?

Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus padėtų atsikratyti ideologizuoto ir konjunktūrinio požiūrio į mūsų istoriją. Tik sąžiningas ir atviras sudėtingų praeities įvykių apmąstymas bei vertinimas gali iš tiesų sutaikyti per juos nukentėjusius žmones ir tautas bei apmalšinti patirtų tragiškų netekčių sukeltą skausmą.

Parašai:

  1. Arūnas Bingelis

  2. Mindaugas Bloznelis

  3. Alionidas Budrius

  4. Antanas Buračas

  5. Edvardas Čiuldė

  6. Karolina Dapkutė

  7. Valdas Daraškevičius

  8. Vytautas Daujotis

  9. Algirdas Degutis

  10. Algirdas Endriukaitis

  11. Bronislovas Genzelis

  12. Lukas Grinius

  13. Jonas Jasaitis

  14. Jurgis Jonaitis

  15. Justina Juodišiūtė

  16. Santa Kančytė

  17. Laurynas Kasčiūnas

  18. Vytautas Keršanskas

  19. Linas Kojala

  20. Juozapas Labokas

  21. Bronius Leonavičius

  22. Sigitas Marčiukaitis

  23. Domantas Markevičius

  24. Marius Markuckas

  25. Linas Virginijus Medelis

  26. Kęstutis Milkeraitis

  27. Jolanta Miškinytė

  28. Romualdas Ozolas

  29. Vytautas Paulaitis

  30. Mindaugas Peleckis

  31. Vilius Petkauskas

  32. Martynas Pilkis

  33. Jūratė Punienė

  34. Jonas Punys

  35. Vytautas Radžvilas

  36. Arimantas Raškinis

  37. Gailius Raškinis

  38. Vytautas Rubavičius

  39. Angonita Rupšytė

  40. Nijolė Sadūnaitė

  41. Arnas Simutis

  42. Vytautas Sinica

  43. Eugenijus Skrupskelis

  44. Viktorija Skrupskelytė

  45. Reda Sopranaitė

  46. Linas Stankevičius

  47. Nerijus Stasiulis

  48. Paulius Stonis

  49. Alfonsas Svarinskas

  50. Petras Dovydas Šidagis

  51. Arvydas Šliogeris

  52. Jolanta Šrapnickienė

  53. Stanislovas Švedarauskas

  54. Daiva Tamošaitytė

  55. Tomas Taškauskas

  56. Laimutis Telksnys

  57. Živilė Marija Vaicekauskaitė

  58. Vaidotas Vaičaitis

  59. Zigmas Vaišvila

  60. Gediminas Zelvaras

  61. Vaiva Žukienė