Arūnas Sverdiolas (g. 1949 m. Vilniuje) – Lietuvos filosofas, pedagogas, visuomenės veikėjas. 19681973 m. studijavo Vilniaus universitete. 19751978 m. TSRS MA Filosofijos instituto Maskvoje aspirantas, 1979 m. čia apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją apie katalikiškąją kultūros filosofiją tarpukario Lietuvoje. Nuo 1974 m. – Filosofijos ir sociologijos instituto darbuotojas, taip pat Vilniaus universiteto A. J. Greimo Semiotikos ir literatūros teorijos centro ir Vilniaus dailės akademijos profesorius. Dėstė ar dėsto įvairias filosofines ir metodologines disciplinas (filosofija, filosofijos istorija, dabartinė filosofija, hermeneutika, kultūros filosofija, humanitarinių mokslų metodologija, dailėtyros metodologija, dabartinė kultūros teorija) kone visose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Žurnalo „Baltos lankos“ redakcinės kolegijos narys, vienas iš kasmetinės „Baltų lankų“ akademinių studijų savaitės Druskininkuose organizatorių. Ypač vertinga yra pirmoji A. Sverdiolo monografija „Kultūros filosofija Lietuvoje“ (1983), kurioje fundamentaliai išanalizuota ir neideologizuotai įvertinta Stasio Šalkauskio kultūros filosofija ir atskleista jos reikšmė tolesnei Lietuvos filosofijos raidai. Ypatingas  A. Sverdiolo nuopelnas  Lietuvos kultūrai, kad dau laiko paaukojo  S. Šalkaukio filosofinio palikimo grąžinimo, jo prieinamumo bei suaktualinimo baruose. Parengė, įvadinius straipsnius ir paaiškinimus parašė leidiniui Šalkauskis S. Raštai t. 1–8. – Vilnius: Mintis, 1990–2005. Daugelis S. Šalkauskio tekstų šiame daugiatomyje iš rankraščių publikuojama pirmą kartą. Beje, vasaros sezonui atėjus, Vilniuje nelieka, o traukia prie ežero kranto Ignalinoje ir savo butelyje daugiabučiame name  skaito ir rašo tekstus. Principingas, privatumą vertinantis, doras, patikimas žmogus.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Nežinau, ar galiu kalbėti apie pašaukimą: nesijaučiu pašauktas ar atsakęs į šaukimą. Bet jei klausiate apie filosofijos pasirinkimą, kuris lemia visą mano gyvenimą, tai kelias jo link buvo gana tiesus, nevingiuotas, tačiau labai miglotas: ėjau aklai, pats nesuprasdamas, kur. Ypač iš pradžių. Besimokant vidurinėje, parūpo klausimas, kurį dabar suformuluočiau: „Ką visa tai reiškia?“ Reikšmės ar prasmės klausimas. Ar veikiau ne vienas, o daug klausimų apie prasmę daugelyje sričių: žmonių, visuomenės gyvenime, pasaulyje, visa kur. Kažkaip nebuvo aišku, kuo visa tai remiasi, laikosi. Tai mįslingiausias dalykas, kuris skatino ar netgi reikalavo galvoti. Savaiminio aiškumo dažniausiai neturėdavau ir dabar neturiu.

Sunkiausia buvo tą visa ko pagrindų nesupratimo būseną paversti keliu, kuriuo būtų galima eiti, apibrėžti, kas gi yra nesuprantama ir kaip būtų galima mėginti šitai suprasti. Jau mokykloje žinojau, kad yra dalykas, kuris vadinasi „filosofija“, ir kad filosofai užsiima tuo, kas man rūpi. Tačiau kaip pradėti filosofuoti pačiam? Šito nežinojau.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Taip jau atsitiko, kad gyvų mokytojų ir autoritetų neteko sutikti, kai jų labiausiai reikėjo – jaunystėje. Nebuvo net kam patarti, ką turiu daryti, kur link judėti, į ką gilintis. Laimė, yra ištisas masyvas pavyzdžių, kaip tai daroma – didžiųjų filosofų tekstai, taip pat tekstai apie filosofus ir filosofijas, įvairūs įvadai, apžvalgos, istorijos. Tai ir buvo mano autoritetai bei mokytojai: Platonas, Descartesas, Kantas, Heideggeris ir daug kitų. Be jų nebūčiau tapęs tuo, kas esu.

Ir dar mokiausi iš bendraamžių – kelių draugų, kuriems rūpėjo panašūs dalykai, kaip ir man. Bet tai jau universiteto laikais ir vėliau. Mokėmės vieni iš kitų, bendrai skaitydami ir aptarinėdami pamatinius filosofijos veikalus. Aptarimas, pasikeitimas mintimis yra filosofavimo stichija. Mes patys tai sau atradome. Tai tęsėsi nemažai metų ir buvo didžiausia mano filosofijos mokykla. Žinoma, šalia vienišo gilinimosi į filosofinius tekstus. Šitaip mokymasis sau pačiam nepastebimai virsta darbu.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvėpimas, kaip ir pašaukimas, man kiek per aukštas žodis. Peno minčiai daugiausia davė literatūra: Dostojevskis, Kafka, Proustas, Musilis ir daugybė kitų. Paauglystėje ir jaunystėje skaitydavau labai daug, beveik kasdien didesnę dienos dalį, chaotiškai, be atrankos: traukė atsiveriantys vaizduotės pasauliai, praktiškai veikdavau labai mažai. Dabar, žinoma, daugiausia laiko užima tiesioginis filosofinis darbas: gilinimasis į rūpimus dalykus, rašymas apie juos, ruošimasis paskaitoms, paskaitų skaitymas, seminarai. Tikra tiesa, kad, aiškindamas kitiems, supranti pats, atsakydamas į kitų keliamus klausimus, užklausi tai, ką, rodos, jau žinojai, ir taip judi vis pirmyn. Šis judėjimas pats save ir „įkvepia“. Skaityti taip pat tenka daug, bet dabar jau labai kryptingai, tai, ko prireikia savo tyrimams, visa kita paliekant nuošalyje.

Man rūpi ir klasikinė muzika, džiazas, plastiniai menai, architektūra. Meninė patirtis vis plečiasi ir kinta, atrandu sau naujų dalykų, o kai kurie senieji išblėsta. Tai mane giliai veikianti, tačiau labai iracionali patirtis, apie šiuos dalykus teoriškai svarstau mažai. Negalėčiau net paaiškinti, kuo ir kodėl mane žavi Rembrandt'as, Tizianas ir daugybė kitų, kuriuos lankau kiekviena proga. Nebūtinai didieji: kokiame nors Turkijos provinciniame muziejuje randi vietinę keramiką, kurios nematytas grožis sužavi. Ši patirtis man svarbi pati savaime, be kokių nors „išvadų“. Nežinau, kaip ji veikia mano filosofinį darbą, ir ar apskritai veikia.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Mažai su jumis susiduriu, neturiu progos priartėti, įsižiūrėti, įsiklausyti įdėmiau, kuo gyvenate, kas jums rūpi, kokių klausimų kyla. Iš tolo atrodote labai nekaip: lėkšti, šiurkštūs, vienodi, vaikštote bandomis, tarpusavyje ir su kitais žmonėmis elgiatės agresyviai, nieko negerbiate, niekuo nesidomite, tiktai pramogaujate. Tačiau nė kiek neabejoju, kad tarp jūsų yra tokių, kurie man taptų artimi ir suprantami, jei geriau juos pažinčiau. Deja, metams bėgant, įveikti nuotolį darosi vis sunkiau.

Bet dėstydamas „Filosofijos įvadą“ dviem šimtams studentų didžiulėje auditorijoje, kasmet sutinku saujelę tokių, kurie pasilieka po paskaitos, užduoda esminių, „amžinų“ klausimų ir pasirodo pagavę pačių svarbiausių dalykų, kuriuos jiems pasakiau. Jiems rūpi tas pat, kas ir man, jiems galiu pasakyti šį tą svarbaus iš to, ką pats supratau, ir įsitikinti, kad kalbėjau ne tuščiai. O tai bene pati didžiausia paskata tęsti darbą.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Žinoma, keičia radikaliai: į globalinį žinių ir ryšių tinklą šiandien gali įsijungti kone kiekvienas. Užkampiai ir provincijos labai dinamiškai nyksta, iš pasaulinio žinijos aruodo gali semtis kiekvienas. Žinoma, anaiptol ne kiekvienas taip daro ir pajėgia daryti. Tai savotiška dabartinės lygiavinės visuomenės „klasta“ bei rizika: plačiausiomis atviromis galimybėmis pasinaudoja tiktai tie, kurie imlūs tikrai vertingiems dalykams, o kitiems tai tampa lėkšto mėgavimosi ir masinės kvailybės šaltiniu. Internete paskelbtas tekstas, vaizdas ar muzikos kūrinys kartais gali sudominti vos kelias dešimtis žmonių, išsibarsčiusių kažin kur visame pasaulyje, bet tapti jiems tikrai svarbus. Ne taip lengva įžvelgti šį masinių informacinių technologijų paradoksą: jos kreipiasi į kiekvieną, bet tuo pat metu atveria didžiulių elitiškumo, išskirtinumo ir asmeninio tobulėjimo galimybių, jos ne tiktai galingai sulygina, suvienodina, bet ir taip pat galingai diferencijuoja asmenis.

Socialiniais tinklais nesinaudoju, nes tokio pobūdžio ryšių ne tiktai nepasigendu, bet ir jų vengiu. Negalėčiau turėti daug draugų.                                                                     

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Nemanau, kad tautinę tapatybę reikia išlaikyti. Ją reikia kurti, nes tai labai dinamiškas, ne praeityje buvęs ir susigrąžintinas, o dabar kuriamas ir ateityje kursimas dalykas. Be to, pastangos turi būti nukreiptos ne į pačią tapatybę, o į kultūros turinį, jos dvasinės apimties, akiračio plėtimą. Kultūra stipri tuo, ką ji sugeba aprėpti, suvokti, įsisavinti. Užsidarymas, saugojimasis kitų ir savęs gryninimas yra silpnumo ir nepasitikėjimo savimi ženklas. Tik savimi pačia besirūpinanti, narciziška tapatybė yra niekinga. Ko nors verta tapatybė susidaro siekiant ne jos pačios, o kitų, didingų tikslų, kiek senoviškai sakant – gėrio, grožio ir tiesos.

Tikra ištikimybė atsiranda tiktai meilės pagrindu. Meilė ir ištikimybė nėra nei pareiga, nei nuopelnas. Negali pamilti panorėjęs ar stengdamasis pamilti. Meilė – tai dovana, kurią gauni: jei myli, tai myli! O kai iš tiesų myli – esi ištikimas, tada tai apskritai nėra jokia „problema“, joks tikslas ar uždavinys. Lygiai tas pat ir su tėvynės meile: jeigu jos nejauti, tai jokios kalbos, įtikinėjimai, priesaikos ir saikdinimai negali jos pakeisti, viskas tėra tik melas, tuščia retorika ir tušti ritualai.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Svarbiausias dalykas – tai artimumas, atsirandantis bendrai rūpimų dalykų pagrindu. Šiaip jau nesu prieš pramogas, tačiau jeigu nori į ką nors gilintis, ką nors rimtai dirbti, ko nors siekti, tai turi daug būti vienas, tad kitokiems ryšiams tiesiog nelieka laiko. Be to, lėkštos kalbos alina, aštrina beprasmybės, absurdo pojūtį, jei nejučiomis į jas įsitrauki, paskui pasijunti tuščias.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vyraujantis atsiminimas iš tų laikų yra kaip tik ne ryškus, o veikiau atvirkščiai – monotoniškas ir slegiantis, kaip švininis dangtis tarybinės visuomenės gyvenimas. Sunkiausia buvo tai, jog negalėjai gerbti žmonių, nes matei, kad visi jie vienaip ar kitaip taikstosi su šia žmogaus neverta, jį žeminančia socialine tikrove. Šiame fone ryškiausia išimtis, toks atsiminimas, apie kokį ir klausiate – tėvas Stanislovas Dobrovolskis, kurį man teko keliskart aplankyti Paberžėje. Atsimenu, kaip vakare prie židinio jis skaitė savo išverstus Rilke's eilėraščius. Tačiau net ir kasdieniškiausi jo veiksmai, į kuriuos įtraukdavo ir aplinkinius, buvo nušviesti tų neregimų dalykų, kuriais jis gyveno. Tai paprasčiausiai matėsi ir kėlė didžiulę pagarbą.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Pasirinkimo laisve ne tiek tiki, kiek ją įsisąmonini. Laisvė yra ypatinga patirtis. Ji reiškiasi kiekvienu tavo veiksmu, kad ir koks jis būtų, jei tiktai sugebi įžvelgti, atrasti tikrąjį jo pagrindą. Žinoma, tai nelengva ir anaiptol ne visada pavyksta. O anapus laisvės yra būtinybės ir atsitiktinumo sritis. Tik nereikia šių sričių painioti, manyti, kad pasielgei būtinybei spiriant, kai iš tiesų pasielgei laisvai, nes galėjai pasielgti ir kitaip. Paprastai sunku prisipažinti sau, kad buvai laisvas tada, kai pasielgei blogai – šitai suverti būtinybei ar atsitiktinumui. Egzistencialistai vadino tai bėgimu nuo laisvės. Apie tai nemažai svarbių dalykų yra pasakę stoikai – Markas Aurelijus, Epiktetas. Jie padeda įsisąmoninti savo laisvę.

Gamtos grožis ir harmonija darosi vis ryškesni, metams bėgant daro vis didesnį įspūdį. Pasaulio pavidalai, spalvos ir garsai, miškas, pieva, ežeras būna jusliškai patrauklūs, puikūs, tobuli, jie žavi taip pat, kaip ir paveikslas, skulptūra ar statinys. Bet, kaip ir meno patirties atveju, tai „niekur neveda“, yra pats savaime vertingas ir savimi užsibaigiantis dalykas.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Likimas, Apvaizda, Išganytojas – didžios Vakarų tradicijos temos. Su jomis nuolat susiduri, kai darbuojiesi su mąstymo istorijos medžiaga, be jų čia tiesiog nieko negali suprasti. Nemaža dėmesio esu joms skyręs ir aš. Šiek tiek jas suprantu ir netgi aiškinu kitiems, rašau apie jas. Tačiau neturiu tokios patirties, kuri galėtų pagyvinti šias sampratas man pačiam. Kiek parafrazuojant Nietzschę, Dievas man negyvas, bet dėl to jis anaiptol nėra praradęs reikšmės: kai apie jį kalbama, suprantu, ką norima pasakyti.