Apie ką, jei ne apie futbolą, rašyti dabar, įsibėgėjant vasaros karščiams ir Europos čempionatui, iškilusiam į europietiškos žiniasklaidos vedamuosius greta ne menkiau įsibėgėjančio pilietinio karo Sirijoje ir tikrai pranokusiam niekaip neįsibėgėjantį pilietinį pasipriešinimą Rusijoje. Kas, jei ne futbolas, yra ir naujausias lietuviško kasdienio domėjimosi, pokalbių ir atsipalaidavimo prieš televizorių objektas, pranokęs ir mergaitę, ir elektrinę.

Pradėsiu iš tolo, net iš už keliolikos šimtų kilometrų: maloniai šiltą gegužės šeštadienio popietę centrinėje Prahos geležinkelio stotyje mūsų traukinį, atvažiavusį pro Hrabalo vertas provincijos geležinkelio stotis, pasitinka būriai riaušių policijos su šunimis. Išlipame iš traukinio ir einame savotišku jų koridoriumi. Nelabai malonu, nors nei policininkai, nei šunys (rimtai nusiteikę vokiečių aviganiai) į mus nekreipia dėmesio, ir aš net bandau kažką galvoti apie išrikiuotą garbės sargybą, sustingusią ledinėje rimtyje. Bet, tiesą sakant, ji ne mums. Mano kolega vokietis, su kuriuo atkeliavome, apžiūri pareigūnus ir atlaidžiai šypsosi: matai, – sako, – kokia bėda yra futbolo sirgaliai. Provincijos mieste, iš kurio ir atidundėjome, jų įlipo visas tuntas. Gerokai įkaušę, ginkluoti dar daugybe alaus skardinių, jie stūgavo perone, matyt, palaikydami savo komandą, kurios pavadinimą  tuomet veikiausiai suprato tik jie patys. Kolegai besimeldžiant visoms įmanomoms aukštesnėms instancijoms, kad tik jie neįsitaisytų mūsų kaimynystėje, sirgaliai sugužėjo į kaimyninį vagoną. Visą kelią jų negirdėjome.

Tačiau ta proga vokiečiui papasakojau apie tai, kad Lietuvoje kaži kurį (ar tik ne praėjusį Europos) futbolo čempionatą kai kurias (Nyderlandų rinktinės) rungtynes komentavo vienas iš žymiausių lietuvių filosofų. Vokietis kraipė galvą: nieko sau. Taip, jis kažką yra girdėjęs apie Klausą Theweleitą ir dar vieną kitą „futbolo intelektualą“, ir dar apie tai, kad pats Heideggeris gyvenimo pabaigoje itin daug dėmesio skyrė Bundeslygos rungtynių žiūrėjimui per televiziją, bet nepamenąs, kad jie komentuotų rungtynes. O ir apskritai futbolas ir intelektualas, nepaisant išimčių, kažkaip nelabai...

Lietuva – keista šalis. Tai, kas visoje Europoje yra vyraujančios kultūrinės mados, netgi įpročiai, paprastai tariant, meinstrymas, čia yra kone be galo intelektualu. O kartais tai netgi rafinuotas protestas prieš lietuvišką populiariąją kultūrą – pakanka pagalvoti apie septintojo dešimtmečio roką arba Charlesą Bukowskį...

Futbolas yra labai graži šitos tendencijos iliustracija. Kitur Europoje esi snobas nesidomėdamas, nežiūrėdamas, ignoruodamas futbolą, Lietuvoje – priešingai, daugybė snobų žiūri UEFA Čempionų lygą ir tuo didžiuojasi...

Nors tai ne vienintelė su futbolu susijusi mūsų keistenybė. Yra ir daugiau, pavyzdžiui, tik Lietuvoje negali kalbėti apie futbolą nepaminėdamas krepšinio. Tai, kad futbolas ir krepšinis yra didieji priešai, bent jau didieji antagonistai, na tokios Sporto iš didžiosios raidės šakos – sugalvojome mes. Visuomet reikia ginčytis ir įrodinėti, kuri iš šitų sporto šakų yra kietesnė, gražesnė, įdomesnė, uždirba daugiau pinigų ar dar ko panašaus. Ir turbūt niekas nežino, kiek decibelų yra išrėkta vienos ir kitos sporto šakos gerbėjams įrodinėjant savo tiesą (nenustebčiau, jei gerokai daugiau, nei palaikant Lietuvos futbolo rinktinę).

Nors niekas kitas Europoje apie šią dvikovą nėra girdėjęs: štai minėtam kolegai vokiečiui net mintis apie tokį sporto padalijimą nekyla. Jam labai aišku, kas yra gožiantis viską kitką sportas numeris vienas, su kuriuo, kaip kultūriniu fenomenu, arba tapatiniesi, arba maištauji. Antrojo dėmens Vokietijoje tiesiog nėra.

Kita kolegė, danė, klausydamasi čekų pasakojimų apie savo nacionalinę meilę ledo rituliui (apskritai kalbant, mūsų platumose tai turbūt gerokai rimtesnis futbolo konkurentas) ir mano porinimų apie tautinę krepšinio karštinę irgi nutarė neatsilikti: žinote, mes Danijoje irgi turime vieną mėgstamą egzotišką sporto šaką – dviračių sportą! Labai juokėmės.

Tad, tiesą sakant, nepasakytum, kad futbolas lietuviams nerūpi. Nors santykis su juo, dievaži, kurioziškas: svarbiausia – kuo garsiau trimituoti, kad mes – krepšinio šalis, širdis ir kiti organai, kad futbolas – tai nuobodus 22 vyrų lakstymas paskui vieną kamuolį (eitų geriau kokias bulves pas ūkinyką nukastų...), kai rezultatai keičiasi dar lėčiau nei nūdieniai britų monarchai. Išties, kas gi gali tokiu sportu domėtis, kas gali jį mėgti?

Tačiau, nepaisant to, didžiulė daugybė Lietuvos piliečių turi po mėgstamą šio nemėgstamo sporto komandą ir, vos tik kokiam tarptautiniam čempionatui ištikus, nesibodi jos palaikyti mintimis, žodžiais ir darbais baruose ar draugų būryje namuose. Netikite? – pereikite Vilniaus senamiesčiu, kai žaidžia Ispanija, Nyderlandai ar Anglija. Arba liepos pirmąją, kai Kijeve kažkas žais finale. Pamatysite, kaip niekam tas futbolas neįdomus.

Kad ir ką sakytum, futbolas lietuviams rūpi, ir, ko gero, rūpi pats savaime kaip žaidimas (o ne kaip saviškių pergalės), kuriame tie pašiepiami vyrai vaikosi tą pašiepiamą kamuolį ir kojomis išdarinėja tai, ką nacionaliniai numylėtiniai išdarinėja rankomis.

Jei jo nebūtų, va tada išties pasaulyje būtų nuobodžiau...