Birželio 28d., ketvirtadienį, 17 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) atidaroma Eugenijaus Varkulevičiaus–Varkalio tapybos ir video darbų paroda „Before and After“ („Prieš ir po“).

Parodos pavadinimas ekspoziciją dalina į du tarpsnius: gyvenimą Niujorke ir grįžimą namo, į Kauną. Parodoje rodomi video darbai apie Niujorko išlikimą 2001 rugsėjo 11 d., kuomet menininkas, būdamas Bruklino rajone, už upės, filmavo kraupius Manheteno vaizdus (trukmė 2 val.).

O didžiąją ekspozicijos dalį užima paskutiniųjų metų tapyba. Pats darbų autorius juos vadina peizažais, kuriuos norėtų detalizuoti metų mėnesiais arba paminėti kažkokią konkrečią vietą: Čepkelių raistas, Nendrynas, Panemunė, Nemunas ar pan. Menininkas keliauja nuolat, turi pastovius takus, einančius panemune arba Nemuno ir Neries santaka, todėl tas tikslumas toks svarbus. Tačiau peizažą ar tikrovišką konkretų motyvą vargu ar surasime atidžiai žvalgydamiesi po parodą. Veikiau tai iš kasdienos minčių kuriami nekasdieniai abstraktūs kosmoso fragmentai, imituojantys begalybę ar žmogui nesuvokiamus dydžius.

Įdomiausia, kad Varkulevičius visa tai įgyvendina vaizduodamas takų paviršių. Mūsų tradiciškai suprastoje koloristinėje tapyboje tai savitas ir svarbus įvykis, kuomet kolorito ir perspektyvos simbiozė negrįžtamai ir efektingai išmontuojama. Drobės paviršius išsilaisvinęs, ir tarsi oras ir vanduo, priima viską, ką menininkas sutelkia ties juo: įvairiomis kryptimis krentančius dažus ar pilamą vyną ir pan. Stengiamasi, kad liejamos dėmės nesusilietų, o jungtųsi specialia gija, autoriaus ranka vedžiojama linija. Tekančios, vinguriuojančios, niekada nekampuotos linijos pereina į plačius išsiliejimus ir vėl sugrįžta į panašų būvį. Anot autoriaus tokiomis amorfinėmis, keistomis formomis gamtoje galima išreikšti viską, figūra čia nebūtina. Erdviniai santykiai taip pat sunkiai įsivaizduojami šiose plokštumose ir „nėra nei viršaus, nei apačios, jokių horizontų“. Autorius kartais specialiai pasirašo dviejuose  paveikslo pusėse, ne tam, kad sumaišytų žiūrėjimo kryptis ar rakursus, bet tam, kad išlaisvintų žiūrėjimą, suteiktų galimybę daugybei matymo ir pamatymo būdų.

Stebint šiuos visus kūrinius, galima sakyti, kad reprezentuoti ilgą realybės tarpsnį (nuo Niujorko iki Kauno) autorius ėmėsi tarsi spręsdamas vizualinį galvosūkį. Įtrauktam šio galvosūkio žiūrovui belieka išlaikyti budrų žvilgsnį ir pasinerti į šios kūrybos viliones.  

Parengė menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė