Darius Kuolys (g. 1962 m. Vilniuje) - humanitarinių mokslų daktaras, docentas, neparsiduodantis  žurnalistas, visuomenės veikėjas. 19881990 m. vienas iš  kultūros mėnraščio „Sietynas“ steigėjų ir autorių. Pirmasis atkurtos Lietuvos kultūros ir švietimo, ir iki šiol pats jauniausias, ministras. Per pirmąją Valdo Adamkaus prezidentavimo kadenciją dirbo prezidento patarėju. Pilietinės organizacijos „Piliečių Santalka" steigėjas ir tarybos narys, Santaros- Šviesos organizacijos narys,. Šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute tyrinėja senąją Lietuvos kultūrą, rašo knygas. Ilgametis Pilietinės visuomenės instituto direktorius. Visada neabejingas, atvirai ir drąsiai pasisakantis „nepatogiausiomis“ temomis.  Kultūros, švietimo, politikos ir kitas gyvenimo sritis visada matantis  platesniame tiek Lietuvos, tiek pasaulio kontekste. Draugiškas, turi subtilų humoro jausmą.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Nepamenu, kad būčiau ieškojęs pašaukimo. Ieškojau prasmės. Savo buvimo, savo darbo, savo laikysenos, žodžio – rašomo ir sakomo. Sovietų imperijos saulėlydyje Valdo Papievio studentiškos prozos personažas klausė: „Kodėl taip skauda, jeigu nieko nėra“. Tai buvo egzistencinio nerimo genamos ir keisto nuovargio slegiamos mūsų kartos klausimas. Ieškau, klystu, abejoju nuolat.

Pašaukimo nesu atradęs iki šiol. O prasmė – atveriama, pajuntama ir vėl išsprūstanti, nutolstanti.                                   

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Buvau maištingas, stengiausi dalykus aiškintis ir atramų ieškotis pats. Maištavau prieš tėvus ir mokytojus. Gyvenimui dylant, vis aiškiau suprantu, kiek daug gavau iš tėvų, iš artimųjų, kaip stipriai jie apibrėžė mano pasaulį. Svarbūs buvo ir liko studijų metais Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje sutikti profesoriai Donatas Sauka, Juozas Girdzijauskas, Vytautas Kubilius. Patirta didelė gyvenimo dovana - bičiulystė su Vytautu Kavoliu ir Meile Lukšiene. Mokiausi su jais diskutuodamas, ginčydamasis, dirbdamas. Skirtingais laikotarpiais buvau veikiamas skirtingų autorių – Cicerono, Angelo Sileziečio, Stasio Šalkauskio, Nikolajaus Berdiajevo, Michailo Bachtino, Hanso Georgo Gadamerio, Sergejaus Averincevo, Algimanto Mackaus, Czesławo Miłoszo. Rūpėjo ir rūpi autoriai, aistringai ieškantys prasmės – ne tik asmens, bet ir bendruomenės gyvenimo.     

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Vis labiau vertinu išėjusiųjų išmintį, pašnekesius su mirusiaisiais. Įkvepia senųjų graikų ir romėnų, senųjų Lietuvos autorių skaitymai. Džiaugiuosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštuose atradęs skvarbių įžvalgų, dabarčiai reikšmingų patirčių. Jaunystėje įkvėpimo šaltiniais buvo lietuviškas Eimunto Nekrošiaus ir Juozo Vaitkaus teatras, Ingmaro Bergmano, Andrejaus Tarkovskio, Federico Fellini filmai, Arvo Pärto muzika. Neseniai nustebino  Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“. Greta kultūros tekstų visada svarbi jūra, upės tėkmė.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Tenka bendrauti su išprususiais, veržliais, atvirais jaunais žmonėmis. Regis, dabartinis lietuvių jaunimas asmeniškai puikiai geba naudotis laisvės teikiamomis galimybėmis. Jis drąsiai žengia į pasaulį, ieško naujų patirčių. Sykiu krenta į akis užsitęsusi socialinė paauglystė, kartos jausmo ir savimonės stygius. Nepavyksta nuspėti, kokio visuomeninio, kultūrinio vaidmens tautos istorijoje ketintų imtis jaunoji lietuvių karta. Į kokius bendruomenės gyvenimo iššūkius ji jaustų priedermę atsakyti? Ar norėsite, ar mėginsite po sovietų ir laukinio kapitalizmo šėlsmo atkurti sudraskytą moralinį visuomenės audinį, pasitikėjimo ir draugystės ryšius tarp laisvų ir nepriklausomų lietuvių? Ar pajėgsite atstatyti ir išsaugoti savo Respubliką? Ar pakankamai atkakliai ir drąsiai ginsite savo ir bendruomenės laisvę? Ar gebėsite įgyti ir išsaugoti tvirtesnį moralinį stuburą už linkstančius ir klumpančius vyresniuosius? Žvelgdamas į šiuolaikinį jaunimą, norėčiau sulaukti atsakymų į šiuos ir  panašius klausimus.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Įsiminė šimtamečio Hanso Georgo Gadamerio pastebėjimas: mums atrodo, kad naujos informacinės technologijos mus išlaisvina, o iš tiesų – pavergia. Taip, prie kompiuterio praleidžiu daug laiko. Regis, tai neišvengiama norint perprasti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Socialinių tinklų vengiu. Pakanka elektroninių laiškų. Geriausia, kai gali su draugais išsikalbėti prie vyno taurės.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tautinė tapatybė – sudėtingas dalykas, sudėtas iš paveldo, asmens apsisprendimų ir įsipareigojimų tautinei bendruomenei, iš bendrų vaizdinių, vilčių ir lūkesčių. Bendruomenė savo tapatybę nuolat kuriasi iš jai svarbių vertybių, idėjų, idealų, atsiminimų ir ateities vizijų. Sovietų laikais tautos tapatybę daugiausia mėginta sieti vien su kalba ir etniniais papročiais. Tai labai svarbūs, bet nepakankami tautinio tapatumo dėmenys. Lietuvių kalba buvo reiškiama ir parklupdytos sovietinės visuomenės tapatybė. Būtent tokia – vergiška – lietuvio tapatybė lieka ryški šiandien. Ją įveikti, suteikti lietuvybei kilnesnį turinį – vienas svarbiausių dabarties uždavinių.

Tauta nesugebės išlikti laisva jei jos tapatybė neaprėps teisių ir laisvių, pilietinių priedermių ir įsipareigojimų, teisingumo, kilnumo, savigarbos. Ištikimybė Lietuvai man reiškia ne tik įsipareigojimą tautos kalbai, kultūrai, bet ir meilę Respublikai, laisvės meilę.         

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Tikrumas. Ryšio tikrumas. Toks pasitikėjimo ryšys paprastai užsimezga, kai su žmogumi kalbi apie  abiems išties rūpimus bendrus reikalus. Su Algirdu Juliumi Greimu 1991-aisiais teko bendrauti vos porą dienų. Keletą valandų kalbėjomės apie Lietuvą ir lietuvius riedėdami automobiliu iš jo kaimo sodybos į Paryžių. Su Vytautu Kavoliu šnekučiuodamiesi vėlais vakarais sukdavome ratus apie nedidelį Karlailės miestelį Amerikoje. Su Meile Lukšiene daug savaitgalių esame prasiginčiję dėl švietimo ir visuomenės reikalų kukliame jos butelyje Naujininkuose. Su bičiuliu rašytoju Valdu Papieviu daug kartų sėdėjome prie vyno tiek Vilniaus senamiestyje, tiek Senos krantinėje. Visi tie susitikimai lieka ryškūs, neišdylantys, nepraeinantys.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Augau proletariniame Vilniaus rajone, bet vaikystės vasaras, o kartais ir žiemas leidau mamos tėviškėje Ukmergės rajone pas senelę. Paraisčio saulėlydžiai ir srauni Širvintos upės tėkmė įsirėžė į atmintį visam laikui. Tokie pat kerintys iš vaikystės išliko ir apleisto, medinio Juodkrantės miestelio, slenkančių kopų ir jūros vaizdai. Buvusioje Vilniaus 21-ojoje mokykloje netrūko gerų mokytojų, buvo puikių draugų, tačiau niekad neapleido slegianti įtampa, prievartaujamo gyvenimo ir beprasmybės jausmas.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Tikiu pasirinkimo laisve. Ne tik tikiu, bet ir nuolat renkuosi. Tais pasirinkimais, apsisprendimais  ir kuri save bei savo gyvenimą. Juk laisvą gyvenimą gali gyventi tik tikėdamas laisve.

Gamtoje matau ne tik harmoniją, grožį, didybę, bet ir negailestingą, bejausmę žudančią jėgą. Sutinku su Blaise Pascaliu: žmogus – trapi mąstanti nendrė – yra pranašesnis už visagalę gamtą, nes gamtos žudomas jis suvokia savo baigtį, o jį traiškanti gamta lieka akla ir kurčia.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Esu klausiantis, ieškantis, kartais – šaukiantis. Jaučiuosi priklausąs krikščioniškajai tradicijai – drauge su jos maištininkais, mistikais ir eretikais.