Paslaptingų Rytų vilionėms neatsispiria vis daugiau vakariečių. Dar 1933 metais grįžęs iš klajonių po „pasaulio stogu“ vadinamų Himalajaus kalnų Jamesas Hiltonas pasauliui paskelbė radęs „paskutinįjį Shangri-La žemėje“. Tobulą šalį, kur pagarba gamtai ir tikėjimas iškyla kaip du viską lemiantys veiksniai. Remdamiesi jo knyga „Prarasti horizontai“ (angl. „Lost Horizon“) daugybė keliautojų, ieškodami šio užslėpto slėnio, leidosi į nuotykį po Himalajų viršūnes. Šimtai šventovių, prisidengusių žaliuojančių kalvų šydu, kuriose dar gyva praeitą tūkstantmetį menanti budistinė išmintis, – tokį reginį išvydo tie, kurie aplankė Tibetą. Keliautojai manė atradę prarastąjį harmonijos slėnį, ir greitai visame pasaulyje Tibetas imtas laikyti tobuluoju Shangri-La.

Tačiau grįžkime į 2012-uosius, kovo mėnesį, minint Dalai Lamos pabėgimo iš Tibeto 1959 metais sukaktį, susidegino dar vienas, šį kartą aštuoniolikmetis vienuolis. Tai jau mažiausiai keturiasdešimtas žinomas susideginimo atvejis. Panašu, jog šiandieniame Tibete nebelikę tos šventos atmosferos, kuria taip žavėjosi praėjusio amžiaus pirmos pusės keliautojai. Negi ieškotojai suklydo, manydami atradę Shangri-La? Ir jeigu ne, jeigu Tibetui liepsnojant irsta paskutinis rojaus kampelis žemėje,  tuomet kas atsakingas už šį griovimą? Kai kas pasakytų, jog egzistuoja ir kitas Shangri-La. Šalia Tibeto, dar labiau nuo pasaulio izoliuotas, yra mažytis Butanas. Su tokiomis pačiomis senovinėmis budistinėmis šventovėmis ir laimingiausiais žmonėmis visoje Azijoje (bent taip teigiama 2008 metais 178-iose pasaulio šalyse atliktoje apklausoje) Butanas galėtų perimti Shangri-La statusą iš nuniokoto Tibeto. Vakarų pasaulio susidomėjimas Butanu didėja. Tačiau jaunasis šalies karalius Jigme Namgyelis Wangchuckas atsargiai žiūri į vakarietiškos kultūros įsileidimą. Televizija šalyje buvo uždrausta iki pat 1999 metų, o turistų skaičius dar ir dabar griežtai kontroliuojamas- kiekvienas atvykėlis privalo susimokėti kasdienį 240 dolerių mokestį. Panašu, jog 28 metų karalius (kuris, beje, aukštąjį išsilavinimą įgijo Vakaruose, Oksforde) tiki, jog nekontroliuojamas vakarietiškos minties veržimasis į Rytus gali būti toks pats pražūtingas jo šaliai, kaip kad Tibetui. Bet ar tokios baimės turi rimtą pagrindą?

Tikiuosi, jog į šiuos klausimus geriausiai pavyktų atsakyti vadovaujantis hermeneutine prieiga. Skubu paaiškinti savo teiginį. Pomaterialistinis pasaulis nusivylė pozytivizmo aukštinta statistika. Šiuo metu daug svarbesnės atrodo už skaičių besislapstančios subjektyvios reikšmės. Politikos moksluose naudojama hermeneutinė prieiga leidžia naujai interpretuoti ideologijos sąvoką. Iki šiol, remiantis interesų teorija, į ideologiją žvelgta kaip į priedangą bei ginklą siekiant galios. Tuo tarpu hermeneutinė prieiga pastarąjį suvokimą praplėtė pasiūlydama įtampos teoriją. Interesų teorija neišrutuliojo motyvacijos analizės. Joje teigiama, jog žmogus tėra sau naudos siekiantis, racionalių išskaičiavimų valdomas individas. Tuo tarpu įtampos teorija į ideologiją žvelgia kaip į atsaką blogai integruotose visuomenėse kylančioms įtampoms. Ideologijos padeda paaiškinti tas įtampas bei suteikia „simbolinę iškrovą“ iš socialinės pusiausvyros sutrikimo atsirandantiems emociniams sukrėtimams. Cliffordas Geertzas teigia, jog ideologijas reiktų suprasti kaip simbolių sistemas, padedančias visuomenėms orientuotis kasdienėje aplinkoje – neišsprendžiamų antinomijų knibždėlyne. Šie simboliai turi būti pagaulūs bei visoje visuomenėje lengvai ir vienodai interpretuojami.

Ikimodernistinėse bendruomenėse tokias simbolių sistemas pateikdavusi religija. Tuo tarpu sekuliariuose Vakaruose vadovaujamasi visiškai kitokio turinio ir formos simbolių sistemomis, susikūrusiomis moderniųjų technologijų bei kapitalizmo amžiuje. Globalizacijos akivaizdoje trečiojo pasaulio šalyse vyksta fundamentalūs aplinkos pokyčiai. Senieji simboliai nebegali paaiškinti naujosios tvarkos. Tuo tarpu vakarietiški, neturint bendros istorinės patirties, atrodo painūs ir nesuprantami. Deja, Vakaruose vyraujant nuomonei, jog „jie“ tai - „atsilikę mes“, šios problemos lieka nepastebėtos. O mūsų teikiama „pagalba“ (technologijų bei vakarietiškų gyvenimo būdų eksportavimas) tik intensyvina įtampą bei iškreipia naujų simbolių sistemų kūrimosi procesą.

Vakarai mūsų akyse visada asocijavosi su pažangos skleidėjais, geresnio gyvenimo sau ir kitiems kūrimu. Vakarietiškų standartų perėmimas garantuoja ekonominį augimą, o kartu ir visų trečiojo pasaulio šalių problemų „sprendimą“. Tam tikrame istorijos tarpsnyje mes susigalvojome esą pasaulio gelbėtojai. Pasaulio bankas, Pasaulinė prekybos organizacija, Tarptautinis valiutos fondas – tai vis institucijos, kurias sukūrėme norėdami padėti „atsilikusiam“ pasauliui pasivyti mus, Vakarus.

Kažkur Vašingtone ar Ženevoje kuriami politiniai ir ekonominiai principai, kuriais be jokių nukrypimų turėtų vadovautis kito pasaulio vyriausybės. Vakaruose sumąstytas BVP – ekonominio augimo rodiklis, greitai imtas laikyti trečiojo pasaulio šalių sėkmės matu. O tokios šalys kaip Kinija ar Indija, pasižyminčios didžiausiais BVP augimo tempais, tituluojamos nugalėtojomis. Paradoksalu tai, jog skaičiuojant įvairių šalių piliečių laimės indeksą, „laimėtoja“ Kinija atsidūrė 82-oje vietoje, o Indija, ilgus metus buvusi Britų imperijos dalimi ir dėl to artimesnė Vakarams nei daugelis kitų Azijos valstybių, – tik 125-ąją vietą. Rusija, artimiausia Eurazijos kaimynė bei didžiųjų vakarietiškų eksperimentų, kaip kad socializmas, įgyvendintoja, atsidūrė tarp nelaimingiausiųjų – 167-a. Dvidešimtasis amžius negrįžtamai pakeitė ano pasaulio visuomenes. Vakaruose gimęs ir jiems svetimas materializmas perkainavo ištisų bendruomenių vertybes. Tik tokios religinės harmonijos salos, kaip kažkada Tibetas, o dabar Butanas (vietoje BVP pasirinkęs matuoti „Bendrąjį šalies gėrį“, angl. „Gross National Happiness“) neišsižada senųjų mitų. Prisiminkime, kaip kad sakė Nyčė, mūsų Dievas mirė. O dabar mes vieną po kito žudome jų dievus.

Tibeto valstybingumas mena IX amžių po Kr. Per tūkstantmetę šalies istoriją susikūrė unikali budistine filosofija paremta tibetietiškoji kultūra. Ši kultūra bei devintą amžių menantis Tibetiečių raštas tapo šalies identiteto pagrindu. 1950 metais Kinija okupuoja Tibetą. Viskas pasikeitė 1966 m. Mao Zedongui iniciavus kultūrinę revoliuciją šalyje. Revoliucija tęsėsi iki pat 1976 m., o jos tikslas buvo suvienodinti kultūriškai nevienalytę Kinijos „imperiją“. Įkvėptas vakaruose gimusios socializmo idėjos Mao aukštino materialios bazės svarbą visuomenės gyvenime. Tai buvo visiškai svetimas požiūris tibetietiškai kultūrai, kurioje nuo seno pasauliui prasmę teikė religiniai simboliai. Budizmo dvasia yra amžina, o tuo tarpu materialieji turtai laikini ir po reinkarnacijos prarandami. Dvasia gali apsigyventi ne tik žmogaus, bet ir žvėries kūne ar augale. Tad budizme tiek žmogų, tiek gamtą jungia harmoningas ryšys. Dešimtmetį trukusių represijų metu tikėjimas prilyginamas „opijumi liaudžiai“ ir prieš jį aktyviai kovojama. Tuo metu sugriauta apie 95% visų Tibeto vienuolynų, vienuoliai tremiami į svetimas žemes, kuriose jų mokymo niekas nepriima.

1992 m. Kinijos vyriausybė imasi įgyvendinti antiseparatistinę Tibeto politiką, kurios esmė – kapitalizmo pagalba galutinai integruoti Tibetą į Kinijos Liaudies Respubliką. Komunistinės Kinijos laikais kovojama su idėjomis, iš žmonių sąmonės trinami senieji simboliai, naikinama tradicinė pasaulėžiūra, o kapitalizmo laikais pokyčiai daugiau orientuoti į materialų pasaulį: su viešųjų medijų pagalba traukiasi erdvė, kuriasi megapoliai, Tibeto draustinius išvagoja naujos magistralės, industrinės gamyklos. Irsta glaudus, budistine mintimi paremtas, ryšys tarp žmogaus ir gamtos. To, ko nepavyko pasiekti šiurkščiomis socialistinėmis priemonėmis, tikimasi nupirkti siūlant kapitalistinę laimę. Po visų šių komunistinių ir kapitalistinių eksperimentų tibetietis atsiduria jam nepažįstamoje erdvėje, kuriai įprasminti neturi tinkamų simbolių.

Tokioje, orientaciją praradusioje, visuomenėje kyla daugybė įtampų. Susikalbėjimas tarp valdančiojo elito ir likusios visuomenės tampa beveik neįmanomas. Dalį šios vidinės įtampos mėginama išlieti kovojant prieš susikurtąjį „svetimą“ – šiuo atveju kinus. Tad santykiai tarp Tibete gyvenančių kinų bei vietinių itin įtempti, pasitaiko ir smurto protrūkių. Tuo tarpu kita visuomenės dalis, malšindama vidines psichologines įtampas, ima beatodairiškai, net neracionaliai, mėgdžioti vakariečius. Vietiniams, kurių senosios simbolių sistemos sunaikintos, o vakarietiškosios nesuprantamos, – belieka tik atkartoti per televiziją matomus gyvenimo būdus: pradedant kalbėjimo maniera, elgsena, baigiant aprangos stiliais.

Šiuo metu skubančiuose, vakarietiškus megapolius primenančiuose Tibeto miestuose verda multikultūrinis gyvenimas. Atvažiavę turistų pulkai skuba aplankyti paskutinius išlikusius vienuolynus, pajusti senosios kultūros dvasią, tuo tarpu vietiniai vakarus leidžia karaoke baruose (kurių, beje, čia šimtai, net daugiau nei kadaise vienuolynų), nesuprasdami, kodėl į šiuos barus neužsuka vakariečiai turistai. Senovinė šalies kultūra tampa tik preke, kurią pelningai galima parduoti Vakarų turistams, kultūrų vartotojams.

Visgi nevertėtų situacijos piešti pernelyg tamsiomis spalvomis. Kai kurios trečiojo pasaulio šalys šią kultūrų koliziją sėkmingai kreipia sau naudinga linkme. Teigiamos praktikos pavyzdžiu galėtų būti Butanas. Ši šalis vakarietišką pasaulį įsileidžia palaipsniui, tolydžiai transformuodami savąją pasaulėžiūrą, kad ši galėtų paaiškinti naujai besikuriančią pasaulio tvarką. Butano karalius vakarietiškus simbolius pritaiko budistinei šalies dvasiai. To pavyzdys galėtų būti BVP transformavimas į „Gross national happiness“ matą. Pastarasis matas, priešingai nei BVP, vertina ne tik ekonominį augimą, bet taip pat jo pasekmes gamtai, kultūrai, politikai. Skaičiuojant GNH pirmiausia atsižvelgiama į gerą valdymą, gyvą vietinę kultūrą, gamtos puoselėjimą ir tik tuomet į materialų visuomenės gerovę.

Butaniečiai taip pat reformuoja savo švietimo sistemą – plintant raštiškam žodžiui senieji pasakojimai užrašomi, talpinami internete. Siekiama, kad vietiniai simboliai rastų savo vietą naujųjų laikų mitologijoje. Šiuo metu pagrindinis Butano politikos tikslas – naujos simbolių sistemos konstravimas. Ši sistema aktualizuoja senąsias budistines vertybes ir padeda interpretuoti technologinių revoliucijų keičiamą pasaulio vaizdą. Visuomenės, kurios turi veiksmingą įrankį savo būčiai suvokti, nepatiria Vakarams būdingo beprasmybės jausmo. Šiuo įrankiu tampa ideologija. Tačiau ne svetima, ne importuota iš Vakarų, o kylanti iš budistinės šalies tradicijos, gyva ir suprantama tiek senajai, tiek jaunajai butaniečių kartai.

 Autorė yra Vilniaus universiteto Žygeivių klubo tarybos narė, TSPMI studentė