Turbūt ne tik tiems, kurie dirba akademinį darbą, birželis yra savotiškas pabaigos mėnuo: ateina vasara, pakvimpa atostogomis, pasibaigia noras dirbti. Bet akademikams – ypač, nes birželis reiškia mokslo metų pabaigą, o ši reiškia tikrąją metų pabaigą. Sausį, kai kalendorius sako, jog atėjo nauji metai, mokymosi įstaigose niekas tuo netiki, mat vos atsigavus po švenčių tie patys darbai ir rūpesčiai užgriūva ne menkesniu tempu. Birželis – kas kita, jis išties reiškia akademinės darbovietės ištuštėjimo metą, dar jis žymi tai, kad tam tikri darbai išties pasibaigė, ir rudenį jau dirbsi su kitais žmonėmis šiek tiek kitokius darbus, ar bent kitokiu stiliumi.

Bet dar labiau pabaigos nuotaikos ištinka tuos, kuriems mokslo metų, bet apskritai mokslų pabaigos reiškia naujas pradžias. Turiu omenyje abiturientus ir absolventus, kas birželį pasipilančius iš aukštųjų ir kiek žemesnių mokyklų. Jiems tai pačių rimčiausių permainų metas, reiškiantis vienos rutinos baigtį, jos pakeitimą kita, naujus žmones, naujus rūpesčius ir potyrius.

Kažin kokioje radijo laidoje girdėjau, kad ne tiek jau ir mažai vidurinių mokyklų šiemet išleistuvių puotų nedarys – negeri laikai, stinga pinigų prabangai – šukuosenoms, bateliams ir suknioms (kostiumams turbūt irgi, nors apie pastaruosius beveik nešnekama). O gal tiesiog taupoma universitetams, nes visi tvirtai žino, kad šiais laikais atžalą išleist į mokslus – ne juokas, kitaip tariant – baisūs pinigai. Tačiau net ir tokiu atveju tai padaryti yra tiesiog būtina, nes jei neišleisi – ką žmonės pasakys...

O štai universitetų absolventai, mano gal ir nelabai išlavintu žvilgsniu, vis labiau spindi puošnumu, vis geresnėmis sukniomis ir bateliais (apie švarkus vėlgi, kažkodėl nieko pasakyti neišeina...). Nes universiteto pabaiga išties reiškia tam tikro etapo pabaigą – atsisveikinimą su karčiomis mokslo šaknimis, tikintis, dažnai tikintis jau vien tik svaigti nuo jo vaisių saldybės.

Kalbant apie pastarąją, birželis – tai laikas, kai atsiranda nepraleistina proga pakalbėti apie mokslo ir mokymo kokybę. Universitetų, kieno gi daugiau. Bendrame kritikos ir susirūpinimo sraute vidurinės mokyklos, atsiprašau, gimnazijos ir kolegijos, atrodo, paprasčiausiai neegzistuoja. Ir niekaip nesupaisau kodėl, ar jose mokslo ir mokymo lygis nepriekaištingas, ar, priešingai, toks žlugęs, kad jau ir kalbėti nėra apie ką?

Kas kita universitetai, kasmet nusipelnantys dėmesio, išsiliejančio vis tomis pačiomis kažkodėl nepabostančiomis temomis laikraščių ir žurnalų puslapiuose bei televizijos ir radijo diskusijų laidose: ar verta studijuoti Lietuvoje? Ko verti Lietuvos universitetai? Ką Lietuvos aukštosios mokyklos padarė, kad pasirodytų patrauklios Lietuvos abiturientams?

Atsakymai, žinoma, visuomet neigiami arba labai neigiami: studijuoti neverta, universitetai neverti nė sudilusio skatiko ir nieko nedaro, kad bent kažkiek tą savo vertę pakeltų. Labiausiai, žinoma, piktinasi darbdaviai – universitetai esą visiškai neparuošia darbuotojų, atėjusius iš auditorijų jaunuolius ir jaunuoles reikia mokyti pačių elementariausių dalykų, kurių neišmokė tie nukvakėliai pernelyg teorijos apsėsti profesoriai. Čia tik dėl jų, o ne dėl ko kito šalies materialinė, o sykiu ir dvasinė gerovė nė truputėlio nekyla.

Metai iš metų girdėdami tokias tiradas akademikai paruošė neblogai nušlifuotus tikrąją universitetų misiją atskleidžiančius atsakymus. Tad dabar tas darbdavių ir akademikų pokalbis jau gerokai primena ritualą, kuriame visi žino, kas bus sakoma ir kaip tai reikia atliepti:

Darbdaviai: universitetai neparuošia specialistų, mes nabagai turime gaišti savo brangų laiką (o jis, kaip žinote, – pinigai!) tam, kad išmokytume juos dirbti būtent mūsų įmonėse!

Akademikai: universitetai ne tos vietos kurios rengia kažin kokius konkrečių darbų specialistus, universitetas ruošia mąstančią, kritišką ir kūrybingą asmenybę!

Ir tiek. Šį birželį tas gerai išmoktas dialogas kartojosi / kartojasi / kartosis.

Bet galgi reiktų bent vieną birželį savęs paklausti: ar tikrai universitetai sėkmingai atlieka šitą savo deklaruojamą misiją? Jei manote, kad taip, ar jums nekeista, kad to niekaip, na niekaip nematyti viešojoje erdvėje, kurioje dažniausia diskusijų priemonė yra elementariausios loginės argumentavimo klaidos (vienas kolega jų gausiai prisirankiojo tiesos ieškotojų folklore), kur aktyviai demonstruojamas pamatinių teksto supratimo įgūdžių stygius (nuo anoniminių internetinių komentatorių išplitęs į intelektualų diskusijas), o aukštąjį išsilavinimą turintys (net neabejoju!) piliečiai šventai tiki pasakojimais apie tai, kad didžiuosiuose prekybos centruose yra grobiami vaikai!

Ar tai, mieli kolegos, nesmukdo aukštojo mokslo prestižo gerokai labiau nei visi įmanomi darbdavių argumentai?

O ką galėtumėm į tai atsakyti?