Tęsiame ciklą, kuriame svarstome apie Lietuvos politinių partijų stipriąsias ir silpnąsias vietas, artėjant Seimo rinkimams. Penktasis ciklo rašinys apie Darbo partiją.

 Kas kritikos ugnyje nesudega, o skandalų pelkėje nepaskęsta? Mano galva, Lietuvoje yra tik du tokie politikai: Artūras Zuokas ir Viktoras Uspakichas. Apie A. Zuoką ir jo įkurtą politinį judėjimą šiame cikle dar rašysiu, o dabar siūlau pažvelgti į V. Uspakichą ir jo partiją.

Skrydis į valdžios olimpą

Unikali karjera, ar ne?

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

2003 metų pabaigoje įregistruota ir jau kitais metais į valdžios elitą įžengusi Darbo partija tikrai negali būti vadinama vieno žmogaus politine organizacija. Jai priklauso nemažai įdomių asmenybių, dėl įvairių priežasčių neatradusių savo vietos tradicinėmis vadintomis partijose. (Tiesa, nėra paprasta sutarti dėl kriterijų, kurie leidžia vieną ar kitą partiją vadinti tradicine. Tuo labiau kad už į klasikines politines ideologijas apeliuojančių pavadinimų neretai atrandame itin keisto skonio politinių mišrainių.) Tačiau akivaizdu ir tai, kad V. Uspaskichas yra daugiau nei vien tik pagrindinis partijos steigėjas ir variklis. Net kai partijos vairas buvo kuriam laikui perduotas Kęstučiui Daukšiui, niekam nekilo abejonių, kas yra galutinė instancija Darbo partijoje.

Apie V. Uspaskicho politinę karjerą daug rašyta, tačiau verta priminti svarbiausius faktus, nes, kaip ne kartą įsitikinome, šių laikų žmonės itin greit viską pamiršta. Geriausias to įrodymas – Darbo partijos populiarumo bangavimas, tiesiogiai priklausantis nuo to, kiek iš atminties išdyla skandalai, susiję su V. Uspakicho veikla.

Būsimas Premjeras?

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kartais sakoma, jog Amerika yra nuostabus kraštas, nes kiekvienas, nepriklausomai nuo kilmės ar socialinio statuso, gali svajoti apie stulbinamą karjerą. Žvelgiant į V. Uspaskicho biografiją, galima sakyti, kad taip  nutinka ne vien Amerikoje. Paprastas vaikinas iš Rusijos provincijos, dirbantis suvirintojų brigadoje, per labai trumpą laiką Lietuvoje atranda nuostabių aitvarų, sunešusių jam didžiulius turtus. Tiesa, Lietuvos teisėsaugos institucijose buvo ne vienas pareigūnas, suabejojęs tuo, jog V. Uspakicho sėkmė buvo pasiekta teisėtomis priemonėmis, tačiau, deja, Lietuvoje įprasta, kad teisėsauga visą savo jėgą demonstruoja mažiau pasiturinčių ar politinių užtarėjų neturinčių piliečių atžvilgiu, o bylose dėl galimos milijonierių nusikalstamos veikos dažniausiai padedamas daugtaškis.

Kurį laiką V. Uspaskichas buvo dosnus Naujosios sąjungos (socialliberalų) rėmėjas, tačiau paskui nusprendė, jog geresnė investicija bus pačiam tapti Seimo nariu. Jo politinis debiutas buvo sėkmingas, ir 2000 metais V. Uspaskichas buvo išrinktas Seimo nariu Kėdainių vienmandatėje apygardoje bei įsijungė į Naujosios sąjungos frakciją. Politinė V. Uspakicho karjera buvo ne mažiau svaiginamai greita, kaip ir verslo karjera. Ką tik į politiką įžengęs verslininkas tapo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku ir buvo šiose labai įtakingose pareigose iki pat 2003 metų, kai išsiskyrė jo ir Naujosios sąjungos keliai, ir V. Uspakichas nusprendė, kad dar veiksmingiau būtų turėti tvirtą politinį užnugarį, savo politinę partiją.

Artėjo 2004 metų Seimo rinkimai, ir Darbo partijos reitingai žadėjo triuškinančią pergalę. Rinkimų kampanijai buvo pasitelkti žymūs užsienio specialistai, kurie mokė, kaip išnaudoti vaizdinę agitaciją. Manau, kad dar pamenate tą skaičių žaismę, kuria „darbiečiai“ manipuliavo: 11 dienų, 111 dienų. Jie žadėjo stebuklus ir atrodė, kad šie pažadai veikia kaip puikiausia politinė hipnozė. Aktyviausiai su šia hipnoze pradėjo kovoti Tėvynės sąjunga ir LSDP. Konservatoriai tvirtai žadėjo, jog darys viską, kad galimai Rusijai, o ne Lietuvai naudos siekiantis V. Uspakichas nepatektų į aukščiausius postus. Tėvynės sąjungos atstovai viešai skelbė, jog niekada nesudarys jokių sąjungų su „darbiečiais“. LSDP savo ruožtu savo rinkimų kampaniją nukreipė ne tiek prieš tradicinius oponentus – Tėvynės sąjungą, kiek prieš „darbiečius“. Buvo sukurti įspūdingi reklaminiai vaizdo klipai, kuriose aiškinta, kaip rizikinga rinktis „darbiečius“, kad nederėtų sukti nežinomu ir klaidžiu keliu.

Nors per 2004 metų Seimo rinkimus „darbiečiai“ gavo net 39 mandatus, tačiau tai buvo mažiau nei jų lūkesčiai. Kita vertus, jie jau galėjo imtis politinės iniciatyvos, ir netrukus buvo sudaryta koalicija su socialdemokratais, socialiberalais, Kazimieros Prunskienės vadovaujama partija. V. Uspakichas apdairiai nesikovė dėl premjero posto ir nusitaikė į ūkio ministrus, o „darbiečiai“ gavo dar 4 ministrų postus Vyriausybėje.

Ar sėkmė rinkimuose „darbiečiams“ leido įvykdyti žadėtą greitą valstybės pertvarką? Kaip paaiškino V. Uspakichas, jie to negalėjo padaryti, nes teko darbuotis koalicijoje, ir rinkėjai patys kalti, jog nesuteikė daugiau galių „darbiečiams“.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kai jau atrodė, kad pasaulis – po kojomis, sėkmė nuo V. Uspakicho pradėjo nusisukti. Buvo suabejota, ar V. Uspakichas neapgaudinėja žmonių, teikdamas, jog turi aukštojo mokslo diplomą. Buvo net iškelta baudžiamoji byla, kuri subliūško dėl to, kad Rusija atsisakė suteikti galimybę Lietuvos pareigūnams susipažinti su jos aukštųjų mokyklų dokumentais. Netrukus Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priėmė sprendimą, kad V. Uspakichas supainiojo viešuosius ir privačiuosius interesus. Kėdainių milijonieriui teko atsisakyti ministro posto. Jis nusprendė nelikti ir Seime, o jo santykiai su socialliberalų ir socialdemokratų lyderiais pašlijo.

Dar 2004 metais Vytauto Damulio vadovaujamas Valstybės saugumo departamento Kontržvalgybos valdyba surinko pradinę medžiagą apie galimus finansinius Darbo partijos nusikaltimus. Sunku paneigti, kad kurį laiką politinis elitas svarstė, kada geriausiai viešai apie tai pareikšti. Delsta net dvejus metus. Labai panašu, jog signalą veikti pasiuntė iš Seimo pirmininko posto pašalintas Artūras Paulauskas. Prie jo pašalinimo labai daug prisidėjo parlamentarų „darbiečių“ pozicija. Netrukus VSD pareigūnai užgriuvo Darbo partijos būstinę Vilniuje, buvo atrasta daug svarbių dokumentų, kuriuos būstinės darbuotojai bandė slapta išgabenti. Kita vertus, labai keistas sutapimas, jog šios kratos išvakarėse V. Uspakichas skubiai išvyko į Rusiją. Formali priežastis – aplankyti giminaičius.

Būdamas Rusijoje V. Uspakichas žadėjo paskelbti kompromituojančią medžiagą apie įtakingus Lietuvos politikus, prašė Rusijos valdžios apsaugos bei politinio prieglobsčio. Kai netikėtai Vyriausioji rinkimų komisija leido nuo Lietuvos teisėsaugos užsienio valstybėje besislapstančiam politikui kandidatuoti pakartotiniuose Seimo rinkimuose Alytaus vienmandatėje apygardoje, jis ryžosi atvykti į Lietuvą, kur oro uoste buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų. Rinkimuose V. Uspakichas buvo nugalėtas teisininko Kęstučio Čilinsko, tačiau jam pasisekė bent tai, kad vėl pavyko išvykti į Rusiją, kur 2007 metų rugsėjo 21 dieną surengė spaudos konferenciją „Žmogaus ir piliečių teisių pažeidimai Europoje – pasikėsinimas pagrobti ir nužudyti kandidatą į LR Seimo narius Viktorą Uspaskichą“. Joje drausmingai dalyvavo ir absoliuti dauguma „darbiečių“ parlamentarų, kurie neprotestuodami klausėsi, kaip juodinama valstybė, kuriai jie atstovauja.

Net ir po visų šių įvykių V. Uspakichas sugebėjo sugrįžti į politinę areną ir 2008 metais buvo išrinktas į Seimą. Tai tik neilgam garantavo jam teisinę neliečiamybę, nes Seimas sutiko apriboti jo parlamentinį imunitetą. V. Uspakicho atsakymas – balotiravimasis į Europos Parlamentą. Tiesa, praeities šmėklos ir čia jo nepaleido, jo kolegos EP sutiko, kad jam būtų apribotas europarlamentaro teisinis imunitetas. Svarstant šį klausimą, V. Uspakichas išplatino europarlamentarams medžiagą, kuriame kaltina Lietuvos teisinę sistemą bandymu su juo susidoroti.

2011 m. Generalinės prokuratūros atstovai V. Uspaskichą įvardijo kaip nusikalstamos organizuotos grupės dalyvį. Pasak prokuroro Sauliaus Versecko, 2004–2006 metais jis, siekdamas neteisėto partijos finansavimo ir norėdamas išvengti finansavimo kontrolės, organizavo neteisėtą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Tačiau Lietuvos žmonės, regis, yra linkę atleisti V. Uspakichui bet kokią Lietuvos kritiką tarptautiniu lygmeniu, taip pat numoti ranka ir į visus jam pateiktus kaltinimus. Jis nuolat šmėžuoja Lietuvos televizijų ekranuose, jau seniai V. Uspakicho portretas yra tapęs integraliu DELFI.LT pirmojo puslapio atributu. Taip pat, kaip aiškėja, tikėtina, kad V. Uspakichas yra tikrasis BALSAS.LT ir EKONOMIKA.LT savininkas. Visos šios investicijos atsiperka, ir šiandien V. Uspakicho vadovaujama Darbo partija pirmauja gyventojų nuomonių apklausose. LSDP pagarbiai kalba apie „darbiečius“, kaip apie būsimus partnerius ir, regis, jau susitaikė, kad V. Uspakichas pretenduos į premjero postą. Beje, prieš kurį laiką, iškilus sunkumams dabartinėje valdančiojoje koalicijoje, net ir Tėvynės sąjungos lyderiai teigė, kad perspektyviu laiko artimesnį bendradarbiavimą su gana konstruktyvia Darbo frakcija.

Šiandien tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai, tiek liberalai, panašu, labiausiai baiminasi N. Venckienės ir jos rėmėjų, o Darbo partijos pirmininkas jiems jau atrodo savas ir priimtinas. Todėl labai sunku tikėti, kad iki Seimo rinkimų V. Uspaskichas išgirs nuosprendį Darbo partijos buhalterijos byloje.

Jie žino kaip

Aš žinau kaip...

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Taip skelbia jau kurį laiką aktyviai reklamuojama Darbo partijos rinkimų programa. Visai įdomus dokumentas, tačiau sunku į jį rimtai žiūrėti, prisimenant ankstesnius šios partijos triukus apie 11 bei 111 pertvarkos dienų. Kitas dalykas – skaitant programoje surašytus siekius, su daugeliu galima sutikti, tik vis kyla klausimas: o kaip viso to būtų siekiama ir kokiais kaštais? Pavyzdžiui, nėra sunku paskelbti, kad per porą metų iš Lietuvos niekas nenorės emigruoti, o visi jauni žmonės turės darbą Lietuvoje, jog gerokai išaugs minimalus darbo užmokestis, o mokesčiai bus stabilūs ir negalės būti keliami. Tačiau programa sudaro įspūdį, jog lengva ranka žadama viskas, ką tik žmonės nori girdėti, o paskui jau bus matyti, kas kaip. Daug sąžiningiau ir normaliau būtų, jei Lietuvos partijos paskelbtų ne apie tai, kad paprasčiausiai visi gyvens geriau, bet apie tai, į kokias sritis yra pasiryžusios susitelkti, kurioms skirs daugiausia dėmesio. Ne mažiau svarbi aiški vizija, kaip ketinama į biudžetą surinkti pinigų visiems planuojamiems darbams.

Štai Darbo partija tvirtina, kad sieks kuo mažesnio biudžeto deficito, tačiau kartu žada daliai įmonių nulinį pelno mokestį. Negi visas reikalingas lėšas ketinama surinkti iš žadamo įvesti nekilnojamojo turto mokesčio, kuris bus sujungtas su žemės mokesčiu?

Praktiškai kiekviename programos skirsnyje skelbiami modernizavimo, pertvarkos, paramos pažadai. Jie realūs būtų nebent tuo atveju, jei Darbo partijos „grietinėlė“ pažadėtų pasidalinti su valstybe savo turtais ar skirti juos žadamoms reformoms įgyvendinti. Kitu atveju tai tėra skambūs šūkiai.

Programoje yra ir ypač įdomių dalykų. Pavyzdžiui, teiginys: „Remsime žmonių laisvę ir galimybę ginti savo dvasines vertybes.“ Kaip laisvė bus remiama? Kokias dvasines vertybes šiandien žmonės neturi galimybės ginti? Galbūt ketinimai ir neblogi šiuo atveju, tačiau viskas lieka pernelyg miglota.

Tikrai džiugu, kad Darbo partija pasižada vykdyti aktyvią priklausomybių ligų prevenciją, tačiau pakanka pažvelgti, kaip šios partijos nariai balsavo, svarstant labai svarbų alkoholio reklamos draudimo įstatymą. Visos kalbos apie veiksmingą prevenciją, kai pirmiausia rūpinamasi alkoholio industrijos atstovų pelno didėjimu, nėra nuoširdžios.

Vėl drauge

Ar tikrai antrą kartą į tą pačią upę negalima įlipti?

Zenekos nuotrauka

Sakoma, jog Artūras Paulauskas atvedė savo dosnų rėmėją V. Uspakichą į Seimą. Dabar pastarasis turi progą atsilyginti tuo pačiu. Nors  buvusiam Seimo pirmininkui tenka demonstruoti nuolankumą, susitaikant su 6 vieta Darbo partijos sąraše, tačiau ir ji turėtų jam garantuoti Seimo nario mandatą. Tai būtų nauja galimybė, kurios po gėdingai pralaimėtų 2008 metų rinkimų galėjo ir nebebūti. A. Paulauskas buvo pasitraukęs iš politikos, ir tik „darbiečių“ sutikimas priglausti galią išvaisčiusį „krikštatėvį“ po savo sparneliu tiek A. Paulauskui, tiek Gediminui Jakavoniui ar Gediminui Dalinkevičiui yra politinis gelbėjimosi ratas.

Galbūt yra žmonių, kuriems socialliberalų įsiliejimas į Darbo partiją suteikia pastarajai daugiau patrauklumo. Man asmeniškai tai tik dar vienas kibiras deguto į abejotinos kilmės politinį viralą. A. Paulauskas ir G. Jakavonis man labiausiai įsiminė kaip kovotojai už „naujųjų lietuvių“ įnorius Kuršių nerijoje. 

Beje, ne tiek daug laiko praėjo, kai A. Paulauskas visomis priemonėmis bandė politiškai sunaikinti V. Uspakichą bei tvirtino, kad neaišku, kuriai valstybei tarnauja „darbiečiai“. Jo įsiliejimas į Darbo partiją – tik dar vienas įrodymas, kas jam svarbiausia.

Subjektyvios prognozės

Darbo partijos stiprybė – sugebėjimas vykdyti ryškią ir veiksmingą rinkimų kampaniją. Taip pat ir V. Uspakicho sugebėjimas pašaipia šypsena priversti daugumą rinkėjų pamiršti visus jo praeities klystkelius.

Tiesa, „darbiečių“ sėkmė per Seimo rinkimus daugiausia priklauso ne tiek nuo jų pačių, kiek nuo Lietuvos teisėsaugos. Kaltinimai „darbiečiams“ tiriami itin lėtai. Susidaro įspūdis, kad norima ne tiek paskelbti teisingą sprendimą, kiek nuolat demonstruoti tiksinčią bylos bombą, kaip galimybę, jei reikės, pakreipti V. Uspakichą norima kryptimi.

Jei neįvyks netikėtumų ir pasitvirtins taisyklė, kad Lietuvoje milijonieriai yra lygesni prieš įstatymus, tai Darbo partija turi visas galimybes būti pirma ar bent antra rinkimuose. Tiesa, šios partijos silpnoji vieta tradiciškai yra prastas pasirodymas vienmandatėse apygardose. Daugumai „darbiečių“ trūksta V. Uspakicho gebėjimo patraukti žmones.

Vienoje iš naujausių animacinio serialo „Simpsonai“ serijų teigiama, kad šiuolaikinė televizija išmokė žmones pamiršti tai, kas vyko seniau nei prieš 8 minutes. Jei tai tiesa, o žmonėms nėra svarbu nei V. Uspakicho turto kilmė, nei jo veikimo metodai, nei pabėgimas į Rusiją, nei visas išlietas purvas ant Lietuvos, nei kai kurių kitų Darbo partijos sąraše esančių žmonių praeities „nuopelnai“, tai Darbo partijos valdžia yra tai, ko esame nusipelnę.