Nuo rudens Kaune pradės veikti nuolatinių diakonų ugdymo centras. Lietuva viena iš paskutinių valstybių Europoje atkurs šią seną Bažnyčios tarnystę, pradėtą pačioje krikščionybės aušroje. Išties apie diakonų paskyrimą mini Apaštalų darbų knygos autorius, jis rašė apie pirmųjų krikščioniškų bendruomenių steigimą ir tolesnį augimą pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus. Gyvavusi maždaug iki 5 amžiaus, ši tarnystė bėgant amžiams nunyko ir liko tik pirmuoju žingsniu, būtinu žengti prieš priimant kunigystės šventimus. Tačiau Vatikano II susirinkime dalyvavę vyskupai dokumentuose įtvirtino Bažnyčios troškimą atkurti nuolatinį diakonatą, pripažindami jo svarbą visos bendruomenės labui.

Kauno arkivyskupija pirmoji Lietuvoje imasi šio eksperimento: rudenį prasidės grupės kandidatų ugdymas nuolatinio diakono tarnystei. Išlieka atviras klausimas: kiek šią naują dovaną yra pasiruošę priimti kunigai, patys kandidatai ir visa tikinčiųjų bendruomenė? Vienas iš ugdymo programos kūrėjų bei vykdytojų kun. Mindaugas Pukštys pabrėžia, kad teks visiems kartu palaipsniui atrasti, kaip visapusiškai skleidžiasi ši tarnystė konkrečių žmonių ir bendruomenių gyvenime.

Kas yra diakonatas? Kokios šios tarnystės ištakos? Ar dabartinė diakonato praktika atitinka Naujojo Testamento laikų viziją? Kuo skiriasi ir kas išliko?

Kun. Mindaugas Pukštys

Galėtume pasakyti, kad diakonatas yra nauja ir sena dovana. Atsiradusi Apaštalų laikų Bažnyčioje, gyvavo ištisus penkis amžius. Vėliau Vakarų Bažnyčioje Tridento susirinkimas nesėkmingai pamėgino atkurti nuolatinį diakonatą, tačiau tai pavyko tik Vatikano II susirinkimui.

Diakonatas yra pašaukimas, pašaukimas, kuris patvirtinamas Šventimų sakramentu. Taigi diakonas yra pripildomas malonės, gauna sakramentinę malonę savo tarnystei. Kalbėdami apie diakoną, turime prisiminti Krikštą. Vatikano dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium num. 40 kalbama apie visų pakrikštytųjų pašaukimą į šventumą. Šventumo siekiama įvairiais būdais, o kai kada šie būdai sutampa su specifiniais pašaukimais su jiems būdingomis svarbiomis užduotimis ir pareigomis pačioje Bažnyčioje. Vienas tokių specifinių pašaukimų Bažnyčios viduje yra ir diakonatas. Diakono šventumo kelias reiškiasi tarnyste.

„Diakonas“ graikų kalba reiškia tarną, tą, kuris tarnauja. Ir apaštalai, ir presbiteriai ankstyvosios krikščionybės laikais buvo vadinami tarnaujančiaisiais. Apaštalų darbų knygoje minimi septyni vyrai, kurie buvo paskirti tarnauti: skelbti Dievo Žodį ir rūpintis mažutėliais, tais, kurie stokoja bendruomenėje; matome, kad jie padeda bendruomenių vadovams – vyskupams; liudija savąjį tikėjimą, užtenka prisiminti, pavyzdžiui, diakono ir kankinio Stepono istoriją.

Diakonas turi galią tarnauti Dievo tautai. Ta pati tarnystės dvasia Apaštalų laikų Bažnyčioje, pirmaisiais penkiais šimtmečiais, tas pats Šventosios Dvasios paraginimas tarnauti ir šiandienos Bažnyčiai. Diakono tarnystės uždaviniai tie patys, tik laikas kitas, ta pati Bažnyčia, bet kitoks tikintysis. Sakramentai tie patys, bet sakramentų liturgija kita, tas pats Dievo Žodis, bet naujos evangelizacijos formos. Tas pats rūpinimasis mažutėliais. Tik galbūt tada labiausiai trūko duonos, o dabar žmonės kenčia nuo vienatvės, neteisybės, susvetimėjimo. Vadinasi tarnystė ta pati, bet tarnaujama kitaip.

Lietuvoje nuolatinių diakonų tarnystė – gana egzotiškas dalykas. Kokia yra pasaulinė praktika Katalikų Bažnyčioje? Kaip ši tarnystė vykdoma ir kuo ji pasižymi?

Vatikano II susirinkimo Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium n. 29 kalbama apie tai, kad Vakarų Bažnyčioje derėtų atkurti nuolatinį diakonatą. Daugiau ar mažiau Vyskupų konferencijos pasaulyje atsiliepė į šį raginimą. Paprastai pirmiausia visa šalies vyskupų konferencija bendrai pritaria tarnystės atkūrimui, o po to vietos ordinarai imasi iniciatyvos steigti nuolatinį diakonatą savo vyskupijoje.

Nuolatinius diakonus turi daugybė Bažnyčių. 1970-aisiais, netrukus po susirinkimo, daug Vyskupų konferencijų nusprendė atkurti nuolatinio diakono tarnystę. Pirmosios buvo Vokietijos, Prancūzijos, JAV Bažnyčios. JAV nuolatinių diakonų skaičius yra didžiausias pasaulyje. Pastaruoju metu didžiausiu nuolatinių diakonų skaičiumi Europoje Vokietiją pralenkė Italija. Ši tarnystė jau kurį laiką gyvuoja Kanadoje, Čilėje, Argentinoje, Meksikoje, Didžiojoje Britanijoje. Mūsų kaimynai lenkai buvo vieni paskutinių – jie tik prieš ketverius metus atkūrė šią tarnystę. Prieš savaitę Airijoje buvo pašventinti pirmieji nuolatiniai diakonai. Maltos Bažnyčia yra tokioje pat situacijoje kaip ir mes – netrukus pradės ruošti nuolatinius diakonus.

Kaip minėjau, diakonas vykdo Dievo Žodžio tarnystę, išskirtiniu būdu dalyvauja liturgijoje: kompetentingos vadovybės siuntimu gali skelbti Evangeliją ir sakyti homiliją per šv. Mišias; gali autoritetingai, turėdamas šventimų galią, vadovauti Šv. Rašto studijų grupei, katechezėms; tose bažnyčiose, kur trūksta kunigų, gali vadovauti pamaldoms, kai skelbiamas Dievo Žodis, sakoma homilija ir dalinama šv. Komunija. Tai nėra šv. Mišios, bet pamaldos, į kurias sekmadienį bendruomenė renkasi maitintis Dievo Žodžiu ir Kristaus Kūnu.

Diakonas gali teikti ir kai kuriuos kitus sakramentus ir sakramentalijas: krikštyti, laiminti santuokas, vadovauti maldai per šermenis, laidoti, vadovauti liaudiškojo pamaldumo maldoms, laiminti ir šventinti. Ligonių patepimą teikia tik kunigas, nes šis sakramentas susijęs su nuodėmių atleidimu. Nuolatinis diakonas negali švęsti šv. Mišių aukos ir klausyti išpažinčių.

Žinoma, diakono tarnystės dvasia puikiai atsiskleidžia vykdant įvairius bendruomenės artimo meilės darbus.

Ko gali tikėtis vyras, nusprendęs tapti nuolatiniu diakonu? Kokie reikalavimai keliami jam? Kuo iš esmės skiriasi nuolatinio diakono ir kunigo tarnystė bei statusas bendruomenėje?

Svarbiausia yra kandidato tikėjimo patirtis, dalyvavimas konkrečios bendruomenės, grupės ar judėjimo gyvenime. Labai pagirtina, kai ne tiek pats vyras, o bendruomenė atpažįsta jo pašaukimą būti Kristaus tarno ženklu. Atpažįsta, jog tas asmuo yra tinkamas kandidatas, kuris galėtų ruoštis ir, atpažinęs tarnystės dovaną, tapti nuolatiniu diakonu.

Žmogus turi suprasti, kad tai yra pašaukimas tarnauti. Tai nėra pusiau kunigystė arba išskirtinis pasauliečio statusas, tarsi priimdamas Šventimus užsidėtų kažkokius antpečius už nuopelnus ir gerus darbus. Virš visko turi būti tarnystės dvasia.

Svarbios yra žmogiškosios savybės, emocinė branda ir stabilumas. Tikimasi, kad žmogus bus pakankamų intelektinių gebėjimų, turės aukštąjį išsilavinimą ir profesiją.

Kandidatas turi būti ir maldos žmogus, kuris skaito Šv. Raštą, dalyvauja Mišiose, švenčia Susitaikymo sakramentą.

Gali būti vedęs, nevedęs arba našlys. Priėmęs diakono šventimus, nevedęs vyras įsipareigoja laikytis celibato.

2009 m. Šventasis Tėvas Benediktas XVI paskelbė kai kuriuos patikslinimus dėl esminio skirtumo tarp tikinčiųjų bendrosios kunigystės ir tarnybinės kunigystės. Taip pat pabrėžė skirtumą tarp vyskupystės, kunigystės ir diakonystės: „Tie, kurie turi vyskupo arba kunigo šventimus, gauna misiją ir įgaliojimą veikti atstovaudami Kristaus, kaip Galvos, asmeniui, o diakonai – galią tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės diakonija“.

Minėjote, kad kandidatas, besiruošiantis priimti nuolatinio diakono šventimus, privalo turėti profesiją ir nuolatinį darbą. Kaip tai vėliau derinama su įsitraukimu į sielovados veiklą?

Bendros taisyklės nėra, kiekvienas žmogus yra atskiras atvejis. Žmogus turi dirbti, išlaikyti savo šeimą, daryti profesinę karjerą įprasta tvarka. Turėdamas pašaukimą santuokai, jis turi skirti laiko ir energijos ir šeimai, ne tik bendruomenei. Kaip tai suderinti? Pagal poreikius ir galimybes. Priklausomai nuo to, kokiai bendruomenei tarnauja, kokiai sielovados veiklai pasišvenčia: ar pirmaisiais sekmadieniais lankyti ligonius, ar dirba su tėvais, kurių vaikai ruošiasi Pirmajai komunijai arba Sutvirtinimui, galbūt tik sekmadieniais veda keletą katechezių. Tai labai lankstus dalykas.

Už jo patarnavimą bendruomenė parems diakoną atitinkama auka?

Kol kas numatyta taip, kad kandidatai turi išsilaikyti iš savo darbo, iš vykdomos profesinės veiklos. Jeigu nutiktų nelaimė ir žmogus prarastų darbą, susirgtų, tuomet vyskupija jam ir jo šeimai padeda finansiškai.

Tačiau pirminė nuostata yra tokia, kad visa nuolatinio diakono veikla vykdoma veltui, savanorystės pagrindu. Žinoma, bendruomenėje, manau, bus vienokių ar kitokių spontaniškų atsidėkojimo formų. Tačiau negalima manyti, kad nuolatinis diakonatas bus papildomas pajamų šaltinis.

Kodėl diakonais šventinami tik vyrai? Juk Naujajame Testamente yra minimos diakonės.

Jėzus Kristus, per Paskutinę Vakarienę įsteigdamas kunigystę, pasirinko tik vyrus. Tokia praktika Bažnyčioje nusistovėjo nuo pat pradžių. Apaštalų darbų knygoje ir apaštalo Pauliaus Pirmajame laiške Timotiejui ir Laiške filipiečiams skaitome apie pirmųjų diakonų paskyrimą, tarp jų ir diakono Stepono istoriją. Taip pat ir vėlesniais liudijimais, pavyzdžiui, plačiai žinomas šv. Lauryno III amžiaus Romos Bažnyčios diakono, tapusio kankiniu, gyvenimas; arba šv. Vincento, Saragosos Bažnyčios III a. diakono, kurie liudija visuotinai įsitvirtinusią sampratą, kad dvasininkais pašaukiami tik vyrai. Romos Bažnyčios kankinys šv. Ipolitas savo Apaštalų tradicijoje, kuri redaguota III a. pirmoje pusėje ir atspindi II a. Bažnyčios tradiciją, aprašo vyskupo, presbiterio ir diakono šventimų liturgiją. Jis sako, kad diakonas priima šventimus, norėdamas pagelbėti vyskupui.

Šv. Hermagoras teikia diakono šventimus šv. Fortunatui ir išgydo Aleksandros aklumą. XII a. freska, Akvilėjos bazilika.

Tiesa, Laiške romiečiams Paulius kalba apie seserį Febę, kuri yra Kenchrėjos Bažnyčios diakonė. Tačiau niekada patarnaujančios, dėl to vadintos diakonėmis, moterys nepriimdavo Šventimų sakramento. Tai nėra moterų diakonystė. Šį Pauliaus sakinį vertiname ankstyvosios Bažnyčios tarnysčių vystymosi kontekste. Jokio rašytinio liudijimo apie sakramentinę moterų diakonystę nėra. Tikėtiniausiai, kad „diakonės“ patarnaudavo per įkrikščioninimo apeigas, kurios vykdavo krikštyklose – vandens baseinuose. Tikintysis, apsisprendęs priimti Krikštą, nusimetęs senuosius drabužius – atsisakęs senojo žmogaus – laiptais nusileisdavo į krikšto vandenį, kur tris kartus būdavo panardinamas, o išlipęs iš vandens apsirengdavo nauju – naujojo žmogaus – baltu krikšto drabužiu.

Pabrėžiate diakonato tarnavimo dvasią, tačiau nori nenori tam tikra išskirtinė pozicija tampa nemenku išbandymu. Kaip išsaugoti tą pirminę tarnystės dvasią?

Bažnyčios dokumentuose ir įvairių vyskupų pasvarstymuose, įvedant nuolatinį diakonatą, akcentuojamas Kristaus asmuo. Apaštalai yra Kristaus tarnai, taip pat ir Kristus vadina save tarnu: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Prieš mūsų akis Kristaus kančia, auka, kryžiaus mirtis – žvelgiame į Kristų, kuris yra tobulo tarno pavyzdys.

Jeigu autentiškai suprantame Kristų misiją ir tarnystę, iš Jo galime semtis jėgų ir vilties savo tarnystei. Užtenka pažvelgti į tai, ką Jis daro iš vakaro, prieš eidamas į teismą ir prieš kopdamas į Golgotos kalną – plauna mokiniams kojas ir sako: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ Per Paskutinę Vakarienę įsteigia kunigystę, Eucharistiją ir kartu palieka šį priesaką – tarnystės įsakymą: „Ir jūs taip darykite vieni kitiems.“ Kriterijus, pagal kurį mes būsime vertinami pabaigę žemiškąją kelionę, bus mūsų meilė mažutėliams: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Giotto di Bondone (1267-1337), Scrovegni koplyčia (Paduja). Jėzus plauna mokiniams kojas

Turint teisingą Kristaus – Bažnyčios Galvos ir Viešpaties, bet ir Tarno sampratą, neturėtume pakilti į neteisingą poziciją: nuolatinis diakonas yra tarsi aukščiau kitų ar ypatingas tikintysis, arba beveik pusiau kunigas. Kalbame apie ženklą, apie tarnystę ir apie misiją Diakono pašaukimas – būti Kristaus tarno ženklu. Diakono tarnystė skatina puoselėti kitas Bažnyčios tarnystes, o jo misija pasaulyje – liudyti ir skatinti tarnystę kiekvienam žmogui.

Kaip bus organizuojamas nuolatinių diakonų ugdymo bei mokymo procesas? Kam skiriama daugiausia dėmesio?

Nuolatinių diakonų ugdymo centro programa truks ketverius metus. Jau suformuota komanda, vadovaujama Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus SJ. Pirmieji žingsniai kaip ir visur yra kuklesni, atsargesni. Pavyzdžiui, Milano vyskupija pirmuosius dešimt metų kasmet įšventindavo po 5–6 kandidatus. Vėliau skaičius padidėjo iki keliolikos per metus. Panašiai, manau, bus ir pas mus.

Pradžioje svarbu, kad mes visi tą seną ir naują dovaną atpažintume, gerai suvoktume ją pačioje proceso eigoje. Tai naujas dalykas visiems: tiek pasauliečiams – kuo jie išskirtiniai ir ką jie darys parapijoje; tiek kunigams – kas tai per tarnystė, ir dar žmonėms, kurie gyvena šeimose, turi darbą ir dar norės parapijai pasišvęsti; ir, žinoma, patiems kandidatams bei visai jų šeimai.

Visa ugdymo programa truks ketverius metus. Parengiamaisiais metais yra numatyti šeši susitikimai savaitgaliais: du kartus su žmonomis, kitus – tik kandidatams, dalyvaujant ugdymo komandai, dvasios tėvui, kursų vadovui. Po pirmųjų parengiamųjų metų, prasidės trejų metų studijos, taip pat dažniausiai savaitgaliais.

Programos pradžioje pasikvietėme vieną diakoną su žmona iš Škotijos, kad pasidalintų savo patirtimi tiek su arkivyskupijos kunigais, su atsakingais už diakonų rengimą, tiek ir su pačiais kandidatais.

Kursų programa apims moralinę, dogmatinę, fundamentinę teologiją, Šv. Rašto studijas, liturgiją; itin svarbi pastoracinė teologija.

Kviesime geriausius dėstytojus iš Katalikų teologijos fakulteto, kad būtų suteikti aukščiausio lygio sistematinės teologijos pagrindai.

Ugdymo proceso metu bus svarbu atpažinti, kas kokias turi dovanas: kas lengvai bendrauja, ar su suaugusiaisiais, ar su jaunimu. Bus žiūrima į asmens žmogiškąją brandą, kaip jis bendrauja su žmonėmis, geba bendradarbiauti, kaip gerbia kitą, kiek turi atjautos, išminties patarti, yra teisingas, sąžiningas.

Žodžiu, dėmesys bus kreipiamas į žmogiškąjį, dvasinį, pastoracinį ir intelektinį ugdymą.

Pastoraciniam ugdymui bus skiriami ypač paskutinieji metai; intelektinis – tai visas teologinių žinių bagažas, perteikiamas antraisiais ir trečiaisiais metais – galbūt net nuotolinių studijų būdu. Dvasinis ugdymas vyks nuolatos, net ir priėmus diakono šventimus: tai ir Eucharistijos šventimas, Dievo Žodžio skaitymas, Valandų liturgija, reguliarus Atgailos sakramento šventimas. Kartą per mėnesį vyks pokalbis su dvasios tėvu.

Reikalavimai yra išties aukšti. Apie tinkamumą priimti diakono šventimus, pasibaigus ugdymo procesui, spręs arkivyskupo sudaryta komisija.

Kuo diakonas skiriasi nuo aktyvaus sielovadininko pasauliečio? Kam dar reikalingi šventimai šiai tarnystei atlikti?

Diakono gyvenimas bei pats asmuo tvirtai ir aiškiai primena pareigą tarnauti, kuri kyla iš Krikšto sakramento. Tai aiškus ir tvirtas ženklas. Vatikano II susirinkimo dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklosAd gentes, kalbėdamas apie diakonų misiją primena: „iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjimu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą“.

Bažnyčia atrado šią Šventosios Dvasios dovaną, ją atpažino ir ima ruošti diakonus. Suteikiamas sakramentas, charakteris, tai yra įspaudžiama žymė, suteikiama sakramentinė malonė.

Nuolatinis diakonas galės atlikti jam patikėtus pastoracinius, socialinius ar karitatyvinius darbus, kurių nespėja atlikti kunigas, ar kuriems nuolatinis diakonas turi daugiau laiko, gebėjimų, patirties.

Kita vertus, tarnavimas yra kiekvieno krikščionio gyvenimo taisyklė, todėl negali būti laikoma tik diakono prerogatyva. Turėsime augti, vis labiau suprasdami, kad nuolatinis diakonas nėra ypatingas pasaulietis, tai yra atskiras pašaukimas, kuris yra atpažįstamas – ne tik žmogus jį atpažįsta savyje, bet ir Bažnyčia – kad žmogus skirtas būti Kristaus tarno ženklu. Kai tai atpažįsta, suteikia šį Šventimų sakramento laipsnį.

Diakonas tam ir yra, kad visiems primintų, jog krikščionybė yra tarnystė. Būti krikščioniu reiškia būti atsakingam vienas už kitą ir tarnauti vienas kitam. Nuolatinis diakonas atstovauja tarnaujančiai Bažnyčiai. Vatikano II susirinkimo pastoracinė konstitucija Gaudium et spes prasideda žodžiais: „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas.“

Kalbino Saulena Žiugždaitė