Jėzus bylojo savo mokiniams: 

„Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota. 

Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“.

Kiti skaitiniai: 2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18; Ps 60


Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

„Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“

Tai Jėzaus klausimas  mums visiems.  Ar esame tikri, kad neturime jokių ydų, kad galėtume kritikuoti kitus? Ar mes viską žinome apie tą asmenį, kurį bandome kritikuoti?

Vietoj komentaro noriu trumpai pasidalyti apie save. Mūsų parapijos bažnyčioje beveik visi Mišių dalyviai sustoja į eilę ir eina priimti Komunijos.  Daugumą iš jų aš asmeniškai pažįstu, stebėdavau juos priimant Komuniją ir sprendžiau savo širdyje, klausdamas, kodėl jis ar ji priima komuniją, kokie jie katalikai, aš žinau, kaip jie gyvena.  Po kiek laiko išgirdau savo širdyje Dievo balsą, lyg Jis klaustų, ką aš žinau, kas dedasi jų širdyse. Buvau pasidaręs teisėjas, ieškąs krislo kito akyse, bet nematantis rąsto savojoje.  Tik vienas Dievas žino, kas yra žmogaus širdyje. Nustojau stebėti ir spręsti, užsimerkiu, kad nematyčiau ir nedaryčiau sprendimų.

Dar vienas atvejis. Dauguma iš mūsų smerkia alkoholikus ir narkomanus. Kai aš nuvykstu į Lietuvą, tai kiekvienais metais praleidžiu vieną dieną  Panaros kaime, Pilnų Namų bendruomenėje, kur kun. Valerijus Rudzinskas dirba su vyrais, norinčiais išsilaisvinti iš tų priklausomybių. Manęs visada prašo, kad aš jiems pakalbėčiau, ką aš mielai padarau. Po to daugelis vyrų nori su manimi asmeniškai pasikalbėti ir prašo, kad su jais pasimelsčiau. Man padaro didelį įspūdį, kai ateina jaunas vyras, atsisėda šalia ir prisipažįsta, kad jis yra narkomanas. Tada pradeda pasakoti visą savo gyvenimo istoriją, kad niekad nepajuto savo tėvų meilės, pasakoja, kaip pateko į kalėjimą, kaip pradėjo vartoti narkotikus. Atrodo, kad atlieka išpažintį. Nesu kunigas, tai negaliu duoti išrišimo. Visada jaučiu didelį tų vyrų troškimą išsilaisvinti iš priklausomybių, ar tai būtų narkotikai, ar alkoholis. Ir taip vienas po kito. Klausydamasis jų pasidalinimų, jaučiu jiems meilę ir niekada negalėčiau jų smerkti ir „ieškoti krislo jų akyse“. 

Kodėl aš dalinuosi tais atvejais? Tik dėl to, kad mes neprivalome „ieškoti krislo kito akyse“, nes nežinome, kas dedasi to asmens širdyje. Tą žino tik vienas Dievas.

Tėve, padėk mums nusižeminti, kad „pamatytume rąstą savo akyse“, kad niekada nebūtume teisėjais, kad kitame asmenyje ieškotume tik gėrio, kad vietoje kritikos surastume padrąsinančių žodžių, kad negriautume, bet statytume ir pajustume, kad Tu esi kiekviename asmenyje, kurį mes sutinkame.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai