Kažkas tolimoje Amerikoje suskaičiavo, kad išauginti vieną vaiką nuo kūdikystės iki studentiško amžiaus kainuoja daugiau nei pusė milijono dolerių. Atrodytų, kad racionaliu apsukrumu pasižymintys amerikiečiai po tokių skaičių paviešinimo tuoj pat nustos gimdyti vaikus, tačiau demografinė statistika byloja ką kita – šiai didžiai nacijai išnykimas kol kas tikrai negresia.

Tad šiek tiek provokuojantis klausimas „kiek kainuoja vaikai?“ aktualesnis daug sudėtingesnes demografines problemas sprendžiančioms senosios Europos tautoms, prie kurių (šį sykį dėl to nedžiūgaujant) tenka priskirti ir mus, lietuvius.

Pradėsiu nuo gana kontroversiško atsitikimo. Sykį su visa šeima prie vieno prekybos centro įėjimo sutikome išmaldos prašantį neįgalų vyriškį. Jis ištiesė į mus savo ranką, bet tuoj pat ją atitraukė ir pradėjo atsiprašinėti. Kas atsitiko? Kodėl neįgalus žmogus staiga pasijuto taip nepatogiai, kad net radikaliai pakeitė savo elgseną? Dabar galiu tik spėti, bet manau, jog prieš save pamatęs keturis mažamečius vaikus ir jų tėvus šis asmuo akimirksniu suvokė, kad jam dar nėra taip prastai, palyginti su įsivaizduojamai nepavydėtina daugiavaikės šeimos situacija. Todėl jis nebedrįso kreiptis pagalbos ir net jautė pareigą atsiprašyti, jog pasitiko mus išmaldai ištiestu delnu.

Galbūt šis epizodas, kurį kaskart prisimenu su šypsena, ir nevertas ypatingo dėmesio, tačiau man jis pasirodė gana simptomiškas, t. y. atspindintis ir kitų Lietuvos žmonių požiūrį į vaikus auginančias šeimas (ypač jeigu šeimoje daugiau nei dvi atžalos).

Tarkime, sužinoję, kad kartu su žmona auginame „net“ keturias atžalas, daugelis sutiktų žmonių su nuostaba klausinėja: „Ir kaip jūs su jais visais susitvarkote?“ Ir būtinai pasiguodžia, kaip jiems sunku bendrauti su vienu ar dviem vaikais (anūkais). Mėginame apsiginti sakydami, kad sudėtingiausia yra auginti pirmą vaiką, o daugiausia tėvų dėmesio pasiglemžia vienturtis. Tačiau panašios patirties neturintiems žmonėms labai sunku priimti tokias tiesas. Juk jie turi savąsias, kurias drąsesni (o gal įžūlesni?) išrėžia tiesiai į akis: „Tai dar vieno netyčiuko susilaukėt?“ Nors dauguma linkę veikti per aplink ir kaip nors subtiliau užsimena, kad gyvename ne bet kokiame, o kontracepcijos amžiuje. Jiems be galo sunku suprasti pasišventimą turėti daugiau vaikų, kai šeima, rodos, jau visai „sukomplektuota“ (kai jau susilaukta ir dukters, ir sūnaus).

Sprendžiant iš daugumos sutiktų žmonių reakcijos, vaikų auginimą vertiname kaip didžiulį savęs apsunkinimą, daug ko atsisakymą. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II įžvalgiai numatė, kad Vakarų pasaulyje įsiviešpatavęs vartojimo kultas skatina mirties kultūrą. Kultūrą, kurioje į gyvybės pradėjimą žvelgiama ne kaip į Dievo dovaną, bet kaip į nepageidautiną ligą, kurią reikia gydyti abortu. Kultūrą, kurioje vartojimo įpročiai prasiskverbia ir į žmogiškuosius santykius, priversdami daugelį visuomenės narių gyventi savo pačių ar aplinkinių sukurtoje izoliacijoje. Kultūrą, kurioje visuomenė ant kortos stato savo pačios ateitį, stokodama tolerancijos jaunajai kartai (o kaip kitaip pavadinti tokią situaciją, kai bodimasi gimdyti ir auginti vaikus?)

Kartais atrodo, kad, turėdami daugybę šiuolaikinio mokslo dėka pasiekiamų žinių apie vaikystės fenomeną, nelabai išmanome, kaip jas pritaikyti bendraujant su konkrečiu vaiku. Apsidairę įsitikinsime, kad ir pačių vaikų mūsų artimiausioje aplinkoje nebėra tiek daug. O ir tie patys yra atskirti nuo suaugusiųjų pasaulio darželių ir mokyklų „getuose“. Net ir per vasaros atostogas vaikai rečiau „vaidenasi“ viešose erdvėse, nes nemaža dalis savo laisvalaikį leidžia namuose prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Prie to prisideda ir suaugusieji, nes jiems taip patogiau. Nereikia rūpintis vaiko užimtumu, kuris išimtinai siejamas su pramogavimu (o tai šiais nepriteklių laikais vėlgi nemažai kainuoja). Nereikia spręsti tokių opių problemų kaip žaidimų aikštelių įrengimas, kiemų išlaisvinimas nuo automobilių pertekliaus ir pan.

Taip užsisuka ydingas ratas: visuomenėje mažėja vaikų skaičius arba jie yra nematomi, atskirti nuo kitų amžiaus grupių – suaugusieji turi mažiau progų susitikti su vaikais – suaugusieji su vaikais sunkiau atranda bendrą kalbą – suaugusieji nelabai nori su vaikais bendrauti ir juos matyti šalia – mažėja vaikų skaičius arba vaikai dar labiau izoliuojami nuo kitų visuomenės narių.

Ieškant būdų, kaip pralaužti šią į visuomenės susinaikinimą vedančią grandinę, pasitelkiamos įvairios priemonės. Štai vienoje Vokietijoje išpopuliarėjusioje socialinėje reklamoje „Du bist Deutschland“ („Tu esi Vokietija“) (http://www.youtube.com/watch?v=PKA1M4yaDmc) neslepiama, kad apsisprendimas gimdyti ir auginti vaikus turi savo kainą. Tačiau kartu atskleidžiama tai, ką mainais gauname už savo drąsą ir pasiaukojimą tapti tėvais.

Norėtųsi pasidalinti šios tikrai pavykusios socialinės akcijos dėka paviešintomis mintimis apie tėvystę (beje, man teko Austrijoje susipažinti su viena į profesinę karjerą orientuota moterimi, kurią įtaigus vaizdo klipas privertė atidėti visus darbus ir paskatino pažadinti savyje motinystės pašaukimą).

Galima surasti daugybę priežasčių, pateisinančių apsisprendimą neturėti vaikų ar atidėlioti jų gimdymą, tačiau sulaukus mažylio išsisukinėjimai tampa beprasmiai, o aukotis vardan meilės darosi ne taip jau sunku.

Nors vaikai gaunami „už dyką“, tačiau jie greitai „pabrangsta“, kai mažiesiems tenka atriekti nemenką gabalą savo laiko ir erdvės.

O paaukoti reikia ne taip jau mažai. Štai mūsų akimis gana pasiturintys vokiečiai atvirai įspėjami, kad dėl vaikų gali prisieiti atsisakyti naujos poros batų ir didesnės įstrižainės televizoriaus, o galbūt net ir prieš tai vos ne prigimtine teise laikytų atostogų pajūryje.

Kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis iškelia savitų tėvystės iššūkių. Kūdikystėje laukia bemiegės naktys ir nerimas dėl mažylio sveikatos. Mokykliniame amžiuje teks iš naujo išgyventi prisitaikymo prie švietimo sistemos sunkumus. Paauglystėje jaunatviškas maištas gali pasireikšti ir atvirai reiškiama neapykanta gimdytojams.

Vaikai įsigudrina savo tėvus išvaryti jeigu ne iš proto, tai bent jau iš kantrybės, bet kažkodėl mums vis tiek nebesinori sugrįžti į tuos laikus, kai jų dar šalia nebuvo.

Tačiau tik vaikai turi galią iš dviejų žmonių sąjungos sukurti tikrą šeimą, o nykų viengungiškai apstatytą butą paversti smagiausia nuotykių ir žaidimų aikštele. Kartu su mažaisiais net paprasčiausias makaronų valgymas gali virsti nuostabia švente (tik reikia susitaikyti su tuo, kad po jos bus daug tvarkymo ir valymo).

Anksčiau išauginti vaiką reikėjo visos kaimo bendruomenės pastangų, o šiais didesnės laisvės laikais šeimai darančių įtaką veiksnių ratas paradoksaliai prasiplėtė. Juk nė viena šeima nėra izoliuota nuo konkrečioje visuomenėje galiojančių susitarimų (pvz., švietimo klausimais), propaguojamų elgesio normų bei vyraujančio požiūrio į vaikus.

Savo knygoje „Kas iš vaikų pagrobė gandrą?“ gydytojas psichoterapeutas Gintautas Vaitoška pažymi, kad visas senstančias visuomenes lydi tam tikras liūdesys. Jose natūraliai maža vaikiško klegesio, šurmulio, jaunatviško idealizmo ir energijos. O ir vyresnioji karta negali išpildyti savęs, neturėdama kam perduoti sukauptą išmintį ir patyrimą. Stagnacija ir pesimistinė nuotaika (juk optimizmo pamatas yra tikėjimas ateitimi bei perspektyvos matymas) palaipsniui persimeta į visas senstančios visuomenės gyvenimo sritis.

Tad Lietuvai, kaip ir Vokietijai bei kitoms Europos šalims, gyvybiškai reikia daugiau vaikų (kad ir kiek jie kainuotų), nes be jų „mūsų laikmečiui trūksta džiaugsmo, o ateitis vieną dieną grasina pavirsti praeitimi“.