Autorius yra Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkas,

Šis tekstas – tai mano nuomonė ir atsakymas į gerbiamo Andriaus Navicko išsakytas mintis apie Lietuvos socialdemokratų partiją ir jos galimybes artėjančiuose Seimo rinkimuose.  Pirmiausia, norėčiau padėkoti už išsakyta nuomonę ir parodytą dėmesį. Nors kai kurie visuomenės veikėjai su tuo nesutinka, manau, jog gyvename demokratinėje valstybėje. Todėl norėčiau išsakyti savo poziciją ir požiūrį į A. Navicko publikaciją „Seimo rinkimams artėjant. LSDP pasiruošusi perimti valdžią“.

Apie vertybes

Autorius rašo, kad Algirdui Butkevičiui nepavyko iki galo sugrąžinti LSDP prie esminių vertybių ir suvienyti kairiųjų politinių jėgų. Tačiau, mano galva, šie žodžiai neatspindi realybės. Socialdemokratai, o kartu ir  A. Butkevičius, bene vieninteliai Lietuvoje atstovauja tikrosioms kairiosioms vertybėms mūsų politinėje arenoje. Tekste autoriaus siūlomas variantas LSDP prie savęs prijungti Lietuvos socialdemokratų sąjungą skamba lyg nevykęs pokštas. Juk Socialdemokratų sąjunga, deja, pastaruoju metu ypač artimai bendradarbiauja su Tautininkų partija ir tikrai nėra politinė jėga, kuri atstovauja kairiosioms vertybėms. Priešingai, nesibodi kartu dalyvauti pirmųjų sąmoningai organizuojamame partiniame forume, skirtame 1926 metų Valstybės perversmo dienai paminėti...

Kai kurių asmenų, tarp jų ir A. Navicko, kalbos viešoje erdvėje apie LSDP kaip sovietinės nomenklatūros ir ekskomunistinę partiją manęs nebestebina, tačiau sukelia šypseną. Partijos vairą perėmęs A. Butkevičius įnešė daugiau naujų demokratijos vėjų bei visai kitokią sprendimų priėmimo kultūrą partijos viduje. Vidinės diskusijos tapo ne formalios, bet realiai veikiančios ir turinčios įtaką vykdomai politikai. LSDP – didelė politinė partija, tad bet kokie pokyčiai yra sunkūs, tačiau esminiai ir, reikia pripažinti, sėkmingi.

Ne paslaptis, jog sparčiai didėja partijos gretos (galbūt tai siutina mūsų politinius oponentus, bet taip jau yra), o daugelis naujų narių yra jauni, išsilavinę žmonės, kurie nebeturi jokios sovietinės patirties ir ekskomunistinio mąstymo apraiškų. Šie žmonės aktyviai prisideda prie intelektualinio diskurso palaikymo bei kairiųjų vertybių propagavimo tiek partijos viduje, tiek išorėje. Būtent stiprių kairiųjų idėjų ir vertybių šiandien ir reikia Lietuvai. Europos šalys tą jau suprato ir sėkmingi rinkimai Prancūzijoje yra tik kairiųjų vyriausybių grįžimo pradžia.

Svarbiausia – žmogus!

Priešingai nei bando parodyti A. Navickas, LSDP visą laiką rūpinosi ir rūpinsis bei teiks pirmenybę paprastam Lietuvos žmogui, bet ne bankams ar finansinėms korporacijoms. Lietuvoje daugiau nei 90 procentų gyventojų mano, kad šalyje nesėkmingai mažinamas skurdas, skirtumas tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų pajamų bei nedarbo lygis. Daugiau nei 80 procentų mano, kad Lietuvoje neužtikrinama ori senatvė ir neteisingai mokama už darbą. Skirtingai nei autoriaus favoritai konservatoriai (mano asmeninė nuomonė, skaitant A. Navicko publikacijas), LSDP visą laiką nuosekliai pasisakė prieš pensijų nusavinimą, ragino vykdyti subalansuotą ir diferencijuotą mokesčių politiką, kuri palengvintų eilinio piliečio dalią,  taip pat reikalavo kelti minimalų darbo užmokestį.

Statistika rodo, kad pastaraisiais metais lietuviško verslo pelnas augo, o darbuotojų našumas kilo. Nors jie dirbo geriau, tačiau darbo užmokestis vos siekia 2005 m. lygį. Šiuo metu Europoje mažesnį minimalų darbo užmokestį už lietuvišką galima rasti tik Bulgarijoje ir Rumunijoje.  Norėčiau priminti faktus – paskutinį kartą MMA buvo padidintas 2008 m. pavasarį, kai valdžioje buvo socialdemokratai. Todėl ir dabar mūsų tikslas padidinti minimalų atlyginimą bent iki 1000 Lt. Taip pat siekti, kad minimalus atlyginimas sudarytų pusę darbo užmokesčio vidurkio.

Autorius teisus teigdamas, jog LSDP kovos su emigracija, o tiksliau – tautiečių evakuacija. Sutinku su A. Navicko išsakyta nuomone, jog ne vien ekonominiai sunkumai lemia emigracijos mastą. Šalį tautiečiai palieka dėl to, kad joje jaučiasi niekam nereikalingi, aplinkui regi išsikerojusią neteisybę bei žmogaus ir jo kaip pagrindinės vertybės nuvertinimą, kuris kyla dėl tarnautojų ir kai kurių politikų požiūrio. Juk valdantieji politikai ne be pagrindo kaltinami arogantišku elgesiu, nenoru suprasti bei įsiklausyti į tautos balsą. Vyriausybės vadovui A. Kubiliui net partijos kolegė, Seimo pirmininkė I.Degutienė siūlė nusileisti ant žemės ir iš ausų išsitraukti antifonus (klausos organų apsaugos nuo triukšmo priemones).

Jaunimo bei šeimos politikai alternatyvų yra

Negalima atmesti ir to, jog ydingi ir jokia ekonomine logika nepagrįsti valdžios sprendimai paskatino emigraciją. Daugelis Lietuvos jaunimo emigravo dėl absurdiškos „diržų veržimosi politikos“, aukštojo mokslo metamorfozių ir nevaldomo nedarbo lygio. Juk Lietuvoje nedarbas tarp jaunų žmonių augo žymiai sparčiau nei tarp kitų amžiaus grupių. Su šia problema Lietuva susidūrė dar 2009 m. pradžioje.

Puikiai pamenu, kad suvešėjus šiai problemai buvau Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius. Siekdami atkreipti politikų dėmesį į šią opią problemą, kartu su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba surengėme išplėstinį posėdį ir pateikėme konkrečius siūlymus, kaip spręsti jaunimo bedarbystę. Posėdžio metu kalbėjęs Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis pateikė skaičiavimus, kad dėl jaunimo nedarbo mūsų valstybė kiekvienais metais paranda 4,4 milijardus litų. Tai nesumokėti gyventojų pajamų mokesčiai, nesukurtas BVP, mažesnės įmokos į Sodros biudžetą (taigi ir mažesnės pensijos), pagaliau teisėsaugos išlaidos, nes dėl nedarbo didėja nusikalstamumas ir atsiranda kitos ilgalaikės socialinės – psichologinės problemos.

Gaila, kad tuomet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovai buvo kurti. Abejingi ne tik mums, bet ir Europos Tarybos nuolatinėms pastaboms ir pavojaus signalams. Negi ministras, viešėdamas Briuselyje, negirdėjo, apie ką visa Europa šneka jau pastaruosius ketverius metus – pavojingai augantį jaunimo nedarbą?

Kita vertus toks elgesys suprantamas: užuot sprendę esamas ir skaudžias problemas, ministerijos atstovai stengėsi įstatymiškai reglamentuoti, kas laikytina šeima, o kas ne. Į autoriaus klausimą, ar LSDP turi alternatyvų konservatorių buldozeriu stumiamai šeimos politikai, galiu atsakyti trumpai – TAIP!

Socialdemokratai pirmiausia siekia šeimas vienyti, o ne skaldyti skirstant jas į tradicines ir ne. Mes privalome skatinti ir remti šeimas ne konservatoriškais jų formų apibrėžimais, tačiau realiais darbais. Sudaryti jauniems žmonėms orias ir tinkamas sąlygas dirbti ir užsidirbti, kurti šeimas bei auginti vaikus. Municipalinio būsto statyba valstybei priklausančioje žemėje ne tik būtų prieinamo būsto pasiūla, tačiau ir realiai išjudintų statybų sektorių, padėtų savivaldybėms susigrąžinti jaunus žmones. Darbo ir šeimos suderinamumui taip pat labai svarbi vaikų darželių plėtra, kokybiškos mokyklos, prieinamas neformalus ugdymas.

 Pastaruosius metus Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga organizuoja nacionalinę kampaniją „Išgirsk jauną žmogų”. Joje numatytos konkrečios priemonės, tokios kaip pasirengimas darbinei karjerai dar mokyklos suole, visuomenei naudingų darbų programų išplėtimas ir jaunų žmonių įtraukimas į jas, mokestinės lengvatos privačioms bendrovėms, įdarbinančioms jaunimą, aktyvių jaunimo darbo centrų steigimas savivaldybėse ir seniūnijose, valstybinio sektoriaus atvėrimas jaunimo praktikos vietoms, neformalaus ugdymo metodų taikymas didinant jaunimo patirtis ir kompetencijas, jaunimo verslumą skatinančios priemonės, savarankiškos darbo vietos kūrimo palengvinimas, pagaliau – valstybinės subsidijos ir t.t.  

 Populizmu neužsiimame

A. Navicko kaltinimas, jog LSDP šioje Seimo kadencijoje neperėmė valstybės vairo – nelogiškas. Juk akivaizdu (ir tenka tai pripažinti), kad neturėjome pakankamo mandatų skaičiaus, o į politines intrigas ir populizmą LSDP tikrai nesivėlė ir nesivels. Socialdemokratai ne ta partija, kuri nepripažįsta savo klaidų, tad 2008 metų rinkimus į Seimą priėmė kaip rimtą rinkėjų signalą, jog reikia pasitempti. Vidiniuose partijos forumuose buvo labai aiškiai įvardytos ir socialdemokratų vyriausybių padarytos klaidos, taip pat padarytos tinkamos išvados. Juk skaudžiausia mokytis iš savo klaidų, o lengviausia – iš svetimų. Bet geriausios pamokos visgi gaunamos būtent iš paties padarytų neteisingų sprendimų ir jų deramo įvertinimo.

Ir dar apie sąrašą... Skaitant autoriaus mintis, kyla dviprasmis jausmas. Viena vertus, A. Navickas jį kritikuoja dėl sąstingio ir naujų vėjų nebuvimo, kita vertus, teigia: „Šiaip LSDP sąrašas tikrai įspūdingo ilgio ir jame galime atrasti tikrai solidžių politikos, akademinio gyvenimo ar kultūros sričių specialistų. LSDP išlaikė pažadą ir sąraše griežtai laikėsi principo, kad turi būti po lygiai moterų ir vyrų kandidatų“.

Aš linkęs pritarti pastarajai autoriaus minčiai, taip pat manau, jog norint Lietuvą išvesti iš ekonominės bei psichologinės krizės, šaliai  reikia subalansuotos politikų komandos. Mačiusių šilto ir šalto politikų - A. Butkevičiaus, V. Blinkevičiūtės, J. Oleko, Č. Juršėno; jaunatviškų ir kupinų ryžto jaunų politikų, bičiulių: J. Pankausko,  D. Skusevičiaus, M. Skarupsko, taip pat aktyvių visuomenės šviesulių - Vilniaus universiteto rektoriaus B. Juodkos ir prorektoriaus R. Vaitkaus, ekonomikos analitiko S. Jakeliūno, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko A. Černiausko bei kitų sąraše esančių asmenų.

Post scriptum

Šis tekstas tik kelios iš nedaugelio kilusių minčių, skaitant A. Navicko tekstą. Tad platesnė diskusija apie socialdemokratines vertybes Lietuvoje yra reikalinga ir sveikintina.

Post Post scriptum

Klausimas pamąstymams: ar tarpukariu geriausia vyriausybė, nors ir veikusi ypač trumpai, nebuvo sudaryta iš tikrų valstybei ir žmonėms atsidavusių politinių jėgų – krikščionių demokratų ir socialdemokratų? Pastaroji yra stipri, tačiau pirmosios tikrąja jos forma nebėra. Manau, kad autorius galėtų savo įžvalgomis paskatinti ir stiprios partijos, paremtos tikromis krikščioniškos demokratijos  vertybėmis atsiradimą ir veiklą Lietuvoje. Galbūt tai būtų naujos koalicijos, o kartu ir solidaresnės Lietuvos pradžia?