Zenekos nuotrauka

Ko tik neprikurta šiais technologijų laikas tam, kad rašytojas netingėtų, nenaršytų internete, nesėdėtų Facebooke ar tiesiog nekrapštytų nosies, o dirbtų palinkęs prie klaviatūros. Štai vos už penkis dolerius galima parsisiųsti programėlę Write or Die (Rašyk arba mirk). Jos veikimo principas labai paprastas: aktyvavus programą, ji leidžia rašančiajam stabtelėti vos 45 sekundes. Jei sugaišti ilgiau, programa ima trinti tavo jau parašytus žodžius. Baisu? Baisu. O jeigu baisu, pasirinkite kitą programėlę – Written? Kitten! (Parašei? Tau kačiukas!) pozityviai nuotaikai skatinti. Parašėte šimtą žodžių? Štai jums mielo kačiuko nuotrauka. Kokie būtų jūsų šiuolaikiniai rašymo skatinimo būdai?

Skaitykite kūdikiams

64 procentai tėvų Didžiojoje Britanijoje neskaito savo kūdikiams, o 57 procentai jų neturi nė vienos vaikiškos knygos.

Kada tėvai turėtų pradėti skaityti vaikams? Ar verta darželinukams mokytis skaityti poeziją ir mokytis ją mintinai? Šie klausimai iškilo savo vaikų išsilavinimu susirūpinusiems britams. Pasak naujai atliktų tyrimų, du trečdaliai Didžiosios Britanijos tėvų neskaito savo kūdikiams, todėl praleidžia progą tobulinti jų kalbos įgūdžius.

Tyrimo, kurį atliko Tėvystės institutas ir ICM agentūra duomenimis, 64 procentai tėvų neskaito savo kūdikiams, o 57 procentai jų neturi nė vienos vaikiškos knygos, kol negauna nemokamų vaikiškų knygų siuntinio iš Booktrust fondo sukurtos Bookstart programos.

Booktrust fondas Didžiojoje Britanijoje kasmet nemokamai išdalina knygų trims milijonams vaikų, o Bookstart programa nuo 1992-ųjų jau yra išdalinusi apie 30 milijonų knygų. Deja, ši puiki vyriausybės remiama labdaros programa turi kovoti dėl išlikimo. Per pastaruosius porą metų rėmimas šiai programai sumažintas net 70 procentų.

Vaikų rašytojas Michaelas Rosenas sako, kad dalindamiesi knygomis su vaikais nuo pat kūdikystės, skaitydami jiems, mes labai padedame jiems suvokti pasaulį. „Bookstart programa siūlo puikią galimybę: nemokamos knygos ir nuostabūs pasiūlymai kaip skaityti kartu su vaikais“, – sako M. Rosenas.

Vaikų literatūrinis išsilavinimas parūpo ir Didžiosios Britanijos švietimo ministrui Michaelui Gove‘ui. Jis siūlo jau pradinėje mokykloje nuo septynerių metų mokyti vaikus užsienio kalbos. Vaikams būtų pasiūlyta rinktis mandarinų, graikų, lotynų, ispanų, vokiečių ar prancūzų kalbas.

Ministras taip pat siūlo jau nuo penkerių metų skaityti vaikams poeziją, skatinti juos mokytis eilėraščių mintinai, rengti konkursus. Pagal jo sudarytą programą, vaikai jau pradinėje mokykloje išmoktų tarties, rašybos ir gramatikos pagrindų.

Elektroninės knygos blaško

Kol kas nežinia ir tai, kaip vaikų skaitymo įgūdžius paveiks vis labiau populiarėjančios elektroninės knygos. Tiesa, amerikiečiai jau atliko tyrimą, kaip vaikų skaitymo įgūdžius veikia patobulintos (su žaidimo elementais, muzika, papildomomis iliustracijomis ir t.t.) knygos. Tyrimo duomenimis, tokios knygos blaško vaikus, nukreipia juos nuo siužeto ir pasakojimo, vaikai blogiau įsimena pasakojimo eigą ir detales.

Tyrėjai siūlo neperkrauti elektroninių knygų vizualia medžiaga ir muzika.

„Patobulintos elektroninės knygos sukelia daugiau su turiniu nesusijusių vaikų veiksmų, nei paprastos knygos. Be to, jos ne tokios efektyvios skaitant kartu su tėvais. Vaikai ima blaškytis, nuklysta nuo pasakojamos istorijos, susidomi pačios knygos veikimo principais. Be to, aptardami paprastoje knygoje parašytą pasakojimą, vaikai vartoja daugiau žodžių, labiau vystosi jų kalbėjimo įgūdžiai“, – rašoma Joan Ganz Cooney Center atlikto tyrimo išvadose. Tiesa, tyrėjai pripažįsta, kad elektroninės knygos lengviau sudomina vaikus, skatina jų fizinį dalyvavimą. „Vaikai tiesiog dievina elektronines knygas. Jei patobulintos elektroninės knygos sudomina vaikus skaitymu – jų tikslas pasiektas“, – teigia viena iš tyrėjų Cynthia Chiong.

Tyrėjai siūlo neperkrauti elektroninių knygų vizualia medžiaga ir muzika, pataria susikoncentruoti ties skaitymo, mokymosi ir teksto supratimo lygmenimis.

Ar prancūzai apgins knygynus?

Tuo tarpu suaugusieji renkasi elektronines knygas beveik nedvejodami. Amerikos leidėjų asociacija savo paskutinėje ataskaitoje pranešė, kad elektroninių knygų, skirtų suaugusiems pardavimai šių metų pirmąjį ketvirtį jau viršijo paprastų knygų kietais viršeliais pardavimus. Ši naujiena vieniems bloga, kitiems gera. Tiesa, praėjusiais metais augo tiek elektroninių knygų, tiek paprastų knygų kietais viršeliais pardavimai. Elektroninių knygų parduota 28,1 procento, o kietais viršeliais – 2,7 procento daugiau. Ar šie duomenys – lemtingoji gairė, žyminti posūkį leidyboje, neišvengiama evoliucija? Įdomu, kaip knygynai ir bibliotekos atrodys po dešimties, ką ten, po penkerių metų? Klausimai, atsakymų į kuriuos laukti liko ne taip jau ir ilgai. Ši banga atsirita ir į mūsų įprastų popierinių knygų užuovėją.

O gal bent jau dalyje Europos bus kitaip? JAV ir Didžiojoje Britanijoje vienas po kito bankrutuoja ir užsidaro nepriklausomi knygynai, o, pavyzdžiui, Prancūzijoje jie klesti kaip niekad. Prancūzija gali pasigirti net 2500 knygynų, o knygų pardavimai nuo 2003 iki 2011 metų Prancūzijoje išaugo 6,5 procento. Elektroninės knygos čia užima tik 1,8 procento leidybos rinkos (tuo tarpu JAV – 6,4 procento).

Monmartre žmonės gali tiesiog pasiimti tiek knygų, kiek nori, jei laikysis tam tikrų taisyklių – neparduoti pasiimtų knygų ir jų nesunaikinti.

„Mes Prancūzijoje niekados neišmetame dviejų dalykų – duonos ir knygų, – sako nedidelės leidyklos XO savininkas Bernardas Fixot. – Vokietijoje svarbiausio kūrėjo statusas suteikiamas muzikantui, Italijoje – dailininkui. O kas svarbiausias kūrėjas Prancūzijoje? Rašytojas!“

Tiesa, dar svarbesnė tokios situacijos priežastis – valstybė. Anglakalbiame pasaulyje valdo laisvoji rinka, o Prancūzijoje ji pažabota nustatytų kainų. Prancūzijoje nuo 1981 metų galioja „Lango įstatymas“, taip pavadintas tuometinio šalies kultūros ministro Jacko Lango pavarde. Knygų pardavėjai – net Amazon – negali nukainoti knygų daugiau nei penkiais procentais nuo leidėjo nustatytos kainos. Be to, esama valstybės finansuojamų institucijų, siūlančių dotacijas ir paskolas be palūkanų būsimiems knygynų savininkams.

Tiesa, pasigirsta balsų, kad Prancūzija tik atidėlioja tai, kas neišvengiama, ir anksčiau ar vėliau rinka nugalės. Jau dabar, nepaisant greta esančio knygyno patrauklumo, internetu perkama apie 13 procentų prancūziškų knygų. Be to, šį mėnesį Google pranešė pasiekusi susitarimą su Prancūzijos leidėjų asociacija ir autorių organizacija Société des Gens de Lettres. Dabar leidėjai galės siūlyti skaitmenines autorių kūrinių versijas Google, kuri jas pardavinės. Iki šiol elektroninių knygų pardavimai Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse buvo menki vien dėl autorinių teisių ginčų.

Mes gyvename tyrinėjimų, bandymų, klaidų ir eksperimentų laikais, – savo knygoje Google ir Naujasis pasaulis rašo Bruno Racine‘as, Prancūzijos Nacionalinės bibliotekos direktorius. – Mes įsivaizduojame daugybę scenarijų. Labiausiai neįtikėtinas iš jų – popierinės knygos pergalė.“

Viena iš nežymių, bet reikšmingų pastangų išsaugoti popierines knygas yra Circul‘livre. Kiekvieno mėnesio trečiąjį sekmadienį šios organizacijos nariai užima vienos iš Monmartro gatvių kampą. Jie išdėlioja dėžes su naudotomis knygomis, surūšiuotomis pagal temas.

Šios knygos neparduodamos. Žmonės gali tiesiog pasiimti tiek knygų, kiek nori, jei laikysis tam tikrų taisyklių – neparduoti pasiimtų knygų ir jų nesunaikinti. Jie taip pat gali palikti perskaitytas ir nereikalingas knygas.

„Knygos yra gyvi sutvėrimai, – sako viena iš organizacijos savanorių, Andree La Faou. – Jas reikia gerbti ir mylėti. Mes suteikiame joms dar daug gyvenimų.“

Premijų likučiai

O dabar dar vertėtų paminėti keletą literatūros premijų. Vieną didžiausių pasaulyje (finansiškai) literatūrinių premijų Impac Dublin Literary Award šiemet laimėjo britų rašytojas Jonas McGregoras už savo trečiąjį romaną Even the Dogs (Net šunys).

„Galbūt todėl, kad rašiau kaip norėjau, nieko nesibaimindamas, skaitytojai palankiai sutiko šią knygą“, – sako rašytojas McGregoras.

Romane pasakojama alkoholiko, mirštančio tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, ir jo draugų narkomanų istorija. Tarptautinė žiuri pavadino romaną „bebaimiu eksperimentu“ ir „pasakojimo šedevru“, kviečiančiu skaitytoją „pasiraitoti rankoves ir pačiam tapti knygos autoriumi, išgyvenančiu viską kartu su jos veikėjais“.

„Skaityti apie kreko ir heroino vartojimą, gyvenimą gatvėje nėra malonu. Knygoje esama tikrai žiaurių dalykų. Be to, kalba, kuria rašiau knygą, norėjau perteikti chaotišką veikėjų mąstymo ir jų gyvenimo aplinkybių būklę“, – sako autorius. Ir priduria tikėjęsis neigiamos reakcijos, manęs, kad skaitytojai gali jo nesuprasti. „Galbūt todėl, kad rašiau kaip norėjau, nieko nesibaimindamas, skaitytojai palankiai sutiko šią knygą“, – sako McGregoras.

Pirmasis autoriaus romanas If Nobody Speaks of Remarkable Things (Jei niekas nekalba apie įsimintinus dalykus) buvo nominuotas Booker apdovanojimui, kai J. McGregarui buvo vos dvidešimt šešeri.

Impac Dublin Literary Award apdovanojimas yra 100 000 eurų. Šios premijos nominantus kasmet siūlo viso pasaulio viešosios bibliotekos. Apdovanojimas teikiamas už prieš du metus išleistą knygą.

Britanijos tautų sandraugos literatūrinę premiją šiemet laimėjo Šri Lankos autorius Shehanas Karunatilaka. Šis apdovanojimas (10 000 svarų sterlingų) teikiamas Britanijos tautų sandraugos rašytojams už debiutinį romaną.

Sh. Karunatilakos romanas Chinaman: the Legend of Pradeep Mathew (Kinas: Pradipo Metju legenda) pasakoja apie buvusį sporto žurnalistą, alkoholiką WG Karunaseną, kuris leidosi į itin talentingo kriketo žaidėjo Pradipo Metju, kažkodėl ištrinto iš sporto istorijos, paieškas. Nors romanas apie kriketą (jau matau, kaip raukosi skaitytojai), autorius žada štai ką: „Jei jūs niekada nematėte kriketo varžybų, jei matėte ir bežiūrėdami ėmėte knarkti, jei niekaip negalite suprasti, kaip kas nors gali žiūrėti ir net būti apsėstas šio nuobodaus žaidimo – ši knyga jums“. Belieka perskaityti ir patikrinti.

Poetai laureatai ir prozininkai poetai

JAV Kongreso biblioteka paskelbė 2012–2013 metų poetą laureatą. Juo tapo 46 metų poetė Natasha Trethewey. Rugsėjį šiame garbingame poste ji pakeis dabartinį laureatą, 84 metų poetą Philipą Levine‘ą.

Pasak J. Fowleso, rašydamas eiles, jis „puikiai pailsėdavo nuo nuolatinio prozos vaidmenų žaidimo“.

Ji taps pirmąja afroamerikiete poete laureate nuo Ritos Dove, kuriai šis titulas buvo suteiktas 1993–1995 metais, laikų. Taip pat viena jauniausių šį titulą gavusių autorių. Kongreso bibliotekos atstovas pavadino N. Trethewey „iškilia poete istorike“, kurios eilėraščiai „prasiskverbia po istorijos – asmeninės ir bendruomeninės – paviršiumi ir atskleidžia žmonių bėdas, su kuriomis mes visi susiduriame“.

Laureatas gauna 35 000 dolerių metinę stipendiją, į jo pareigas įeina perskaityti metinę paskaitą, dalyvauti savo poezijos skaitymuose ir inicijuoti kokią nors su poezija ir poetais susijusią Kongreso bibliotekos globojamą programą.

Na, o mes galbūt sulauksim šios visai nežinomos autorės vertimų į lietuvių kalbą.

Liepą leidykloje Flambard Press pasirodys ir Lietuvoje žinomo bei mėgstamo rašytojo Johno Fowleso niekur anksčiau nespausdintų eilėraščių rinkinys. Eilėraščius, leidus rašytojo našlei, parengė ir sutvarkė rašytojas Adamas Thorpe‘as.

Johnas Fowlesas (1926–2005) per savo gyvenimą išleido tik vieną poezijos knygą pavadinimu Poems by John Fowles (Džono Faulzo eilėraščiai). Juos jis pradėjo rašyti dar neišgarsėjęs savo romanais. Pasak J. Fowleso, rašydamas eiles, jis „puikiai pailsėdavo nuo nuolatinio prozos vaidmenų žaidimo“.

Nežinomus rašytojo eilėraščius jo archyvuose rado našlė Sarah Fowles. Jei leidus, Adamas Thorpe‘as penkerius metus šifravo ir tvarkė Fowleso poeziją. Pasak jo, nors pats Fowlesas viename interviu yra sakęs, kad norėtų būti puikiu poetu, jis ir buvo pakankamai rimtas ir geras poetas.

P. S. Žurnalas „The Paris Review“ pabandė atsakyti į viltingą skaitytojo klausimą: „Kokią knygą turėčiau skaityti, kad merginai atrodyčiau protingas ir patrauklus?“ Klausimas kvailas, bet atsakymas smagus. Daug kas pataria ne tik laikyti rankose, bet ir skaityti ar būti perskaičius Dostojevskio „Brolius Karamazovus“, kurią nors Žižeko knygą, Thomo Pynchono storutėlį romaną ar galų gale bent jau Haruki Murakami (jei norite, kad smalsumo apimta mergina jus bent užkalbintų). Smulkiau apie tai – štai čia.

Tikri ir turtingi snobai rankose turbūt turėtų laikyti 1935-aisiais išleistą ir Henri Matisse‘o iliustruotą Jameso Joyce‘o „Uliso“ tomą. Keletą egzempliorių dar galima įsigyti Amazon už kuklią 30 000 dolerių sumą. Neturintys pinigų – grožėkitės iliustracijomis. Pasigrožėti galima ir puikiais poetės Sylvia Plath piešiniais. Buvau labai maloniai nustebintas.

Ir dar šiek tiek meno. Labai įdomi instaliacija On Journalism #2 Typewriter. Rašomoji mašinėlė, kuri ant nesibaigiančio popieriaus lapo nesustodama spausdina pasakojimus apie visame pasaulyje nuo 1992 metų iki dabar nužudytus žurnalistus. Autorius – Julianas Koschwitzas.

Toliau siūlau pasidairyti po dvidešimties garsių autorių vaikystės namus ir, jeigu jums dar nėra trisdešimties, peržvelgti knygų, kurias derėtų perskaityti visiems iki sulaukiant šio amžiaus, sąrašą. Pabaigai šiek tiek smulkmenų: valiklis jūsų knygoms, tikro rašytojo laikrodis ir „Nežudyk strazdo giesmininko“ pieštukai.

Gero skaitymo! Juk vasara vis tiek lietinga…