Augustinas Savickas. Mėnesiena Delfuose II. 1963. Pop.,akv. 50x70

Tinklalapyje kamane.lt paskelbtas 2000-aisiais metais įrašytas Vidmanto Kiaušo pokalbis su neseniai mus palikusiu dailininku Augustinu Savicku (1919-2012).

1999 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija tapytojui Augustinui SAVICKUI paskirta už jubiliejinę personalinę kūrybos parodą Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Pernai pavasarį profesorius atšventė 80-metį, prieš Kalėdas paskelbta apie garbų apdovanojimą, o sutikęs 2000-uosius maestro savo tapybos gerbėjus pakvietė į dar vieną personalinę parodą Savicko paveikslų galerijoje. Paroda turėtų kisti: vieni kūriniai iškeliauja pas pirkėjus, darbštus autorius irgi nerimsta – norisi parodyti kažką nauja, keisti seniau nutapytus didesnius paveikslus.

Tapytojas Augustinas Savickas

Mano tėvas Jurgis Savickis buvo rašytojas ir diplomatas, aktyvus Raudonojo kryžiaus draugijos veikėjas, – sako Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius, Rusijos dailės akademijos garbės narys A. Savickas. – 1915 m. jis buvo pasiųstas į Daniją rūpintis vokiečių nelaisvėje esančiais lietuviais, kaip Lietuvos atstovas Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, dirbo diplomatu, rezidavo Kopenhagoje, vėliau – Stokholme Aš ir brolis Algirdas gimėme Danijoje. Mano tėvas buvo aktyvu Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti darbuotojas, gelbėjo belaisvius, o jo diplomatinė veikla buvo ir kova už Lietuvos nepriklausomybę.

Literatūrologai rašo, kad Jūsų tėvas svajojo apie dailės studijas...

... o aš norėjau būti rašytojas. Bet turėjau garbės Sibire akmenis skaldyti, ten sąlygos literatūriniam darbui prastos... Beje, iki šios dienos taikiai suderinu tapybą ir rašymą, kai nesimiega, atsikeliu ketvirtą valandą ryto ir užrašinėju genialias mintis. Kaip visi genijai, esu truputį išprotėjęs (juokiasi), bet tas kūrybai tik į gera. Turiu penkias milžiniškas rankraščių knygas, „Tyto alba“ leidykla žada išleisti.

Taip, tėvas norėjo tapyti, bet per karus išliko tik du darbeliai. Labai gražus, poetiškas, skoningas natiurmortas – į stiklinę įmerkta rožė. Profesorius Donatas Sauka studijoje apie J. Savickį analizuoja, kaip literatūra priartėja prie tapybos. Brolio Algirdo irgi išliko tik du paveikslai, o tapė puikiai, buvo labai gabus, gerai pažino tapybos šedevrus. Brolis Algirdas pamilo ir vedė žydaitę, 1943-iaisiais paskui ją savanoriškai nuėjo į getą. Ten jį ir nužudė. Aš, sakė vienas labai aktyvus sadistas, turiu per dieną nors vieną žydą nušauti. Gulėjo Lietuvos diplomato ir rašytojo sūnus kraujo klane, o žudikas neleido niekam prie sužeistojo prisiartinti, laukė, kol nukraujuos... Mano tėvas kilęs nuo Ariogalos, mama – tipiška žydė, Sankt Peterburgo pirklio duktė.

Galerijos savininkas – Raimondas Savickas. Jis studijavo bibliotekininkystę, dirbo Šilalės bibliotekoje, kol rūsyje pasidarė dirbtuvę ir pradėjo tapyti. Žiūriu – geri, rimti paveikslai. Mano biografija, bent jau iš gerosios pusės, daugiau mažiau žinoma, o ir visą kitą knygoje surašiau. Visko buvo, ypač Kaune, gausiu gerai prirūkyti, kai žmona perskaitys...

Nuo vilko – ant meškos

Vilniaus valstybinį dailės institutą baigėte ir pirmą kartą respublikinėje dailės parodoje dalyvavote tik 1949-aisiais. Taip ilgai truko savojo kelio paieškos?

Jaunatvėje norėjau būti geografas, vokiškai perskaičiau daug knygų apie tolimas šalis, svajojau tapti pasaulinio garso keliautoju. Su broliu Algirdu lankėmės Anglijoje, Škotijoje, atostogaudavau pas tėvą Švedijoje. Bekeliaudamas susirgau reumatu, dvejus metus gydžiausi Birštone. Jau tada pradėjau rašyti dienoraštį, kurį visai atsitiktinai išsaugojo ir Literatūros institutui perdavė rašytojas Kazys Boruta. 1938-aisiais užėjo proto užtemimas, – nežinau, geras ar blogas, – pradėjau daugiau piešti, įstojau į Kauno meno mokyklą, studijavau Ženevos universiteto sociologijos fakultete. Tuomet man buvo artima idėja, kad visi žmonės turi būti lygūs. Paskui prasidėjo karas, bėgdamas nuo pono Hitlerio pataikiau ant rusiškos meškos. Rusiškas komunizmas labai skyrėsi nuo skandinaviško socializmo...

Patekote į akmens skaldyklas?

Ne iš karto. Keturiasdešimtaisiais dar mokiausi Vilniaus dailės mokykloje, studijavau pas puikų dėstytoją Justiną Vienožinskį, dirbau korektoriumi „Karių tiesos“ redakcijoje. Pagrindinis užsiėmimas buvo alų su šnapsu gerti. Lietuviškus tekstus rinko lenkai, žodyje pasitaikydavo iki penkių klaidų. Kai vokiečiai pradėjo spausti, vis dažniau bombarduoti, moviau iš Lietuvos. Po klajonių, sirgdamas plaučių uždegimų, atsidūriau Novosibirsko ligoninėje. Ten mane daktarai per tris savaites atgriebė ir nusiuntė į akmens skaldyklas. Šalčiai per keturiasdešimt, plaučiai silpni, reumatas, viduriavimas... Nušalau smakrą, nosį, dabar tebeskauda rankų pirštus. Kiek galima kentėti? Užlipau ant tokio aukšto kalno ir kritau drauge su akmenimis... Likau gyvas. Pradėjau prašytis į lietuviškąją diviziją, o man aiškina, kad nacionalinių mažumų nereikia. Tada nuėjau į tualetą ir pasikabinau. Bet diržas buvo be kokybės ženklo, nutrūko... Ir pasidariau, kaip matote, nemirtingas. Raudonojoje armijoje tarnavau, bet klysta iš manęs darantys didvyrį, buvau tik raštininkas 50-ojoje lietuviškoje atsargos divizijoje.

Kada Jūsų pavardėje pasikeitė viena raidė?

Kai bėgau į Rusiją. Supratau, kad su matuškos Rusijos firma reikia atsargiai, o aš turėjau labai gražų tėvo išduotą diplomatinį pasą. Pamatys kas nors, pastatys prie sienos, nes ant dviejų puslapių pergamento prancūziškai ir lietuviškai parašyta Augustinas de Savickis. Smulkiai suplėšiau dokumentą ir pasidariau Savickas. Kariuomenėje rašiau popieriukus, baisybės lyg ir baigėsi, kol sužinojau, kaip žuvo brolis ir mama. Apie brolį jau pasakojau, mama slapstėsi pas tėvo brolį netoli Ariogalos. Labai graži buvo, bet tautybę, bruožai išduodavo. Ji pareiškė: „Žūsta mano tauta, žūsiu ir aš. Vežkite į getą“. Iki Seredžiaus ji vis rašė ir plėšė laišką man, paskui išlipo. Kažkas ją surado pasikorusią miške, kišenėje buvo graži brangenybių dėžutė ir prašymas palaidoti...

Sugrįžęs Į Lietuvą, neradau nei motinos, nei tėvo, nei brolio.

Kaip kačiukas tvenkinyje

Tada baigėte dailės studijas?

Amžinai alkanas, tegaudamas duonos gabaliuką rytais, metus dailės mokiausi 1905 metų revoliucijos dailės mokykloje Maskvoje. Kai sugrįžau į Kauną ir pardaviau mamos turėtą namuką, pirmą kartą sočiai pavalgiau ir kokius trejus metus padoriai pagyvenau. Studijuodamas turėjau tokius dėstytojus, kaip Justinas Vienožinskis, Vytautas Mackevičius, Paulius Galaunė, Leonas Karsavinas, kaimynystėje buvo Antano Gudaičio studija, tad to sovietinio socrealizmo labai stipriai nejutau. Buvo, pavyzdžiui, po karo direktyva kopijuoti gamtą be jokių fokusų, tačiau lietuviai nebuvo tokie, kad Maskvoje pirstelėjus šauktų: griaudžia...

Pradėjęs nuo peizažų, nutapėte  daug portretų, siužetinių paveikslų, aktyviai reiškėtės kaip menotyrininkas. Ką mieliausiai darote dabar, tapęs meistrystės metru?

Tas nelaimingas metras (juokiasi), nors mane sūnus ir marti bando pripratinti, man skamba kaip keiksmažodis, geriau jau būti bohemos žmogumi... Buvo tokia paroda „Savickas ir jo mokiniai“, tik kad aš nesukūriau jokios sistemos, nors trečdalį amžiaus bendravau su jaunais žmonėmis, dirbau Vilniaus dailės institute, vėliau – akademijoje. Man artimas rusų tapytojas Valentinas Serovas, sakęs, kad jaunas menininkas – kaip kačiukas tvenkinyje. Jeigu išplauks, išplauks... Kiekvienas pats turi susirasti savąjį kelią.

Grubiai kalbant, šiandien man labiausiai patinka kompozicijos, figūriniai paveikslai. Dažnai nedidelio formato, nes rūpi ir dažų, drobės kainos. Improvizuoju be eskizų, jų reikėdavo, kai gaudavau oficialius užsakymus. Groja klasikinė muzika, išplaukia nakties pagalvojimai, kažkokie pasąmoniniai dalykai. Kai persekioja kokia įkyri mintis, paveikslą galiu nutapyti per dieną, bet gali prireikti ir keleto metų.

Ir šiandien teigiamai vertinama mano knyga „Peizažas lietuvių tapyboje“, galiu daug kalbėti apie Čiurlionį, esu parašęs knygą apie tapytojo požiūrį į tapytoją. Ant palangės matote 1987-aisiais metais Belgrade spausdintą albumą „Augustinas Savickas“. Jame ir paveikslų reprodukcijos, ir gana platus mano komentarai. Galėčiau keturias valandas pasakoti, kol galą gausiu, bet gal pakaks...

Viename interviu esate sakęs, kad patyrėte daug šveikiškų nuotykių. Ar teisingai įsivaizduoja bohemą tolokai nuo menų esantys žmonės?

Bohema romantizuojama, populiariai galvojama, kad dažnas menininkas geria, gastroliuoja su moterimis. Kol buvau nevedęs, visko pasitaikydavo, bet... nebūtina. Ir sveikatai kenkia, ir kūrybą slopina. Įsivaizdavimas, kad bohemiškas žmogus daugiau pasiekia – idiotiškas. Atvirkščiai, savo kūryboje reikia būti pedantiškam. Jeigu mano gyvenime ir pasitaikydavo nukrypimų, tai daug daugiau buvo žiauraus darbo. Ir dabar, kol nenutapau kokio etiudo arba neparašau poros puslapių, kažko trūksta.

Kalbėjosi Vidmantas Kiaušas, 2000-ųjų balandis

Kamane.lt logotipas (mažulytis)