Globalizacija, vesternizacija, makdonaldizacija, Vakarų kultūrinis imperializmas – it mantra kartojamas ir beveik pabostantis kultūros tyrinėtojų ir entuziastų sąvokų rinkinys, apie kurį net rašyti nepatogu, tarsi N-tąjį kartą pasakotum tą patį jau senai nebejuokingą anekdotą. Bet vis dėlto tenka, nes, ko blogo, tam tikros racijos joje esama, nors nebūtinai tokios, apie kurią galvoja daugybė šią mantrą recituojančių asmenų.

Turiu omenyje tai, kad nekenčiamoji kultūrinė (pačia plačiausia prasme) tikrovė yra prasismelkusi ten, kur jos nesitikima, maža to, netgi ten, kur manoma esant paskutiniąsias tvirtoves, kuriose dar galima nuo žlugdančio jos poveikio apsiginti. Pavyzdžiui, pamąstymuose apie savo nacionalinę valstybę, kurią Vakarų antipatikai, be abejo, labai myli. Ir pamąstymuose apie tos valstybės ir piliečio santykius.

Nors, tiesą sakant, kasdien per daug nesusimąstydami gyvename tokiame pasaulyje, kuriame valstybės tarsi visuomet buvo, maža to, kuriame jos yra kone pats įprasčiausias dalykas. Ankstyvosios modernybės filosofų (Hobbeso, Locke‘o, Rousseau) pasakojimai apie tai, kad kadaise jų nebuvo, ir pavieniams individams teko jas kurti – neįtikina. Gal kaip analizės įrankiai tie pasakojimai ko nors ir verti, bet istoriniu požiūriu – tikrai ne. Ir kai artėjančios valstybės dienos proga istorikai vėl ginčysis dėl Mindaugo karūnavimo ar Lietuvos valstybės susidarymo datos – eiliniams piliečiams dėl to ir vėl nebus nei šilta, nei šalta. Lietuviškoje populiariojoje sąmonėje valstybė niekuomet nebuvo kuriama, ji kažkaip visuomet buvo dar iki Mindaugo (štai p. Statkutės paslaptis!), o paskui mes ją nuolat atkurdavome...

Bet, kaip sakoma, yra šalis... kur valstybės kūrimas laikytas ištisos itin protingų ir išsilavinusių žmonių kartos iššūkiu ir užduotimi. Tai JAV, kurių Tėvai kūrėjai puikiai suvokė ir jautė momento svarbą – kuriame valstybę! Buvusiems karaliaus Jurgio pavaldiniams įteigta, kad jie nebe pavaldiniai, o piliečiai, ir štai dabar sykiu su savo valsčiais ir valstijomis jie jungiasi į vieną šalį, kuri būsianti tiek politinis, tiek pilietinis, tiek moralinis pavyzdys visam pasauliui. Galima ginčytis dėl to, ar tas sumanymas pavyko, bet svarbiausia tai, kad jis nevyko savaime, o buvo labai racionaliai sugalvotas ir diegiamas.

Galbūt todėl JAV nuolatos buvo gausu tų, kuriems valstybė neatrodė prigimtinė neginčijama socialinio buvimo sąlyga, o veikiau pasirenkamas gyvenimo būdas, kurio gali ir nesirinkti. Ypač jei valstybės įstatymai prasilenkia su tavo požiūriu. Tai nieku gyvu nereiškia, kad tas požiūris neteisingas, dar ko! Neteisingi įstatymai, vadinasi, jų galima, maža to, reikia nepaisyti ir nusispjauti ant pačios valstybės.

Žmogus, pilietis yra visų dalykų matas, socialines ir teisines normas jis nustato pats, o ne kokia ten laisvę naikinanti valstybė. JAV yra visas tokias tiesas išpažįstančių suverenių piliečių judėjimas. Suverenūs piliečiai vengia federalinių prievolių, jie atsisako bet ko, kas susiję su valstybine JAV pilietybe – socialinio draudimo numerio, vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos, naudojimosi pašto kodais (JAV, beje, tai kiek rimčiau, nei pas mus), santuokos registracijos ar gimimo liudijimų, jau nekalbant apie pasą. Jie taip pat atsisako mokėti pajamų mokesčius į bet kurį (tiek valstijos, tiek federalinį) biudžetą. Dažniausiai jie turi kokį žemės sklypą ir ten, apsikarstę šauninkais, daugiau ar mažiau sėkmingai sau piliečiauja. Per pastarojo prezidento kadenciją tokių piliečių itin padaugėjo. Žinoma, kodėl.

Bet tai JAV, o kur amerikanizacija, kur tokios kultūros eksportas? Nagi, kas nematė nė vieno Holivudo filmo, kuriame vienišas sąmoningas herojus sukyla prieš sugedusią sistemą? Pakelkite rankas. Maža to, kas nepamena to 2009-ųjų spalio, kai Drąsius Kedys visą savo simbolinį kapitalą ir susikrovė būtent iš panašumo į tą tipiškai amerikietišką superherojų? Tuomet iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė šiek tiek žavinga ir romantiška: tėvas gina savo vaiką nuo valstybės ir asmeniškai vykdo teisingumą (atkreipiu dėmesį, kad ne taip svarbu, ar tikrai reikėjo ginti, ir ar buvo nuo ko ginti, – susikūrusiai ir dabar neabejotinai įsitvirtinusiai legendai tai visiškai nesvarbu).

Deja, vėliau viskas pasikeitė, ir paskui holivudinį herojų importavosi ir suverenūs piliečiai, paskelbę, kad visa šalis yra blogiausia iš galimų šalių.

Žiūrėdamas į tą žmonių grupę, grimztančią į violetinę neviltį, manau sau – jei šalis bjauri ar gal net valdoma Antikristo (o tai galima spėti stebint vakarinius viešosios maldos seansus prie Prezidentūros), tai gal reikėtų ir elgtis atitinkamai. Kaip amerikiečiai. Pasitraukti iš šitos šalies. Ne, ne į kokią Angliją, bet į savo svajonių tikrąjį sociumą, kur gyvena itin laisvais save laikantys piliečiai, nesugebantys gyventi tokioje supuvusioje aplinkoje. Nebemokėti tai valstybei mokesčių, nesinaudoti jos švietimo ir sveikatos apsaugos sistemomis, neprašyti iš jos jokios apsaugos ir kompensacijų, o visų labiausiai – nesikreipti į teisėsaugą. Nusipirkti kokį žemės lopą, apsitverti jį tvora (kas, beje, nebūtų labai originalu) ir gyventi ten sau su tokiais pat suvereniais kaimynais. Čia būtų galima jaustis, jog puoselėjate tikrąsias Lietuvos vertybes (kaip jūsų amerikietiški kolegos manosi darą), o kilus problemoms santykius išsiaiškinant, kaip sako vienas iš pagrindinių lietuviškojo judėjimo aktyvistų ir ideologų, vyriškai (duodant į snukį, kaip paprasčiau sako Garliavos bachūriukai). Nebūtų ten nei prievartos, nei neteisingumo, nei amoralumo...

Tad pirmyn, ponai! Suverenių piliečių judėjimas siūlo puikų būdą pasipriešinti valstybinei netiesai. Būtų labai nuoseklu, tad išdrįskite!

Nors gali būti, kad drąsos tokiam keliui reikia kiek daugiau nei šurmuliui Nepriklausomybės ar Daukanto aikštėse...