Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė ir Linas Vaitulevičius

Įprasta manyti, jog vyriškais laikome tuos vyrus, kurie pasižymi tam tikromis tradiciškai su vyriškumu siejamomis savybėmis: veržlumu, iniciatyvumu, sugebėjimu priimti atsakomybę, išlaikyti savo partnerę ar šeimą. Vis dėlto realybėje tenka dažnai apsigauti: brandus vyriškumas nuolat painiojamas su tuo, kas jis nėra, o ypač – su berniukiškumu. Susipainiojame visi: tiek moterys, ieškančios partnerio, kuris įkūnytų priešingą lyties polių, tiek vyrai, pernelyg uoliai demonstruojantys savo vyriškumą, tiek tėvai ir pedagogai, tariamai „vyriškai“ auklėjantys berniukus. Tad koks gi yra tas tikrasis, brandus vyriškumas?

 Garsus amerikiečių psichologas Rollo May kartą prasitarė, esą pusė į jį dėl problemiškų santykių su savo partneriu besikreipiančių klienčių skundžiasi, kad jų vyrai – per daug agresyvūs, o kita pusė – kad per švelnūs. Psichologas greičiausiai sutirštino spalvas, tačiau, kaip dažniausiai būna, pajuokavimas slepia dalį tiesos. Beje, tai buvo pasakyta dar praeitame šimtmetyje, įdomu, kokia būtų šiandienos nusiskundimų vyriškumu statistika.

Šiais laikais vis rečiau girdime sakant „vyrai neverkia“. Be klasikinių vyriškumo atributų: kovingumo, valdingumo, pasitikėjimo savo jėgomis, iš šiuolaikinių vyrų tikimasi ir savybių, anksčiau laikytų išskirtinai moteriškomis.

Šiais laikais vis rečiau girdime sakant „vyrai neverkia“. Be klasikinių vyriškumo atributų: kovingumo, valdingumo, pasitikėjimo savo jėgomis, iš šiuolaikinių vyrų tikimasi ir savybių, anksčiau laikytų išskirtinai moteriškomis: tolerancijos, švelnumo, empatijos, sugebėjimo reikšti savo jausmus.

Vyriškumas tampa androginiškas – įgauna pusiau vyriškų, pusiau moteriškų bruožų (beje, tas pats pasakytina ir apie moteriškumą). Taigi, nenuostabu, kad ir šiuolaikiniai vyrai, ir moterys jaučiasi kiek suglumę, o tikrojo vyriškumo ilgesys kartais prasilenkia su socialiai priimtomis vyriškumo raiškos formomis arba kaip tik priešinasi destruktyvaus vyro vaizdiniui.

Moterys, ypač padariusios karjerą ir sėkmingai konkuruojančios su kolegomis vyrais, kartkartėmis pasiilgsta vyriško dominavimo ar net nuožmumo (apie tai byloja tarp moterų sparčiai populiarėjančios atitinkamo siužeto knygos ir filmai, iš dalies kompensuojantys ilgesį fantazijomis). Tos pačios moterys, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, kitoje situacijoje jau tikisi vyriškos globos, jautrumo ir švelnumo. Tad kaipgi šiuolaikiniams vyrams atrasti tą vyriškumo aukso vidurį? Problema tikrai egzistuoja, ir tokie filmai kaip „Ko nori moterys?“ kuriami visai ne atsitiktinai.
 
Amžinas berniukas

Prasidėjus vasarai miesto gatves ir kitas viešąsias erdves užplūsta pamaiviškai puošnūs ir raštuoti vyrai su blizgančiais motociklais, kurių skleidžiamo garso privalu klausytis visiems ir kiekvienam, įskaitant vežimėliuose miegančius kūdikius.

Neabejotinai patys sau didingai atrodantys, šie raiteliai be galvų tobulai įkūnija „amžinojo berniuko“ (lot. puer aeternus) archetipą – žmogui universaliai būdingą psichinę struktūrą. Su visa pagarba tikriesiems rokeriams – vėjo nugairintiems klajūnams, kurių atskalūniškuose maršrutuose vargiai rasime atkarpą „rotušės aikštė–kirpykla-manikiūras“, – turime pripažinti, kad didžioji dauguma pabrėžtinai dekoratyviąja rokerių atributika pasidabinusių motociklininkų yra laike įstrigę „amžinieji berniukai“ – vyrai, kurių emocinė raida nutrūko paauglystės etape, todėl pasiliko visi tam etapui būdingi požymiai: puikavimasis, varžymasis, emocingas balso kėlimas, tapatybės ieškojimas, nepamatuota drąsa ir nesugebėjimas arba vengimas prisiimti atsakomybę už patirtas nesėkmes.

Piteris Penas – klasikinis „amžinojo berniuko“ pavyzdys literatūroje: vaikų akimis – tai bebaimis šaunuolis; gi suaugusiųjų – perdėtai savimi pasitikintis vėjo pamušalas. Vaikams yra labai natūralu juo sekti, tačiau Piterio Peno komandoje įstrigęs suaugusysis byloja apie neįvykusį virsmą tikru vyru.

Vakarų visuomenėje labai daug kalbama apie tai, kaip svarbu vyrams atskleisti savo moteriškąją dalį. Tam jie neprieštarauja ir sutinka, kad tai svarbu, tačiau ne aukojant vyriškumą.

Žymus psichoanalitikas ir vyriškumo tyrinėtojas Robertas Moore‘as daugumą šiuolaikinių vyrų pavadintų amžinaisiais berniukais. „Tai žiaurus faktas, tačiau realybė yra tokia, kad dauguma šiuolaikinių vyrų yra užstrigę tam tikrame vystymosi etape, taip ir nepasiekia brandumo“, – rašo psichoanalitikas R. Moore‘as ir mitologas D. Gillette‘as knygoje „Karalius, Karys, Magas, Meilužis“ („King, Warrior, Magician, Lover“). R. Moore‘as ir D. Gillete‘as atkreipia dėmesį į tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje tai, ką mes laikome vyriškumu ir kuo galbūt net žavimės, pernelyg dažnai tėra infantilus berniukiškumas.

Kaip ir visi archetipai, „amžinojo berniuko“ archetipas gali reikštis tiek pozityviai, tiek negatyviai. Pozityvi raiška yra žaismės, nuotykio ir kūrybiškumo šaltinis. Toks archetipo veikimas yra labai sveikintinas ir laukiamas, nes leidžia suaugusiajam į aplinką pažvelgti vaiko akimis.  Tačiau viena – perėjus visus žmogaus psichinės raidos etapus sugebėti išsaugoti vaiko dvasią, kita – užstrigti ankstyvoje emocinėje vystymosi stadijoje ir tokiam pasilikti.

Kaip atskirti brandų vyriškumą nuo nebrandaus berniukiškumo? Anot psichologo Heinze‘o Kohuto, vienas pagrindinių skiriamųjų bruožų yra puikybės pasireiškimo laipsnis. Kitaip tariant, susireikšminimas ir narcisizmui būdingas savęs suvokimas – tai  vienas iš nebrandumo kriterijų. Mažam vaikui yra normalu jaustis taip, tarytum pasaulis suktųsi tik aplink jį, o suaugusiam vyrui toks suvokimas bei atitinkamas elgesys yra infantilumo ir nutrūkusios raidos požymis.

Minėtieji autoriai taip pat teigia, kad šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje labai daug kalbama apie tai, kaip svarbu vyrams atskleisti savo moteriškąją dalį. Tam jie neprieštarauja ir sutinka, kad tai svarbu, tačiau ne aukojant vyriškumą.
 
Pavidalai

Vyriškumo tyrinėtojai Robertas Moore‘as ir Douglas Gillette‘as išskiria keturis tikrą vyriškumą apibrėžiančius ir įkūnijančius pavidalus – Karaliaus, Kario, Mago ir Meilužio. Būtent šie vyriškumo pavidalai, anot autorių, matomi įvairių šalių mituose, pasakose, literatūros kūriniuose, o šiais laikais ir filmuose. Pavyzdžiui, trilogijoje „Žiedų valdovas“ žynys Gendalfas puikiai įkūnija Mago archetipą, o pažvelgus į Gondolino Karaliaus Aragorno personažą galima atpažinti net tris vyriškumo pavidalus – Karalių, Karį ir Meilužį.

Pasak Moore‘o, brandaus vyriškumo atveju aktyviai pasireiškia grynieji šių archetipų pavidalai – pozityvios ir reikalingos vyriškos savybės, kurios padeda vyrui sėkmingai atlikti mylinčio vyro, tėvo ir visuomenės nario funkciją. Taigi, brandžiam vyrui idealiu atveju pasireiškia visų šių vyriškumo pavidalų savybės. Žinoma, realybėje nuolatos įkūnyti teigiamas savybes kažin ar įmanoma, tačiau šie grynieji vyriškumo pavidalai, anot autorių, gali tarnauti kaip atskaitos taškai, kaip siekiamybė.

Kaip ir visi archetipai, šie taip pat turi šešėlinę pusę, kuri pasireiškia tuo atveju, jei vyriškumo formavimasis buvo pažeistas. Šešėlinės pusės archetipo raiška turi du polius – destruktyvųjį ir pasyvųjį. Dažniausiai sužeidimas įvyksta dar vaikystėje. Čia susiduriame su uždaro rato principu, sužeistam tėvui būdingos neigiamos šešėlinės savybės, kurios pasireiškia auklėjant sūnų – ir šis tarsi paveldi savo tėvo žaizdas.
 
Karalius

Tikrasis karalius

Koks vaizdinys iškyla prieš akis išgirdus žodį „karalius“? Karaliaus figūra aptinkama daugelyje kultūrų. Karališkumui priskiriamos itin taurios savybės, iš jų atpažįstamas tikrasis karalius:

•    Karalius sugeba kritinėje situacijoje ne emocingai ir impulsyviai reaguoti, o veikti apgalvotai ir yra paskutinė atsvara tiems, kam slysta žemė iš po kojų.

•    Karalius simbolizuoja vidinio pasaulio centrą. Jis įkūnija amžinas vertybes, išlieka ramus ir nepalaužiamas siaučiant permainų vėjams. Karalius iš tiesų sugeba būti čia ir dabar.

•    Karalius laikosi žodžio, yra sąžiningas, prisiima atsakomybę už savo veiksmus.

•    Karalius sugeba apsaugoti savo karalystę (kiekvienas vyras turi karalystę, ar tai būtų darbovietė, šeima, ar tam tikra bendruomenė, kuriai jis priklauso). Karalius savo valdose palaiko tvarką.

•    Karalius palieka palikimą – materialų, visuomeninį ar dvasinį. Jam rūpi ateinančios kartos.

•    Karalius yra kūrybingas ir įkvepia kitus kurti.

•    Karalius laimina. Ši karališka savybė ypač atsiskleidžia vyrui tapus tėvu. Tėvas karalius sūnui ar dukrai sako „pasitikiu tavimi“, „eik ir atrask savąjį kelią“.
 
Karaliaus šešėlis

Pažeisto vyriškumo atveju Karalius pasireiškia kaip tironas (destruktyvusis polius) arba silpnavalis (pasyvusis polius). Tironas nekenčia naujos gyvybės, jai pavydi, nes ši kelia pavojų užimti valdovo vietą. Karalius tironas ne kūrybiškas, konstruktyvus, o destruktyvus. Grynojo karaliaus viena iš funkcijų – laiminti, kitaip tariant, savo karalystės žmonėms (vaikams, anūkams, mokiniams) suteikti gaires, kaip augti ir kurti gyvenimą, įkvėpti tikėjimą savo galia, o Karalius tironas laiminimus pakeičia prakeiksmais, neigiamu programavimu („tau nieko nepavyks, kaip visada“, „tu netikėlis“ ir pan.). Karalius tironas jaučiasi nesaugus esant savo paties sukurtai santvarkai. Jei jam pavyktų grįžti į savo karalystės centrą, jei jaustųsi saugus būdamas dosnus, jis taptų tikruoju karaliumi ir džiaugtųsi naujos gyvybės atsiradimu ir augimu.

Karalius tironas labai jautriai reaguoja į kritiką, o savo vaiko, ypač berniuko, nesėkmę nesąmoningai suvokia kaip asmeninę nesėkmę ir už tai jį baudžia. Bet kokia kritika jį verčia pasijusti silpną, pralaimėjusį, ko jis, žinoma, neparodo – silpnumo baimė dažniausiai pasireiškia įtūžiu. Jei jis nesusitapatina su destruktyviuoju Karaliumi, jaučiasi esąs niekas ir patiria kitą šešėlinės Karaliaus pusės polių – silpnumą, silpnavališkumą. Šešėlinėje Karaliaus archetipo srityje nuolat vyksta svyravimas tarp tirono ir silpnavalio.

Šešėlinės Karaliaus pusės veikimas įsitvirtina, jei tėvai dar vaikystėje jį skriaudė, jei jo galia ir išdidumas buvo atakuojami nuo kūdikystės. Labai tikėtina, kad šešėlinės Karaliaus pusės užvaldytas tėvas, kuris elgiasi su savo vaikais kaip tironas, pats yra kadaise nukentėjęs nuo tėvo Karaliaus tirono.
Kitas nebrandaus Karaliaus pavidalas – tai karaliukas, sėdintis savo soste ir tarsi išlepintas vaikas reikalaujantis, kad viskas būtų taip, kaip jis nori. Būtent ši lepi karaliuko elgsena pasireiškia, kai vyrai šokdina savo šeimos narius, kai jiems yra prasta nuotaika ar kas nors nesiseka.
 
Karys

Tikrasis karys

Kario archetipas atlieka labai svarbų vaidmenį formuojantis ir skleidžiantis vyriškumui. Kaip sako Moore‘as ir Gillette‘as, negalima šio archetipo reprezentuojamos vyriškumo dalies padaryti neveiksmingos, o tą darantys patenka Kario šešėlio vergijon. Kario energija leidžia vyrui pasinerti į veiklą, visiškai realizuoti savo potencialą, apginti vertybes, atrasti nežinoma, įveikti sunkumus.

Psichoanalitikas Luigi Zoja taip pat pabrėžia vyro, o ypač tėvo užduotį sugebėti nugalėti. „Vaikai nori, kad tėvai būtų stiprūs ir pergalingi. Dar geriau, jei tėvas gali būti nugalėtojas išlikdamas geras, teisingas, mylintis“, – rašo Zoja.
Brandus karys sugeba atsiduoti tarnystei. Jis nėra egoistas, sugeba pasišvęsti kilniam viso gyvenimo tikslui. Tikrasis karys yra labai ištvermingas – tiek fiziškai, tiek psichiškai. Pačios ryškiausios kario savybės – tai drąsa ir ryžtas siekiant užsibrėžto tikslo.
 
Kario šešėlis

Kario šešėlis svyruoja tarp sadisto ir mazochisto. Kerštingoji Kario dvasia mus visus užvaldo, kai esame išsigandę ar labai supykę. Sadistiškas Krys yra žiaurus, jis nekenčia silpnųjų ir pažeidžiamųjų. Kadangi jis nesąmoningai tapatinasi su silpnu žmogumi, pasireiškia mazochizmas, kitaip tariant, kankindamas silpnesnįjį, šešėlinis Karys tarsi kankina savo paties silpnąją dalį. Vaikas ar partnerė tokio vyro yra suvokiami kaip silpnieji – į juos šešėlinis Karys nukreipia neapykantą dėl savo paties silpnumo. Šešėlinis Karys iškelia pasiekimų kartelę neįmanomai aukštai, o už lūkesčių neišpildymą – baudžia. Šešėlinio Kario bausmė, sveiku protu mąstant, niekada nėra adekvati.

Sadistiškai mazochistiško tėvo Kario atveju meilės apraiškos ir negailestingas žiaurumas nuolat keičia vienas kitą. Pati meilė irgi yra iškreipta – tai daugiau puikybės padiktuotų lūkesčių rezultatas. Šešėlinį Krį „sušildo“ viltis, kad jo atžala galbūt išpildys slaptą lūkestį ir niekada nebus silpnas, taps absoliučiu užkariautoju, tačiau neišvengiamai šio lūkesčio vaikui nepateisinus jam už tai keršijama.
 
Magas

Tikrasis magas

Magas yra tas, kuris palydi jaunesniuosius, nepatyrusius, dar neinicijuotuosius į žinių ir žinojimo sferas. Jis yra vyriškos išminties ir apskritai išminties tarpininkas. Magas yra tikras išradėjas, jis sugeba įsiklausyti į savo širdies balsą ir nenustumia į šalį intuicijos. Jis geba labai kūrybiškai pasielgti stresinėse situacijose. Pavyzdžiui, vyras, kuris pasiklysta atostogų metu vairuodamas išnuomotą automobilį ir, užuot praradęs savitvardą, vėl atranda kelią žemėlapyje, veikia kaip archetipinis Magas, kuris neinicijuotam stebėtojui (pavyzdžiui, vaikui) atrodo visagalis stebukladarys.

Magas sugeba pamatyti jam gyvenimo siūlomas galimybes, siekia pažinti tai, kas nepažinta, yra lankstus. Jis geba būti nešališkas: moka atsitraukti ir į viską pažvelgti iš šalies ar išbandyti kitokį požiūrį.  

Mago šešėlis

Apie šešėlinį magą yra rašęs ir C. G. Jungas. Jo teigimu, „demonas burtininkas“ iškyla nuolat, kai susiduriama su pasąmone (tai atsispindi mituose, sapnuose), susidūrimas su juo kelia siaubą.

Moore‘as kalba apie šešėlinę Mago dalį, kuri svyruoja tarp manipuliavimo ir naivumo. Magas manipuliatorius reprezentuoja aktyvųjį Mago šešėlio polių, o naivus kvailelis – pasyviąją. Manipuliatorius klaidina kitus, nuslėpdamas reikalingą informaciją. O už tuos žinojimo trupinius, kuriais jis pasidalina, paprašo labai didelės kainos. Šešėlinis Magas taip pat yra žiaurus, savo autoritetu ir galia jis pririša kitą, tačiau savo galia naudojasi nesąžiningai. Magas manipuliatorius itin dažnai pasireiškia psichologinio smurto atvejais.

Kiekvienam vaikui jo tėvas atrodo bent šiek tiek burtininkas – visažinis, net fiziškai sugebantis atlikti veiksmus, kurie mažam vaikui yra neįmanomi. Kai vaikas auga su tėvu, per kurį reiškiasi šešėlinės Mago savybės, jis išgyvena daug gėdos, bejėgiškumo, kaltės.
 
Meilužis

Tikrasis meilužis

Meilužio archetipas pasireiškia per vyro juslingumą – atsivėrimą pojūčiams, per sugebėjimą žaisti, žavėtis, nustebti, jausti, patirti estetinį pasitenkinimą. Kaip tai įvardina Moore‘as ir Gillette‘as, meilužis nori liesti ir būti liečiamas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Būtent dėl Meilužio archetipo vyras geba jausti gilų ryšį ne tik su moterimi, bet ir su gamta ar visata. Taigi, čia turimas mintyje ne tik seksualinis, juslinis aspektas, bet ir emocinis. Tai meilužis, mylimasis, mylintysis.

Būtent ši vyro asmenybės dalis sušvelnina kitus vyriškumo pavidalus ir sulaiko nuo agresyvaus brutalumo, nepamatuoto šiurkštumo ir žiaurumo. Turėdami mintyje Meilužio archetipą galime kalbėti apie vyrišką jausmingumą.
Ši asmenybės dalis, jei tik nėra užslopinta ar sužeista, leidžia vyrui jautriai išgyventi muziką ir menus, patirti estetinį pasitenkinimą, pamatyti grožį.

Meilužio šešėlis

Meilužio šešėlis, anot autorių, apima du polius – priklausomybę nuo sekso ir impotenciją. Nuo sekso priklausomas vyras nejaučia ribų – jis tiesiog paskendęs pojūčių jūroje ir tampa savo jautrumo auka. Meilužio šešėlio užvaldytas vyras nesugeba nukreipti savo seksualumo į vieną žmogų, todėl nepažįsta ištikimybės. Impotentiško Meilužio užvaldyti žmonės, pasak Moore‘o ir Gillette‘o, paprastai būna linkę į chronišką depresiją, tarsi atskirti nuo pasaulio ir savęs. Kadangi šešėlinio Meilužio užvaldytas vyras nejaučia ribų arba jo seksualumas yra užstrigęs ankstyvoje seksualinio brendimo stadijoje,  seksualumas gali būti nukreiptas ir į savo paties vaiką.
 
Subrandinta galia

Turbūt daugelis mūsų, kad ir kokios lyties bei amžiaus būtume, ilgimės prisiliesti prie tikrojo, brandaus vyriškumo. Moteris ilgisi stipraus, vyriškai jausmingo ir drąsaus partnerio; vaikas ilgisi vyriško tėvo, iš kurio galėtų įgyti žinių ir gyvenimiškos išminties; mokinys – mokytojo, pasižyminčio karališka kantrybe ir ryžtu; tauta – sąžiningų, patikimų ir stiprių vadovų.

Galbūt ne visiems mums pasisekė gyvenime turėti šiuos vyriškumo pavidalus įkūnijusius tėčius, senelius ar mokytojus. Tačiau gera žinia ta, kad suvokimą, kas yra tikrasis vyriškumas, mes galime įgyti tarsi mozaiką sudėlioję tikro vyriškumo patyrimo „gabaliukus“.

Pagaliau, patys vyrai ilgisi pažinti tikrąją vyriškumo galią. Tas ilgesys kartais pasireiškia iškreiptais pavidalais iš nežinojimo, ko griebtis arba į ką lygiuotis. Gal todėl šiame straipsnyje pristatytomis psichologų Moore‘o ir Gillete‘o bei kitų autorių idėjomis remiasi vis daugiau vyro psichologiją tyrinėjančių specialistų, visuomenės veikėjų ir apskritai sąmoningumo siekiančių žmonių.

Galbūt ne visiems mums pasisekė gyvenime turėti šiuos vyriškumo pavidalus įkūnijusius tėčius, senelius ar mokytojus. Tačiau gera žinia ta, kad suvokimą, kas yra tikrasis vyriškumas, mes galime įgyti tarsi mozaiką sudėlioję tikro vyriškumo patyrimo „gabaliukus“ – iš knygų, filmų, pasakojimų ir asmeninės patirties.

Šiais laikas berniukams sunkiau peržengti slenkstį į tikro vyriškumo valdas, nes berniukų inicijavimo į vyrus ritualai Vakarų visuomenėje nyksta arba jie būna iškreipti (ritualas gali labiau sustiprinti šešėlinę vyriškumo pusę, o ne atskleisti tikrą vyriškumą).

Tačiau mes turime ir didelį privalumą: dabar pasiekiama vis daugiau gerų knygų ir įvairiais laikmečiais gyvenusių ir rašiusi išmintingų autorių, kurie taip pat gali padėti mums suvokti, kas yra tikroji vyriška galia ir kaip ją atskleisti.