Algirdo Darongausko nuotrauka.

Joną Karolį Chodkevičių žinome kaip asmenybę, išgarsėjusią savo kariniu talentu. Laimėti mūšiai prieš keliskart gausesnį priešą rėmėsi, matyt, ne tik išskirtiniais gabumais, bet ir tomis žiniomis, kurias jis įgijo studijuodamas karo menus Europos mokyklose – Italijoje, Ispanijoje. 1605 m. J. K. Chodkevičius tapo LDK didžiuoju etmonu, vyriausiuoju kariuomenės vadu, kuriam pakluso jungtiniai visos valstybės daliniai. 1602 metais tapęs Žemaitijos seniūnu gyvenimui jis pasirinko Kretingą. Istorikę Genutę Kirkienę ir restauratorių Gintarą Kazlauską apie J. K. Chodkevičiaus reikšmę LDK kalbino LRT žurnalistė Inga Berulienė.

Žodis istorikei Genutei Kirkienei:

„Tai buvo neeilinė asmenybė, išgarsėjusi visoje Europoje. Galima pasakyti, vienas žymiausių XVII amžiaus pradžios karvedžių. Tai buvo LDK karo ir polinis veikėjas, laimėjęs lemiamus mūšius prie Kircholmo, Kokenhauzo, šiandienėje Latvijos teritorijoje, taip pat garsųjį Chotyno mūšį Ukrainoje. Jo kariniai nuopelnai įgijo atgarsį visoje Europoje, kai prie Kircholmo jo vadovaujamos pajėgos sumušė tris kartus didesnę ir geriausiai Europoje apginkluotą Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą kariuomenę. Tai buvo atvejis, neturintis analogų visoje karyboje. Už šią pergalę J. K. Chodkevičių sveikino popiežius Povilas V, Romos imperijos imperatorius Rudolfas, Anglijos karalius Jokūbas, sultonas Achmedas I, persų šachas Abas I Didysis, jo garbei Flandrijoje buvo audžiami šilkiniai gobelenai, vaizduojantys Kircholmo mūšį. Lietuvoje apie J. K. Chodkevičių buvo kuriamos dainos, ypač populiarios tarp karių. Apie jo pergales LDK poetai kūrė eilėraščius ir poemas, dailininkai tapė paveikslus. Pergalės įkvėptas dailininkas Laurencijus Bojeris parašė ir 1606 metais Vilniaus universitete, tuomet Jėzuitų akademijos spaustuvėje, išspausdino poemą „Karolių mūšis“. Apie jį yra rašęs ir Mykolas Kazimieras Sarbievijus. Iš tikrųjų tai buvo neeilinė asmenybė“.

Kretingoje pranciškonų bažnyčios rūsiuose yra išlikę penki sarkofagai: dviejų J. K. Chodkevičiaus sūnų (vienas iš jų mirė išgyvenęs vos keturias valandas), žmonos Sofijos Chodkevičienės ir sesers Kristinos Marijos Chodkevičiūtės. Keturi iš jų – jau restauruoti. Neatsitiktinai J. K. Chodkevičiaus artimieji palaidoti Kretingoje. Nors Chodkevičius priklausė turtingiausių Lietuvos didikų grupei, jo dvarai buvo išsimėtę po Žemaitiją, Lietuvą, Kuršą, Baltarusiją, Vilnių. 1602 metais tapęs Žemaitijos seniūnu, J. K. Chodkevičius gyvenimui pasirinko Kretingą. Šis miestas suklestėjo būtent jo dėka. Čia jis įkūrė mokyklą, pastatė bažnyčią ir vienuolyną. Kurį laiką Kretinga netgi vadinosi jo vardu. Pasakoja restauratorius Gintaras Kazlauskas:

„Kretingos miestas yra Chodkevičių miestas. Iki tol, kol šios vietos žemės netapo jų nuosavybe, Kretinga buvo mažas kaimas su keletu dešimčių gyventojų. Šią vietovę jis paveldėjo iš savo tėvo. Pastebėjęs, jog ši vieta patogi kurti miestui ir muitinei. Pagal sumanymą, šis miestas turėjo vadintis ne Kretinga, bet Karlstadtu. Senuose XVI–XVII ir netgi kai kuriuose XVIII amžiaus žemėlapiuose tokį pavadinimą dar aptiksime. Pastatęs bažnyčią, pagal to meto papročius po ja įrengė savo šeimos laidojimo rūsius. Tokių kapaviečių Lietuvoje būta ir daugiau, tačiau išliko dvi: Radvilų Kėdainiuose ir Chodkevičių Kretingoje“.

Iki šiol nežinoma, kur palaidotas didysis etmonas. Ši paslaptis susijusi su J. K. Chodkevičiaus antrąja santuoka. Jo tikroji gyvenimo meilė – žmona Sofija mirė 1619 metais. Nepaisydamas garbaus amžiaus, J. K. Chodkevičius ryžosi vesti jauną žmoną. Jų bendras gyvenimas truko neilgai, tačiau jo turtus ir teisę palaidoti karvedį savo krašte karalius suteikė jaunajai žmonai. Po mūšio prie Chotymo tvirtovės (kuriame J. K. Chodkevičius buvo sužeistas ir greit mirė), jo kūnas buvo perkeltas į Kamenecą, vėliau antroji žmona Ona Aloizė Ostrogiškė jį išsivežė į Ostrogą. Auksu papuošta grafo širdis buvo pakabinta prie altoriaus didžiosios Berestovicos bažnyčioje Baltarusijoje, o kaukolė padėta Mlynovo dvaro koplyčioje, Ukrainoje. Pasakoja istorikė G. Kirkienė:

Algirdo Darongausko nuotrauka.

„Iš korespondencijos, kai J. K. Chodkevičius lankydavosi svečiose šalyse arba būdavo išvykęs karo reikalais, matyti, jog jis rašydavo labai meilius, šiltus laiškus savo žmonai Sofijai. Iš abipusio susirašinėjimo galima spręsti, kad tai buvo labai ištikimas, atsidavęs šeimai vyras, rūpinęsis vaikų auklėjimu. Vyriausiąjį sūnų jis buvo numatęs atiduoti į pranciškonų vienuolyną, nuo pat vaikystės Jeronimas Chrisostomas nešiojo vienuolišką abitą. To jam nepavyko padaryti, nes sūnus turėjo širdies ydą ir paauglystėje mirė. J. K. Chodkevičius jam užsakė nepaprastai prabangų sarkofagą ir palaidojo sūnų po Kretingos bažnyčia, Chodkevičių šeimos mauzoliejuje. Čia ilsisi ir jo žmona Sofija. Prieš išvykdamas į Chotymo mūšį 1621 metais J. K. Chodkevičius surašė testamentą, kuriame prašė palaidoti prie žmonos, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Kur šiandien jis palaidotas, nėra žinoma. Belieka tyrinėtojams dar labiau gilintis į šaltinius, galbūt ateityje pavyks kapavietę surasti“.

Ne itin sėkmingai susiklostė J. K. Chodkevičiaus sesers Kristinos Marijos Chodkevičiūtės vedybos, nors jomis rūpinosi pats etmonas. Jis tikėjosi sesers santuoka sustiprinti savo įtaką Kuršo grafystėje, tačiau atsitiko taip, kad nei sesuo patyrė laimę, nei Volfgangas Farensbachas tapo ištikimu sąjungininku. Pasakoja G. Kazlauskas:

„Farensbachas buvo Kuršo didžiūnas, įtakinga asmenybė ir labai neramus žmogus. Kadangi Chodkevičius buvo Kuršo gubernatorius, jam reikėjo kaip nors paveikti to krašto didžiūnus, rasti su jais bendrą kalbą. Taip jis ryžosi už Farensbacho ištekinti savo seserį. Tačiau pažaboti šio žmogaus nepavyko, jis ir toliau demonstravo lojalumą tai švedams, tai LDK, tai Maskvai, kaip buvo patogiau. Pastarajam baigėsi gana liūdnai, jį 1620 metais Vokietijoje už išdavystę giljotinavo“.

Dar vienas ryškus J. K. Chodkevičiaus bruožas – tai jo pamaldumas, nuoseklus katalikybės nuostatų įtvirtinimas. Kretinga turėjo tapti katalikybės tvirtove ir atlaikyti iš Prūsijos skleidžiamas protestantizmo idėjas. Anot G. Kirkienės:

Algirdo Darongausko nuotrauka.

„Kretingai buvo skiriamas didelis dėmesys. Norėdamas stiprinti katalikybę, jis čia pasikvietė bernardinus. Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio statybai vadovavo pats etmonas, prisidėjo žmona Sofija. Jis pats pateikė brėžinius, kvietėsi architektus, rūpinosi statybinėmis medžiagomis. Šis vienuolynas turėjo tapti priešakine katalikybės tvirtove kovoje su protestantizmu. To meto pamokslininkai yra minėję J. K. Chodkevičių kaip pamaldų žmogų. Pamaldumas turbūt buvo būdingas visiems to meto karžygiams. Etmono pamaldumą atskleidžia vienas pamokslininkas, rašęs, jog J. K. Chodkevičius nepraleido nė dienos neišklausęs šv. Mišių, prieš kiekvieną reikšmingą įvykį „parpuolęs kryžiumi Dievui melsdavosi“. Kiekvieną šeštadienį atlikdavo išpažintį ir priimdavo Švč. Sakramentą. Visada prie savęs laikė vienuolį kunigą, kurį labai gerbė ir klausė patarimų. Su juo visad keliaudavo vienas arba du vienuoliai bernardinai,. Kaip rašo pamokslininkas, „J. K. Chodkevičius darė viską, kas priklauso pamaldžiam vyrui“.

Įdomu tai, kad toje pačioje kriptoje esantys tų pačių metų sarkofagai yra labai skirtingi savo menine raiška. Žmonos – renesansinis, o sesers – jau atspindi pradines baroko idėjas. Žodį vėl suteikime restauratoriui G. Kazlauskui:

„Į Lietuvą renesansas pavėlavo 60– 80 metų, o čia – koja kojon su laiku. Ką tai byloja? Per Rygą Chodkevičiaus dvarą pasiekdavo naujos prekės, mados ir idėjos. O Ryga tuomet neatsiliko nuo tuometinio Europos konteksto, ko negalima pasakyti apie Vilnių, nekalbant jau apie Kauną ar Gardiną. Abu Kretingoje esantys sarkofagai yra tų pačių 1619-ųjų metų. Sofijos sarkofagas pilnas renesanso idėjų, o sesers – baroko. Pastarasis spalvotas, spalvos ryškios, jos turi savo prasmę, ir pati jo forma kitokia. Sarkofage dominuoja balta ir prigesinta raudona spalva. Jos gražiai sutampa su abiejų herbų, tiek Chodkevičių, tiek Farensbacho herbų spalvomis“.

Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai skirtoje bažnyčioje J. K. Chodkevičių primena jo ir žmonos portretai. Jį ir jo šeimos narius vaizduojančios portretinės hermos puošia pagrindines ir šonines duris. Bažnyčios kriptoje restauruoti Chodkevičiaus artimųjų sarkofagai – svarbus palikimas, saugantis šios istorinės asmenybės atminimą.

Parengta pagal radijo programos „Klasika“ laidą „Gyvoji istorija“