Tiesą sakant, nepamenu, kad per tokią trumpą laiko atkarpą – maždaug savaitę, nutiktų tiek dalykų, apie kuriuos žiniasklaida vienaip ar kitaip praneštų kaip apie istorinius.

Štai trečiadienį mokslininkai „rado Higgso bozoną“ – ir tai neabejotinai esąs istorinis įvykis. Nesiginčiju, nors fizikai ir kiti išmanantys žmonės apie tą dalelę ir jos reikšmę kalba gerokai atsargiau nei žurnalistai ar jų pranešimais besidalijantys skaitytojai.

Kitas istoriniu pavadintas dalykas – Europos Parlamento sprendimas nepritarti ACTA'i, sukėlęs nemažai džiaugsmo priklausomybe nuo interneto besidžiaugiančiųjų bendruomenei, ir ne tik jiems. Kuo ir kaip tas įvykis įeis į istoriją – nedrįstu spręsti, kaip ir nedrįstu teigti, jog Europos Parlamentas pirmąsyk išgirdo piliečių protestus ir į juos atsižvelgė.

Dar vienas istorinis įvykis – kiekvieno susipratusio lietuvio kone asmeninė tragedija: Lietuvos krepšininkai pralaimėjo Nigerijos rinktinei! Įvykis, paaiškina žurnalistai, istorinis, nes iki šiol Afrikos žemyno komandoms mūsų nacionalinis pasididžiavimas nepralaimėdavo. O dabar štai – minėsime ainiams. O krepšinio komentatoriai tai jau tikrai nepamirš.

Tačiau visų kurioziškiausiai istoriškumas liejosi iš Europos futbolo čempionato finalo komentatorių lūpų. Dūsaudami paplonintais balsais jie vienas per kitą kartojo, kad čempioniškas ispanų žaidimas ne tik ar ne tiek istorinis, kur ten, savo žaidimu Ispanijos rinktinė paprasčiausiai perrašo istoriją, ne rašo naują skyrių, atverčia naują puslapį, bet stačiai perrašo! Ar tai reiškia, kad pagal šią perrašytą futbolo istoriją dabar visus praeities čempionatus laimėjo ispanai, ar ką kita? Ar komentatoriai tiesiog pasimėgavo naujomis spalvomis sušvitusiu geru žodžiu?

Ar vadinti dalykus istoriniais reiškia tam tikrą kalbėjimo madą? Na, tiesiog populiarų, visų įsikąstą posakį, madingą frazę ar žodį. Štai jauni žmonės tokių dalykų turi apsčiai – dabar madinga sakyti teip, o anksčiau mėgtų žodžių sąrašas į veršio odą nesutilptų: čiotkai, kūl, čiki (- piki) soriukas, ledas ir t.t. Brandesnio amžiaus žmonės turi savo populiarių viską apimančių žodžių rinkinį: vagys, valstybininkai, mankurtai ir, naujas hitas, pedofilai... Nepasakytum, kad šitie žodžiai neturi konkrečių reikšmių – turi, kartais net labai konkrečias ir apibrėžtas, maža to, kažkada jie buvo net labai su tomis reikšmėmis susiję, tik štai laikui bėgant jie ėmė skambėti taip dailiai ir įprastai, kad tapo jau nebelabai būtina juos su tomis konkrečiomis reikšmėmis sieti. Gražus žodis – jokios kalbos negadina.

Kodėl iš visų pompastiškai skambančių žodžių (kolosalus, pritrenkiantis, fantastiškas, didingas, stulbinantis, pribloškiantis ir t.t.) šios savaitės populiariausiu tapo būtent istorinis? Kažin ar dėl to, kad visi kita jau dažnai vartoti, labai nusidėvėję ir todėl pabodę? Man kažkodėl taip neatrodo.

Dar labiau neatrodo, jog šią savaitę kaip niekad į mūsų gintarinę pakriūtę buvo įsibrovusi istorija ir kad ateities istorikai apie šią savaitę ateityje prirašys daugiatomes monografijas, gerokai išsamesnes nei apie Mindaugo karūnavimą ir su tuo susijusius, beje, irgi šią savaitę minimus, įvykius. Net jei manysime, kad kuo toliau tuo labiau istorikai išlaisvės nuo „Didžiųjų pasakojimų“, nuo didingos, epinės, herojais ir politiniais įvykiais paremtos istorijos ir užsiims mažosiomis temomis – sportu, kultūra, lytimis, šeima, žmogiškojo amžiaus tarpsniais ir kitokiomis vadinamosiomis mikroistorijomis, vis tiek netikiu, jog šios savaitės įvykiai jiems turės išskirtinės reikšmės (pasitaisysiu: išskyrus gal tik mokslo istorikus).

Tad vis dėlto, kodėl istorinis toks mėgstamas žodis? Dėl jo skambesio, jį vartojančiųjų vaizduotės skurdumo ar... savotiško istorijos ilgesio?

Štai prieš dvidešimtį metų buvome pačiame Didžiosios istorijos epicentre, su reportažais iš Lietuvos pasaulio žiniasklaidoje konkuravo tik reportažai iš Persų įlankos. Tankai ir emocijos, ir tas nežinia ar malonus netikrumas atsikėlus ryte, šnabždantis, jog vakare į lovą sugrįši galbūt jau visiškai kitoje epochoje ar bent jau šalyje, kas žino, ar naujesnėje ir geresnėje, o gal nekenčiamoje senojoje, bet čia pat gatvėje vyko vienas už kitą didesni įvykiai.

Dabar gi nuobodu, pilka ir nuspėjama, likęs tik anų dienų ilgesys, sužibantis kone liūdnu konstatavimu „Lietuvos piliečiai nenukentėjo“ kiekvieno reportažo apie žemės drebėjimą, potvynį, lėktuvo katastrofą ar teroro aktą pabaigoje. Dievaži, tikrai atrodo, kad žurnalistams ir naujienų agentūroms nuoširdžiai nesmagu, kad istorija štai ir vėl aplenkė mus ratu, kad ji nenužengė į mūsų kuklų būstą, o gal, neduokdie, net emigravo iš jo (tai būtų visai nepakeliama!). Kaip dabar gyvensime, apie ką galvosime, kalbėsime ir rašysime. Štilis reiškia nuobodį, o kam tuomet ir gyventi – argi ne to moko kultūrinės nuostatos ir teisingo gyvenimo receptai? Gyventi dera kaip tik nori, bet tik jau ne nuobodžiai! Bet neišeina...

Tuomet it skęstantis šiaudo griebiesi bet ko ir svajoji būti jei ne istorijos dalyviu, tai bent jau liudininku. Tada ir čempionai ir bozonai (dėl kurių dažniausiai – vienodai, nei šilta, nei šalta) lieka vienintelė, nors ir kukliausioji paguoda. Nes jie ne kokie ten vienadieniai, jie istoriniai!