Pristatome dr. Gintauto Vaitoškos antrosios paskaitos iš ciklo „Tarp paslapties ir kasdienybės – refleksijos kūno teologijos tema“, kurį organizavo Bernardinų jaunimo centras, santrauką (pirmosios paskaitos vaizdo įrašą gali žiūrėti Bernardinai TV ). Psichoterapeutas Gintautas Vaitoška dažnai kviečiamas skaityti pranešimus, paskaitas lytiškumo, šeimos, vaikų auklėjimo klausimais, taip pat konsultuoja šeimas, yra dviejų knygų „Lengvas gyvenimas“ bei „Kas iš vaikų pavogė gandrą?“ autorius.

Šioje paskaitoje lektorius daugiausia dėmesio kreipia į žvilgsnio fenomenologiją, ieško atsakymų į klausimus, kaip žvelgti vienas į kitą skaisčiai, kad nesiektume vienas kito vartoti, bet žvilgsniu vienas kitam linkėtume laimės.

Kristus, atsakydamas fariziejams į jų klausimus apie skyrybas, sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Kristus sakė, kad ne tik negalima išsiskirti, svetimauti, bet ir kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, – jau svetimauja savo širdimi. Tą patį, aišku, galima taikyti ir moterims.

Žvelgimas, žiūrėjimas – neverbalinis bendravimas, per kurį kartais suprantame daugiau nei kalbėdami. Skiriasi vyriškas ir moteriškas žiūrėjimas. Aiškinant labai supaprastintai – vyras yra aktyvusis, moteris – priimantysis pradas. Ši „diada“ sutinkama visose filosofijose, tikėjimuose, mitologijose: dangus ir žemė, in ir jan ir t. t. Tai kad moteriškas pradas yra priimantis – nereiškia, kad yra kažkuo prastesnis kūrimo procese.

Kalbant apie žiūrėjimą – vyras yra tas, kuris žiūri, o moteris – ta, į kurią žiūri, ir atvirkščiai, tik kitaip. Vyras yra labiau linkęs kūniškai geisti moters, o moteris gimties grožį suvokia labiau psichologiškai, jai svarbiau asmenybė, ji labiau linksta į asmens, o ne tiek į kūno ilgesį. Su vyro polinkiu geidulingai žvelgti į moterį susijęs ir sekso, pornografijos industrijos klestėjimas, pripratimas prie to.

Kad moters situacija taip pat yra trapi – mažiau apie tai kalbama. Moteris yra mažiau geisminga kūniška prasme, bet labiau pažeidžiama emociškai. Pradžios knygoje sakoma: „Tu geisi vyro, ir vyras tave valdys.“ Čia kalbama ne apie gerąją bendrystės ir ryšio priklausomybę, bet apie dominavimą. Taip jau yra – vyras priklauso nuo moters, o moteris nuo vyro. Šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie kūnišką skaistumą ir emocinį skaistumą. Vyrui didesnė pagunda būti kūniškai neskaisčiam, geisti moters kaip kūninio objekto, galinčio sukelti malonių kūno pojūčių. Moteris labiau pažeidžiama emociniu neskaistumu – būtent geisti, ilgėtis, trokšti vyro meilės, paramos, globos ir, aišku, sudaiktinti vyrą, daryti iš jo objektą, o ne suvokti jį kaip asmenį.

Skaistumo formulė yra gimties galios sujungimas su meile. Gimties galia (seksualinė, lytinė galia) – turi dvi dimensijas. Ji yra gera, graži, dieviškos kūrybos raiška pasaulyje per žmones, per vaisingumą, bet įdėtas joje ir šaukštas deguto, nes ji reiškiasi mumyse ne tik per meilę, bet ir per norą vartoti kitą žmogų. Krikščionybė stengiasi apsaugoti žmogų ir žiūrėti, kaip išgauti, išryškinti pozityviąją gimties galios dimensiją. Skaistumas – kai ši galia reiškiasi ne per žmogaus vartojimą, bet per jo mylėjimą. Sunku turėti mylintį, bet nevartojantį santykį su žmogumi.

Vyrui vartojimas – dažniausiai neskaistus fantazavimas. Ką reiškia neskaistus? Bėgant laikui, keičiasi žodžiai ir jų svoris. Tas, kuris gašliai žiūri į merginas, dabar vadinamas ne be gašlūnu, bet „seksualiai aktyviu šaunuoliu“.  Šiandien gašlus žiūrėjimas iškeltas į seksualinio aktyvumo garbę, bet iš tikrųjų – tai gašlus žmogus.

Moteris vartoti vyrą dažniau gali emocine prasme, nors irgi gali žvelgti į jį kaip į kūną, bet dažniausiai žvelgia kaip į asmenį, ieškodama sau paramos. Moteris yra stabilesnė šiame santykyje, nes nėra kaip degtukų dėžutė. Vyras gali užsiliepsnoti, prarasti galvą ir bėgti paskui. Moteriai taip atsitinka rečiau. Ji gali jausti meilės ilgesį, bet jos aistros užsidega lėčiau. Tačiau per savo ramybę ji gali lengvai vyrą už virvučių tampyti. Taip moteris gali vyrą „vartoti“.

Jonas Paulius II sako, kad negalima geismingai žiūrėti į moterį, kuri nėra mano žmona. Suvokimas, jog tai yra gera, teisinga, kad taip turi būti, kad turiu to siekti – yra įrašyta mūsų širdyje. Tai yra buvę mūsų pirmapradžio tyrumo būsenoje, kai vyras nesigėdijo moters, o moteris – vyro. Nesigėdijo ne todėl, kad buvo nepadorūs, bet dėl to, jog buvo padorūs. Mūsų širdis trokšta ir ilgisi tokio tyrumo. Tuo pasižymi visa Kristaus skelbiama moralė.

Tai kaip žvelgti vienas į kitą? Kaip žvelgti kviečia pirmapradžio tyrumo aidas, tebeskambantis mūsų širdyse? Galioja aukso taisyklė – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Kiekvienas tai supranta. Paklauskit savęs, ar aš norėčiau, kad mano žmona žiūrėtų į kitą vyrą geidulingai? Aišku, kad nenorėčiau. Ar aš norėčiau, kad mano būsima žmona būtų žvelgusi taip į vyrą? Irgi nenorėčiau. Ištikimybė būsimam sutuoktiniui – labai aukštas lygis. Tai labai gilu ir idealistiška, bet nesunkiai parodoma ir gana lengvai suprantama, tik įvykdyti, aišku, yra sunku.

Kaip tai vykdoma? Reikia veiksmais, mintimis, žodžiais, apsileidimais nevartoti kito žmogaus. Kas yra skaistus žiūrėjimas? Taip kaip Adomas žiūrėjo į Ievą – tyras džiaugsmas matant kitą žmogų, kur vyro ir moters skirtumas išreiškia papildomumą. Kūniškai tai labai akivaizdu, bet tas papildomas neatsiejamas nuo dvasinio papildomumo ir, kaip Jonas Paulius II kalba, – tai Dievo paveikslo atsikartojimas. Vyras moteriai ir moteris vyrui turėtų kelti milžinišką skaistų džiaugsmą, kuriame nėra vartojimo.

Įsivaizduokite jaunimo grupę, kurioje daug bendraujama, keliaujama, dainuojama, giedama, tvyro smagi atmosfera, paženklinta jaunatvės, džiugesio, vilties, meilės, Dievo ilgesio, kurioje smagu būti, bet nėra vienas kito vartojimo psichologiniu, minties lygmeniu. O kas yra? Yra gero linkėjimas. Juk pirmoji natūrali žmogaus reakcija sutikus kitą žmogų – geranoriškas meilės santykis, gero linkėjimas. Kai mergina pamato vaikiną, o vaikinas pamato merginą, tai tas gero linkėjimas yra linkėti laimės, nes laimės trokšta kiekvienas žmogus ir visi gyvi padarai. Laimė yra Dievas. Dievas – vienintelis laimės šaltinis. O kaip prie Dievo artės žmogus? Prie Dievo artėti galima trimis keliais, per krikštą, per gėrio teikimą, paskui arba per santuoką, arba per vienuolystę. Taigi, „Arūnas“ žiūrėdamas į „Šarūnę“ linki jai būti laimingai – reiškia būti su Dievu, suvokia ją kaip Dievo dukrą ir linki jai arba gerai ištekėt, arba tapti seserimi, arba gyventi ir dalinti meilę. Šitoks jos matymas kreipia vaikinuko mintis apie ją ir jo linkėjimus labai kilnia, gražia, džiaugsminga kryptimi.

Taip pat ir mergina turi žvelgti į vaikiną kaip į Dievo sūnų. Tai trumpa formulė, kuria viskas pasakoma ir išsprendžiama: „žiūrėti vienas į kitą kaip į Dievo vaiką“. Akys tada šviesios, žvilgsniai neapsiblausę. Skaistus žmogaus žvilgsnis yra skaidrus ir pro jį šviečia geranoriškumas ir gero linkėjimas. Tai žvilgsnio fenomenologija.

Meilė turėtų ateiti per laisvę, o ne kažkokį organizavimą. Iš laisvės viskas turi kilti ir kur esi pašauktas, ar santuokoje artėt prie Dievo, ar ne per santuoką. Mes veikiame iš Kristaus pergalės. Ne dėl, bet iš.