Gydytojas, psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas yra tikra legenda. Jis nepalieka abejingu nė vieno, kas su juo susitinka. Vieni jį šlovina ir vadina tikru stebukladariu, sugebančiu padėti žmogui, kuriam nesugebėjo padėti kiti gydytojai, kiti piktai atrėžia, kad jis tėra nuo didybės manijos kenčiantis senolis, trukdantis ramiai dirbti kolegoms. Tie, kas nori ne tik geriau pažinti A. Alekseičiką, jo psichoterapijos metodą, bet ir keliauti savęs supratimo keliu, turėtų atkreipti dėmesį į neseniai pasirodžiousią knygą „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“.Žemiau skelbiame iš šios knygos paimtus A. Alekseičiko posakius ir aforizmus.  

Tikras tikėjimas – kai tiki ne į Dievą, bet Dievu, visais jo sumanymais, kurie tau skirti.

Sergate? Dėkokite Dievui, kad Jis jūsų nepamiršo.

Visos mūsų baimės kyla iš per mažos Dievo baimės.

Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švaistau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, jei jį ignoruojame – skausmo riksmu.

Fronte nebūna netikinčių žmonių.

Dievas mielai teikia pagalbą, bet tik žmonių rankomis.

Amžinybė yra ne tai, kas kažkada bus, bet ji skleidžiasi mumyse ir mes turime į ją įaugti.

Jei turi dėl ko numirti, tuomet turi ir dėl ko gyventi.

Dalis žmonių patenka į pragarą, nes iš mandagumo neišdrįso velniui paprieštarauti.

Menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų – tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo.

Išmintingiau besąlygiškai kapituliuoti prieš Dievą, o ne prieš psichiatrą.

Kuo ilgiau gyvenate svetimu protu, tuo greičiau prarandate savąjį.

Mano talentas – sugebėjimas materiją sudvasinti, o dvasinius dalykus įkūnyti, materializuoti. Parodyti, o ne tik pasakoti. Padėti įsisąmoninti amžinybę, glūdinčią kiekvienoje mūsų gyvenimo akimirkoje.

Psichoterapija turi ne „saugoti“ žmogų nuo gyvenimo, bet padėti jam gyventi kuo intensyviau, kuo spalvingiau, kuo tikslingiau.

Psichoterapijoje reikia tikrai daug drąsos, nes be jos ir tikėjimo labai sunku priimti sergantį žmogų pirmiausia kaip unikalų, o ne nenormalų.

Nebūna lengvos, malonios psichoterapijos.

Sveikata – tai sugebėjimas viduje ir išorėje vykstančius procesus išgyventi ir perteikti kaskart vis naujai.

Sveikata – kai viskas vyksta savo laiku.

Neskubėkite atsikratyti beprotybės, neišsiaiškinę, nuo ko ji jus saugo.

Žmogaus gyvenimas kaip upė. Ji teka pati, ir tai, ką gali padėti psichoterapeutas pacientui, – padėti formuoti šios upės krantus, atrasti ribas, kurios leidžia upei išlikti srauniai.

Terapijos metu labai svarbu perteikti pacientui ir tai, kad viskas gyvenime, kas svarbu, turi būti iškentėta, užsidirbta. Visa tai, ką pasigrobiame veltui, mums neteikia naudos, bet yra balastas, kuris tik trukdo gyventi.

Daugumą žmonių liga veikia pozityviai, jie tampa atsakingesni, sąžiningesni, doresni.

Liga yra nuostabus gyvenimo mokytojas. Nes išmoko ne tik nuolankumo, bet ir kreiptis į kitą, prašant pagalbos, išmoko nebijoti savo silpnumo.

Liga – tai saviti kvalifikacijos kėlimo kursai.

Negerai, jei pacientas sveiksta pernelyg greitai, dar nespėjęs paimti iš ligos viso to, ką ji galėjo duoti.

Dėkingi pacientai sveiksta kur kas greičiau.

Neurotikas gydosi, jam vis geriau ir geriau – ir taip 30 metų.

Persekiojimo manija gali būti labai naudinga. Pavyzdžiui, bėgant maratoną.

Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.

Geriausiai gydo tie vaistai, kurie taip ir lieka kišenėje.

Jaunas gydytojas vieną ligą dviem dešimtim vaistų gydo, o senas gydytojas dvidešimt ligų vienu vaistu.

Buvimas kartu su kitais žmonėmis gydo.

Labai dažnai geriausias būdas susitvarkyti su savo problemomis – padėti spręsti kitam žmogui jo problemas.

Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Net ir nedidelis nėštumas jau yra nėštumas.

Kai gimsta vaikas, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai.

Ne kiekvienu žmogumi galima besąlygiškai žavėtis, bet pagailėti galima kiekvieno.

Vieni žmonės įkrenta į senatvę, kai kurie pakyla iki senatvės.

Svarbus senatvės privalumas – nereikia bijoti mirti jaunam.

Turime ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, iš lėto mirti šiame pasaulyje ir rengtis kitam.

Kas yra telegrafo stulpas? Pagal vieną iš versijų tai gerai suredaguotas medis.

Aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu.

P. S. Apie kaltinimus didybės manija A. Alekseičikas yra taip pasakęs: „Nesuprantu, kodėl sako, kad aš kenčiu nuo didybės manijos. Aš ja mėgaujuosi“.