Vaikščiodamas Kauno naujamiesčiu retas kuris žino, jog daugelis pačių gražiausių jame stovinčių pastatų – Anatolijaus Rozenbliumo, vieno žymiausių Lietuvos inžinierių, vieno iš gelžbetoninių konstrukcijų taikymo architektūroje pradininko, darbai. Vienas iš įspūdingiausių – per rekordiškai trumpą laiką ir itin kokybiškai pastatyta Kauno halė.

Anatolijus Rozenbliumas gimė 1902 metais Balstogėje (dab. Bialystokas). Jo tėvas – Moisiejus Rozebliumas, tuomet dirbęs provizoriumi, mama – gabi muzikė, įdiegusi Anatolijui meilę natoms. Šeimoje Anatolijus buvo jauniausias vaikas po Izidoriaus, Anos, Saliamono ir Aleksandro. Mama mirė anksti 1914-aisiais, kai Anatolijui buvo dvylika.

1903 metais Moisiejus kartu su šeima persikėlė gyventi į Kauną, tuomet atokų Rusijos imperijos provincijos miestą. Tikėtina, kad taip trauktasi nuo Rusijoje tuomet dažnai pasitaikiusių pogromų. Lietuvoje gyvenimas žydams buvo nepalyginamai ramesnis. Moisiejus iš pradžių dirbo įvairiose Kauno vaistinėse vaistininkų padėjėju, tačiau ilgainiui tapo vienos iš jų vedėju.

A. Rozenbliumas apie 1926 metus.

Tuo tarpu Anatolijus, dešimtmetis berniukas, pradėjo lankyti rusų berniukų gimnaziją. (Tame pačiame pastate vėliau posėdžiaus Lietuvos Seimas.) Po dvejų metų, 1914-aisiais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rozenbliumai pasitraukė į Rusijos gilumą ir apsigyveno Vitebske. Čia Anatolijus susipažino su vis labiau garsėjančiu dailininku Marku Chagallu, draugavusiu su Anatolijaus broliu Saliamonu. Po kiek laiko – persikėlimas į Petrogradą. Čia Anatolijus tęsė mokslus gimnazijoje, išgyveno 1917-ųjų neramumus. Sužinoję, kad Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, Rozenbliumai grįžo į Kauną.

Mokslus Anatolijus tęsė toje pačioje gimnazijoje. Joje dar mokėsi skambinti fortepijonu. Kadangi turėjo puikią klausą ir muzikinę atmintį, gavęs brandos atestatą išvyko studijuoti fortepijono į Berlyno konservatoriją, tačiau 1922-aisiais pasirinko technikos mokslus. Studijuodamas Kioteno aukštojoje pramonės mokykloje, Anatolijus pirmą kartą susipažino su gelžbetonio statyba, statybine statika, tiltų ir požeminėmis statybomis. Diplominį darbą studentas iš Lietuvos apgynė 1927-aisiais. Gavęs gelžbetoninių ir plieninių konstrukcijų inžinieriaus diplomą pradėjo dirbti savarankiškai.

Nors karjera Vokietijos statybos įmonėse klostėsi sėkmingai, 1929-aisiais Anatolijus grįžo į Kauną. Vokietijoje tuo metu stiprėjo nacizmas, ir šalyje žydų kilmės asmeniui gyventi tapo neramu. Grįžęs A. Rozenbliumas atliko privalomąją karo prievolę Lietuvos kariuomenėje. Atliko originaliai – projektuodamas įvairius karinės paskirties objektus: kareivines, amunicijos sandėlius, aviacijos angarus, dirbtuves, garažus ir kt. 1932 metais A. Rozenbliumas suprojektavo 2000 kv. m ploto angarą Linksmadvaryje, kuriame įsikūrė aviacinės technikos dirbtuvės. Tuo metu buvo didžiausias pastatas Lietuvoje.

Rozenbliumai apie 1932-1935 metus. Iš kairės pirmoje eilėje: Salamonas (1892-1980), Anna (1891-1944), Izidoras (1890-1945). Antroje eilėje: Anatolijus (1902-1973), Aleksandras (1898-1970)

Tuo metu Nepriklausomos Lietuvos „laikinoji sostinė“ Kaunas pagal statybos mastus sparčiai vijosi Vakarų Europos miestus. Užsakant daug racionalizmo stiliaus pastatų (tuomet tai buvo vyraujanti architektūros kryptis), reikėjo talentingų konstruktorių ir architektų. Universalus architektūrinis A. Rozenbliumo gebėjimas čia buvo neprilygstamas, juolab, kad tarpukariu nebuvo griežtos statybos inžinierių ir architektų diferenciacijos.

A. Rozenbliumas dirbo su garsiausiais to metu Lietuvos architektais: Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, Stasiu Kudoku, Feliksu Vizbaru, Vladimiru Dubeneckiu ir kt. Kauno karininkų ramovė (1937, arch. V. Dubeneckis, S. Kudokas), Šančių gimnazija (1937, arch. S. Kudokas), Centrinis paštas (1932, arch. F. Vizbaras), Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmų dalis konstrukcijų (1932, arch. V. Dubeneckis, F. Vizbaras), Kauno apskrities savivaldybės rūmai (1934, arch. V. Landsbergis), Tyrimų laboratorija (1935–1937, arch. V. Landsbergis), Valstybinės veterinarijos laboratorijos dalis, (arch. Jonas Jasiukaitis), Alytaus tiltas (1938), daug gyvenamųjų namų, sandėlių visoje Lietuvoje – A. Rozenbliumo darbai.

Tačiau bene garsiausias jų – Kauno sporto halė. 1937 metais lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionų vardą, kitais metais Europos pirmenybių sidabro medalius iškovojo Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. 1938-ųjų liepos mėnesį sužinota, kad kitų 1939 metų krepšinio čempionatas bus rengiamas Kaune. Tuo metu Kaunas turėjo nedidelę 1000 vietų salę.

Sporto halės projektavimui ir statybai liko mažiau nei metai. Projektuoti ją pakviečiamas A. Rozenbliumas. Architektūrinė dalis patikėta S. Kudokui. A. Rozebliumas pasirinko arkinę pastato konstrukciją, kurią galima ir greitai suprojektuoti, ir greitai pastatyti. Pirmieji jo brėžiniai pasirašyti 1938 m. birželio 14 dieną, o statyba pradėta 1938 m. gruodžio 5. Statybos (salę statė rangovo P. Dėdelės statybininkai) vyko dieną naktį. 1939 metų gegužės mėnesį 63 metrų ilgio ir 61 metro pločio 13 tūkstančių vietų sporto halėje prasidėjo pirmosios treniruotės.

Kauno sporto halės konstrukcijų išdėstymo schema ir pjūviai.

Tą patį mėnesį Kaune viešėjęs Tarptautinės krepšinio federacijos sekretorius Viljamas Džonsas spaudos konferencijoje sakė: „Sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje. Kuberteno salė Paryžiuje taip pat yra puiki, bet ji daugiau pritaikyta tenisui.“ Žinomas statybinių konstrukcijų meistras V. Ražaitis taip vertino Kauno sporto halės projektą: „Projektas bylojo apie labai aukštą profesinį projektuotojo lygį. Ir dabar tokios angos arkų (arka – viena ekonomiškiausių konstrukcijų) konstrukcijų projektavimas – nelengvas dalykas, o tada tai buvo sudėtingas inžinerinis uždavinys, tokios angos arkų ir šiandien nedaug pastatyta. O visą statybą reikia vertinti kaip labai aukštą to meto sąlygomis technikos žodį“.

Sovietų Sąjungai 1940-ųjų birželio 15 dieną okupavus Lietuvą, A. Rozebliumas buvo paskirtas naujai įkurto Valstybinio pramonės statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, taip pat dirbo pedagoginį darbą buvusiame Vytauto Didžiojo universitete, pervadintame Kauno universitetu.

1941-ųjų birželį Lietuvą okupuoja nacistinė Vokietija. Prasideda pats tragiškiausias periodas moderniojoje Lietuvos istorijoje. Naciai, padedami vietos kolaborantų, imasi įgyvendinti iki tol neregėtą planą – išžudyti visus Lietuvos (ir Europos) žydus. A. Rozenbliumas, kaip ir visa Kauno žydų bendruomenė, išvengęs mirties pirmosiomis karo dienomis, pateko į Kauno getą.

Viename savo laiškų A. Rozebliumas rašė:

Kaune vaikščiojo iš namo į namą. Apieškodavo ir grobdavo visus žydų butus, o jų gyventojus varė į Septintąjį fortą (...). Maždaug per vieną savaitę – nuo 5 iki 10 liepos 7-ajame forte buvo sušaudyti 7000 žydų – beveik be išimties tik vyrai – moteris ir vaikus išleido (...). Aš vis dėlto pakliuvau gatvėje. Tai buvo kaip tik tomis dienomis, kai buvo vykdomi masiniai sušaudymai. Mane su visa grupe kitų žydų tris kartus varė į 7-ąjį fortą. Mūsų grupės nepriėmė dėl 7-ojo forto „perpildymo“. Dvi dienas mus išlaikė uždarytus žemame Saugumo departamento rūsyje – 60 žmonių 30 kvadratinių metrų patalpoje, po to 3 dienas – kalėjimo kieme, po atviru dangumi (...). Nuo liepos 15 iki rugpjūčio 10 dienos visus mus varė į „getą“, įrengtą Vilijampolėje. Perkėlimo metu gatvėse būdavo gaudynės: per tūkstantį žydų vyrų buvo sunaikinta šių gaudynių metu (…).

Zubovų namas Kaune, Žemaitės gatvėje, kuriame slapstėsi Anatolijus ir Raja Rozenbliumai.

Karui besibaigiant A. Rozenbliumui pavyko iš Kauno geto pabėgti. Juos priglaudė architekto Vlado Zubovo ir Danutės Čiurlionytės-Zubovienės, M. K. Čiurlionio dukros, šeima. Kartu su dukra gyveno ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Iš specialaus „Komjaunimo tiesos“ specialaus korespondento A. Staponkaus straipsnio:

A. Rozebliumas atėjo pas Zubovus ir pasakė atvirai: – reikia gelbėtis. Ar galit padėti? O jie stovi, žiūri į jį ir tyli. Patylėję pasakė: – Luktelkit, – o patys nuėjo į kambarį tartis. Visa šeima – Vladimiras Zubovas, jo žmona Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Danutės motina – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė... Tik-tik-tik – judėjo palikto duryse rakto žiedas. Sėdėjo A. Rozebliumas vienas, graužiamas minties: kur nueiti, kai atsakys. O tikriausiai atsakys, nes už pagalbą žydams – didelės bausmės. Tą savo nelaimę jautė kaip sunkų užgriuvusios žemės luitą, šaltą ir tamsų. Brakšt durys ir A. Rozebliumas išgirdo nuosprendį: – Gerai, mes paslėpsime jus. Galite mumis pasitikėti (...). Net penkios šeimos gelbėjo Rozebliumus.“

Rozebliumai išsigelbėjo. Išgelbėtas buvo ir jų sūnus Moisiejus.

Po karo A. Rozenbliumas rado savyje jėgų liktų gyventi Kaune. Jis pradėjo dėstyti Kauno universitete, ėmėsi statybinių medžiagų mokslinių tyrimų, retsykiais projektuodavo. 1969 m. A. Rozenbliumas persikėlė į Vilnių ir tapo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Specialiųjų konstrukcijų katedros vedėju. Du šimtai diplomantų, šešiolika iš jų – technikos mokslų daktarų, trys profesoriai, toks šio žymaus konstruktoriaus, pedagogo ir mokslininko palikimas.

Prof. Anatolijus Rozenbliumas mirė 1973 m. gegužės 27 dieną Vilniuje.

Pagal Algimanto Nako knygą „Profesorius Anatolijus Rozenbliumas“ (2002) parengė Zigmas Vitkus. Nuotraukos A. Jauniaus ir R. Čechavičiaus. 

Bernardinai.lt

OSFL projektai