Su dirbtiniu apvaisinimu susiję daugybė moralinių ir etinių problemų, kurios įvairiose šalyse vertinamos skirtingai. Siūlome susipažinti su kokiomis problemomis susiduria Prancūzija, kurioje surogatinė motinystė yra uždrausta, tačiau visuomenė palaiko šeimas, nusprendusias susilaukti vaikų tokiu būdu, ir kviečiame Jus diskusijai. 

„Bernardinai.lt“ trumpai pakalbino prancūzų kilmės Ariane Poulantzas, filosofę, žurnalistę, režisierę, kuri praėjusią savaitę Prancūzų instituto Lietuvoje „Vasaros dvelksmo“ renginiuose skaitė paskaitą „Rankų darbo vaikai“ bei pristatė dokumentinį filmą „Kelios motinos“, kuriame nagrinėjama surogatinės motinystės tema.

Dirbtinio apvaisinimo technologijos jau trisdešimt metų veja viena kitą. Šiandien gyvybė užsimezga ne vien lytiniu keliu. Savo paskaitose ir straipsniuose Jūs vartojate „vaikų fabrikų“ sąvoką. Ką ji apima ir kiek plačiai ši „industrija“ paplitusi?

Šiuo atveju fabrikas yra priešprieša gamtai, natūraliam vaikų atsiradimo būdui. Paskaitos, kurią skaičiau Prancūzų kultūros centre, pavadinime yra tam tikras žodžių žaismas, ten sakoma: „rankų darbo“ vaikai. Galima suprasti dviprasmiškai: tam, kad tokie vaikai atsirastų, viena vertus, reikalinga masturbacija, kita vertus, gydytojo rankos, kurios atrenka stipriausius embrionus, kad vaikas turėtų geriausias savybes. Taigi, tai yra priešprieša gamtai, ir iš čia – tas fabrikas.

Nauji medicininiai metodai veiksmingi, bet kaip jie paveiks dirbtinio apvaisinimo keliu gimusių vaikų ir juos kuriančios visuomenės psichiką?

Dirbtinis apvaisinimas keičia pačią tėvystės sąvoką. Anksčiau buvo tėvas ir mama, ir iš jų abiejų sėklelių gimdavo naujas vaikas. Tuo tarpu dabar jau nebūtinai tėvai yra tie, iš kurių ląstelių gimsta kūdikis. Taigi, galima sakyti, kad ir anksčiau šis reiškinys tam tikra prasme egzistavo dėl svetimoteriavimo, bet šiandien tai yra įteisinta, ir tai jau visai kitas dalykas.

Tačiau šiandien iškyla esminis klausimas: ar tas vaikas, kuris gimęs iš donorų – spermatozoidų ir kiaušialąstės donorų – duotos sėklos, ar jis turi teisę žinoti, kas buvo jo tėvas, motina, kas buvo donoras?

Prancūzijoje egzistuoja ypatinga praktika: kai kreipiasi nevaisinga moteris ar vyras, ieškoma fiziškai panašaus donoro, kad vaikas vėliau būtų panašus į tėvus, kurie jį augina. Kitas dalykas – rekomenduojama tėvams, kad jie pasakytų tiesą vaikams.

Kas Prancūzijoje gali kreiptis dėl dirbtinio apvaisinimo? Ar jis prieinamas kiekvienam?

Prancūzijoje dirbtinis apvaisinimas atliekamas tik vaisingo amžiaus poroms, nedaromas moterims, neturinčioms partnerio, moterims po menopauzės ir homoseksualioms moterims. Tai buvo nuspręsta jau 1973 m., kai Prancūzijoje atsirado pirmieji spermos ir kiaušinėlių bankai, buvo apibrėžta, kad tai skirta „normalioms“, kaip buvo sakoma, poroms.

Prancūzijoje, kaip ir nemažoje dalyje kitų šalių, surogatinė motinystė uždrausta. Kaip visuomenė priima tokias šeimas, kurios ryžtasi susilaukti įpėdinių bet kokia kaina, nors ir pasitelkus kitos moters pagalbą? 

Priešingai negu bioetikos įstatymai, visuomenė teigiamai priima surogatines motinas, ir 70 proc. žmonių pasisako už tokią galimybę.

Filme „Kelios motinos“ pasakojate apie prancūzų porą, kuri vyksta į Kalifornijos valstiją, kur surogatinė motinystė nedraudžiama, ir ten suranda moterį, sutikusią išnešioti jų dvynukes. Pora pasakoja apie kovą su Prancūzijos teisėsauga. Nusprendę turėti daugiau vaikų, jie vėl iškeliauja į San Diegą. Kas įkvėpė pasirinkti tokį filmo siužetą?

Mane domina nuomonių įvairovė ir kodėl įvairiose šalyse tai skirtingai priimama: vienur bioetikos įstatymai tai draudžia ir pasisako griežtai prieš, tuo tarpu kitose šalyse surogatinė motinystė laikoma didelio dosnumo išraiška ir geru elgesiu. Nagrinėju būtent tuos skirtumus tarp šalių.

Jūsų nuomone, kokie veiksniai – religiniai, socialiniai, kultūriniai – daro įtaką, kad vienur labai skatinama, o kitur, priešingai, draudžiama?

Tai yra pagrįsta ekonominiais veiksniais, bioetikos įstatyme kalbama apie anonimiškumą ir nemokamą paslaugą. Tuo tarpu ši paslauga negalėtų būti tokia, už ją turi būti sumokėta, todėl Prancūzijoje labai bijoma, kad žmogaus kūnas netaptų preke.

Kai kuriose šalyse, kaip Ukrainoje, Lenkijoje ar ir JAV, surogatinė motinystė įvardijama vos ne kaip įprastas darbas. Antai Australijos medikai pasiūlė pripažinti tai profesija.

Taip, būtent dėl to važiuojama į tas šalis. Taip pat ir Prancūzijoje yra dalis žmonių, pasisakančių už tokios galimybės suteikimą, ir siekiančių, kad būtų galima įstatymais nustatyti taisykles, kurios suteiktų surogatinei motinystei normalų statusą ir tinkamas sąlygas.

Kai kur pasigirsta nuomonių, prilyginančių surogatinę motinystę prostitucijai, atseit moteris parduoda savo kūną.

Taip, bet kita vertus, tai du asmenys, pora, nusprendžia, kad nori kreiptis į kitą, kuri sutiktų išnešioti jiems vaiką.

Kodėl vaikų negalinčios turėti poros negali paprasčiausiai įsivaikinti vaikelio? Juk tiek daug mažų širdelių pasaulyje ilgisi meilės ir šilumos.

Įsivaikinti yra sunku, tai užima daugybę metų. Ir tos motinos sako, jog jos nori turėti savo vaiką, jos netgi norėtų pajusti nėštumą, kad tai būtų jų vaikas.

Kaip tokiu atveju sprendžiami etikos ir moralės klausimai? Nauji tėvai laimingi, bet moters, kuri „išnuomoja“ savo gimdą, jausmai lieka paskutinėje vietoje. Juk pasitaiko, kad ji apsigalvoja ir nebenori atiduoti vaiko. Ką tokiu atveju sako įstatymai?

JAV tai labai griežtai reglamentuojama, moteris jau prieš tai pasirašo sutartį, kad tai ne jos vaikas, jog negali pasilikti to vaiko ir negali pakeisti savo nuomonės.

Kaip reglamentuojama tėvų atsakomybė, nusprendus susilaukti kūdikio dirbtinio apvaisinimo būdu? Juk kartais, belaukiant vaikelio, poros išsiskiria arba persigalvoja. Kas prisiima atsakomybę ir sprendimus kritiniais atvejais – nustačius vaisiaus patologiją, ar kai iškyla grėsmė surogatinės motinos sveikatai? Taikant in vitro dirbtinio apvaisinimo procedūrą, sukuriama daugiau embrionų nei reikia. Kaip sprendžiamos šios etinės dilemos, ką daryti su pertekliniais embrionais, jei tėvai nori tik vieno kūdikio?

JAV tai irgi labai griežtai reglamentuota, žingsnio atgal nėra. Tėvai negali atsisakyti vaiko. Jeigu kūdikiui nustatoma patologija, pora sprendžia, ar daryti abortą, išskyrus tuos atvejus, kai yra grėsmė surogatinės motinos sveikatai, tada jau yra diskusijos klausimas. Jeigu embrionų per daug, tai yra susitarimo tarp surogatinės motinos ir poros klausimas.

Dirbtinis apvaisinimas, ypač surogatinės motinystės atveju, pakeičia tradicinę šeimos sampratą, nes motinystės ir tėvystės sąvoka tampa labai neapibrėžta. Maža to, kad kūdikis turi skirtingas biologinę ir genetinę motinas, o išaugina jį dar kita motina. Jam ganėtinai sunku susivokti, kas jo tėvai. Juk iškyla ir tapatybės problema?

Iš tikrųjų yra kelios motinos sąvokos: teisinė motinystė, tai ta moteris, kuri augina vaikus, yra motina, kuri buvo kiaušinėlių donorė, taip pat ta, kuri išnešiojo. Yra trys motinos.

Psichologų nuomonės čia išsiskiria, nes vieni nemato čia problemos, jei tik tiesa nėra slepiama, kiti tuo tarpu sako, kad sunku vaikui tapatintis su motina, nes neaišku, su kuria. Tai yra išreiškiamos abi nuomonės.

Prancūzijoje pasigirdo kalbų, kad greitu laiku bus įteisintos vienos lyties porų santuokos. Netrukus po to gali iškilti kitas svarbus klausimas – įvaikinimo arba surogatinės motinystės. Žinoma, tokiu atveju homoseksualiems tėvams turėti savo genetinį kūdikį būtų džiaugsmas, bet ar toks pat džiaugsmas emocinis moteriai, kuri išnešiojo tą kūdikį?

Aš manau, jog Prancūzijoje surogatinė motinystė gėjų poroms nebus priimtina ne todėl, kad šalis būtų homofobiška, bet todėl, kad prancūzai nėra pasirengę tai pačiai surogatinei motinystei; manau, gėjų poros galės įsivaikinti vaikus, bet ne naudotis surogatinės motinos paslaugomis jau vien dėl to, kad tai būtų žmogaus kūno pardavimas.

Kai mokslas sparčiai plėtojasi, girdime apie naujus eksperimentus, pasiekimus, klonavimą, žmogus nori valdyti visus procesus, nors iš tiesų jie nėra jo kompetencijoje. Kur egzistuoja ta riba, kurios nevalia peržengti?

Manau, kad tos ribos nėra. Kaip sakė vienas pažįstamas mokslininkas, bioetika baigia ištirpti laike.

Kai atsiranda naujos technologijos, nauji mokslo pasiekimai, visuomet atsiranda gerų priežasčių juos taikyti, nesvarbu, kad jie turėtų blogų pasekmių. Todėl gerosios paskatos nugali, tikintis, kad jos teigiamai pasitarnaus žmogaus sveikatai.

Kai kalbama apie žmogaus gimimą, tai sienos šioje srityje mažai ką reiškia. Skirtingos šalys turi savo nacionalinius įstatymus, ir jei vienur bioetikos įstatymais kai kurie procesai draudžiami, tai kitur vaiką „pasigaminti“ yra labai lengva. Ir jei bent vienoje šalyje bus pradėta leisti klonuoti, vadinasi, visoje planetoje klonavimui bus atvertos durys. 

Kalbino Dalia Žemaitytė