Siekiant sėkmingos santuokos neužtenka išsirinkti tinkamą žmoną ar vyrą. Sutuoktiniams taip pat svarbu panašiai įsivaizduoti bendrą ateitį ir gerai suvokti, kuo jų ryšys skiriasi nuo kitų žmonėms būdingų santykių.

Vienaip vedybinis gyvenimas gali atrodyti romantiškos draugystės pradžioje, kitaip – jau susidūrus su kasdienybės iššūkiais. Tačiau kiekvieną kartą save apribotume, jeigu žiūrėtume vien tik po kojomis, nedrįsdami pažvelgti į santuokos horizonto tolį.

Lietuvoje tik Katalikų Bažnyčia, organizuodama mokymus Santuokos sakramento siekiantiems sužadėtiniams, suteikia galimybę kryptingiau pasiruošti vienam svarbiausių gyvenime žingsnių. Tokio pasirengimo mūsų visuomenei labai trūksta, tad daugelis porų, kurios iš pradžių su nepasitenkinimu pasitinka būtinybę išeiti „santuokos mokslus“, po to išreiškia savo dėkingumą.

Klaipėdos dekanato šeimos centre susitikdamas su sužadėtiniais neretai pasigendu aiškesnės jų būsimo gyvenimo vizijos. Štai viena pora santuoką sutapatino su ilgą laiką veikiančiu UAB‘u. Kita drąsino save (o gal programavo nesėkmei?), jog „jei kas nors nepavyks, galėsime ir išsiskirti“. Dar kita jau „n“ metų gyvena kartu, tad nebesitiki, kad santuoka juos kuo nors nustebins. Būna ir tokių, kurie naiviai įsitveria į rožinius akinius ir kol kas neprisileidžia minties, jog santuokinių santykių dinamika pasižymi tiek svaigiais pakilimais, tiek po jų sekančiais skaudžiais kryčiais.

Susidaro įspūdis, kad nemenkai daliai sužadėtinių nepavyksta išvengti kraštutinumų. Susidūrimas su realybe greitai nuslysta į viską apimantį skeptiškumą ir pragmatizmą („kokie čia dar idealai, man ir taip gerai“), o sveikas idealizmas išvirsta į skraidymo padebesiais karikatūrą („mes niekuomet nesipyksime ir neišgyvensime jokių krizių“).

Atrodo, kad kai kurios poros nesiteikia pažvelgti į ateitį kiek toliau nei pasirinkta vestuvių data, o pakviestos įsivaizduoti, kaip jų santuoka atrodys po vienų, penkerių ar dešimties metų, reaguoja priešiškai. Toks įsikabinimas į gyvenimą dabartimi nekvepia jokiu „čia ir dabar“ autentiškumu, bet greičiau išduoda menkai įsisąmonintą prisitaikymą prie aplinkybių. Patyrus tokiems sužadėtiniams būdingą ilgalaikių tikslų stoką bei pastangų vangumą, kyla nemažai abejonių dėl jų santuokinės kelionės sėkmės.

Labiausiai liūdina, kai asmeninių siekių badas verčia kai kuriuos sužadėtinius su nepatiklumu reaguoti ir į kitų siūlomas sėkmingos santuokos vizijas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad iki šiol aukščiausią santuokos „kartelę“ išlaiko Katalikų Bažnyčia. Bent jau toks vaizdas palieka, pabendravus su į Bažnyčios mokymą besigilinančiais sužadėtiniais. Dažniausiai jiems labai sunku suvokti tam tikrų reikalavimų prasmę (ypač susijusių su lytiškumo raiška). Iš dalies tai visai suprantama – juk nebegyvename nei viduramžiais, nei kokiame nors devynioliktame amžiuje, kai paprastas žmogelis buvo supančiotas įvairių išorinių draudimų, be galimybės įsigilinti į jų esmę. Šiuolaikinis žmogus visiškai teisėtai klausia: „Kodėl aš turėčiau laikytis vieno ar kito suvaržymo?“ Tačiau dažnas iškėlęs panašų klausimą nesiteikia ieškoti atsakymo arba apsiriboja labai paviršutiniškomis paieškomis (pvz., vienas žmogus savo nežinojimą mėgino pateisinti tuo, kad „delfi.lt“ apie tai nerašo).

Kas keisčiausia, kad mūsų širdys vis dar atpažįsta Bažnyčios puoselėjamą santuokos idealą. Paprašius išvardyti santuokinei meilei būdingas savybes, sužadėtiniai paprastai jas nurodo su stebėtinu atitikimu Bažnyčios mokymą. Žinoma, pats įsivardijimas tėra tik pirmas žingsnis. Jeigu gerai santuokai reikalingas charakteristikas prilyginsime niekuo neįpareigojantiems vestuviniams palinkėjimams, net ir prasmingiausi šventiniai tostai netaps jaunavedžių gyvenimo realybe, bet greitai išgaruos kartu su šampano purslais.

Katalikų Bažnyčios mokymas mums siūlo laiko išmėgintas gaires, kurias būtų neišmintinga atmesti vien dėl to, kad „gyvename jau XXI amžiuje“.

Santuokinė meilė yra žmogiška. Vadinasi, ji yra tiek kūniška, tiek dvasinė. Sutuoktiniai savo santykiu pašaukti išreikšti kūno, sielos ir dvasios vienovę. Santuokai besiruošiantys sužadėtiniai neretai pervertina aistros vaidmenį, tačiau linkę pripažinti psichologinio suderinamumo svarbą (pvz., pagarbos, abipusio supratimo, draugystės reikšmę).

Santuokinė meilė yra neišardoma. „Ir du taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24; Mt 19, 5; Ef 5, 31) – vienas didžiausių santuokos slėpinių, kurį atpažįstame savo amžinybės ilgesyje. Šiuolaikiniai sužadėtiniai vis dar trokšta ilgą laiką trunkančios meilės, tačiau šiai kažkur išgaravus daug lengviau pasiryžta nutraukti duotus santuokinius įžadus.

Santuokinė meilė yra ištikima. Visiškas pasitikėjimas kitu žmogumi yra vienas pagrindinių motyvų apsispręsti už santuoką. Kita vertus, vieno iš sutuoktinių neištikimybė neretai tampa paskutine vinimi į nenusisekusios santuokos karstą. Tad abipusė ištikimybė yra be galo svarbi sėkmingų santykių sąlyga, akivaizdžiai prisidedanti prie santuokinio gėrio.

Santuokinė meilė yra save dovanojanti. Santuokoje esame pašaukti ypatingu būdu rūpintis sutuoktinio gėriu. Tai laikas, kai jau apsisprendėme dėl padarytų pasirinkimų ir esame pasirengę visa savo esybe atsiduoti meilei. Kol dar dvejojame ir renkamės, sudėtinga kalbėti apie visišką savęs dovanojimą. Iki santuokos kartu gyvenančių porų pavyzdys neretai liudija apie tam tikru išskaičiavimu, savanaudiškais mainais grįstus santykius, kur iškeliamas asmeninių poreikių tenkinimas, o ne besąlygiškas atsižvelgimas į kitą.

Santuokinė meilė yra vaisinga. Į santuoką einama ne vien dėl abipusio sutuoktinių gėrio, bet ir iš troškimo susilaukti vaikų. Šio pasiryžimo vertė vėlgi išryškėja iš arčiau pažvelgus į gyvenimą kartu be santuokinių įžadų. Nesusituokusios poros paprastai yra uždaros gyvybei, jos visais įmanomais būdais saugosi nėštumo. Nelauktai pradėjus vaikelį neretai skubama pereiti į santuokos etapą (tarsi instinktyviai nujaučiant, kad vaikus geriausia auginti santuokiniame ryšyje).

Svarbu paminėti, kad vaisingumas gali būti suprantamas ir daug plačiau. Prie asmeninio gyvenimo įprasminimo ir visuomenės gerovės galime prisidėti ne tik pagimdytais bei išaugintais vaikais, bet ir nuveiktais darbais. Jiems subrandinti taip pat prireiks meilės, nes tik jos palytėti vaisiai turi išliekamąją vertę.

Galų gale meilė nėra vien jausmas. Santuokinė meilė yra ir valios aktas. Tad nuo mūsų pasirinkimų ir apsisprendimo siekti užsibrėžtų tikslų priklausys tai, kokiems idealams tarnausime bei kokiu lygiu pavyks juos paversti savo gyvenimo tikrove.

Tad Bažnyčios mokymas patvirtina tiesą, kad gera santuoka nėra gaunama už dyką. Ji nuolat kuriama abiejų sutuoktinių pastangomis, atsižvelgiant į Dievo sumanytą planą ir prašant Aukščiausiojo užtarimo.