Zenekos nuotrauka

Vienintelis gyvūnas, užduodantis klausimų

Jei galėtume pažvelgti į mūsų planetą atsiriboję, akimis mokslininko, šiame visatos kampelyje tyrinėjančio gyvybę, pamatytume daugelį gyvūnų rūšių, turinčių bendrų požymių, — visi jie sąveikauja su aplinka, ieškodami joje maisto; visi jie vengia diskomforto ir nori patogumų, visi jie apdovanoti galingu savisaugos ir giminės pratęsimo siekiu. Visi jie pasmerkti mirti – nuo bado ir kitų padarų nagų bei ilčių ir – retkarčiais – nuo senatvės.

Tai galima pasakyti apie kates ir šunis, lokius ir peles, briedžius ir lapes, bet tarp visų tų būtybių yra viena rūšis, kurią nuo kitų skiria keista anomalija. Tie gyvūnai, kaip ir visi kiti, ieško maisto, saugumo ir siekia pratęsti giminę; bet jie turi dar keistų poreikių ir siekių, labai toli peržengiančių tas ribas. Šitie siekiai nesusiję nei su maistu, nei su dauginimusi, netgi ne su saugumu: bet jie tokie stiprūs, kad gali priversti viso to atsisakyti.

Ši anomali biologinė rūšis vadinasi Homo Sapiens; jūs iš karto atpažinsite jos atstovus pagal vieną esminį požymį – jie užduoda klausimų. Internete jūs nematote savo pašnekovo veido; galite nieko nežinoti apie jo lytį ar amžių, plaukų ar akių spalvą; jis (arba ji) gali pasirinkti paveikslėlį, vaizduojantį kokį nors gyvūną – kvailoką mešką, meilų kačiuką, liūdną šunį arba komišką beždžionę. Bet jūs tiksliai žinote, kad kitame tink­lo gale – ne kačiukas ir ne beždžionė, ten gali būti tik žmogus. Nes tik žmogus sugeba užduoti klausimų.

Kai kurie žmonių klausimai susiję su poreikiais, kurie būdingi kitiems gyvūnams: kaip prasimaitinti ir pamaitinti savo šeimą? Kaip sureguliuoti santykius su priešinga lytimi? Kai kurie klausimai yra aukštesnio lygio ir padiktuoti to, ko neturi kiti gyvūnai: siekti pažinimo dėl paties pažinimo. Kodėl keičiasi Mėnulio fazės? Kodėl dauguma tų šviečiančių taškelių, kuriuos mes matome nakties danguje, nejudantys, o kai kurie – judantys? Kodėl keičiasi metų laikai? Kodėl vyksta potvyniai ir atoslūgiai? Tai – moksliniai klausimai, ir nors mokslas daug padarė, kad būtų patenkintas mūsų maisto poreikis bei saugumas, jis remiasi žinių troškimu. Bet mes keliame ir daug aukštesnio lygio klausimų: kokia mūsų gyvenimo prasmė? Kokia pasaulio prasmė apskritai? Kodėl mes gyvename ir kodėl esame pasmerkti mirti? Aukštesnieji gyvūnai bijo mirties – ir mes šį žmonių išgyvenimą vadiname „gyvulišku siaubu“. Bet tiktai žmonės mirties akivaizdoje sugeba iškelti klausimą: „kodėl?“

Bet yra ir daug svarbesnis klausimas, kurį žmonės kelia gyvenimui: „Kuriam tikslui?“ Tie iš mūsų, kurie baigė tarybinę mokyklą (arba aukštąją), prisimena, kad „pagrindinis filosofijos klausimas“ buvo apie tai, kas yra pirminė – materija ar sąmonė. Panašu, daug sėkmingiau pagrindinį filosofijos klausimą apibrėžia prancūzų mąstytojas Albert‘as Camus savo „Esė apie Absurdą“: „Yra tik viena iš tikrųjų rimta filosofinė problema – savižudybės problema. Nuspręsti, verta ar neverta gyventi, — vadinasi, atsakyti į fundamentalų filosofijos klausimą.“ Iš tikrųjų, ar vertas gyvenimas to, kad jį pragyventum? Kodėl? Ar verta tęsti šitą kelią?

Žmonės dažnai vengia susimąstyti apie tą klausimą; jie linkę nežiūrėti į bedugnę, kurios pakraščiu visą laiką vaikšto. Mes galime pabandyti kurį laiką užsidaryti kartoniniame savo kasdienių rūpesčių, nedidelių pasiekimų, smulkių barnių namelyje, kol ledinis vėjas nenublokš visko šalin, – ir mes susidursime su chaosu ir mirtimi, kurių iš visų jėgų stengėmės nepastebėti.

„Kodėl mes gyvename? Kodėl mes pasmerkti mirti? Ką su visu tuo daryti?“ – tai klausimai, kurių negalime išvengti, todėl ir neverta nuo jų slėptis. Kaip sako tas pats Camus, „žmogaus, kuris neapgaudinėja pats savęs, veiksmai reguliuojami to, ką jis laiko tiesa“. Išsiaiškinkime, kas yra tiesa ir kas iš to seka.

Du požiūriai į pasaulį

Egzistuoja du požiūriai į pasaulį: vieną siūlo tikėjimas, kitą – ateizmas. Pažiūrėkime, koks ateizmo atsakymas. Priekaištą, kurį galima išsakyti daugumai ateistų, galima pareikšti ir daugumai iš mūsų – tai paviršutiniškumas, nenoras susimąstyti. Netikintieji paprastai vengia daryti logiškas išvadas iš savo pasaulėžiūros; dažniausiai žmonės, palikę tikėjimą, tebesisupa į skarmalus, likusius nuo drabužių, išneštų iš krikščioniško namo. Tarsi būtų galima atsikratyti tikėjimo į Dievą, bet kartu ir kažkuo pagrįsti tikėjimą žmogaus orumu, protu, gera ar šviesia ateitimi. Žinoma, žmonės gali kiek nori laikytis prieštaringų požiūrių, bet leiskite atskleisti jų vidinį pakrikumą. Beje, galbūt jie nepanorės klausytis krikščionių priekaištų; todėl suteikiame žodį didžiajam ateistui – vokiečių mąstytojui Friedrichui Nietzsche‘i: „Ar girdėjote apie tą beprotį žmogų, kuris šviesų pusiaudienį uždegė žibintą, išbėgo į turgavietę ir visą laiką šaukė: „Aš ieškau Dievo! Aš ieškau Dievo!“ Kadangi ten susirinko daugelis iš tų, kurie netikėjo į Dievą, aplink jį pasigirdo kvatojimas. „O ką, ar jis dingo?“ – paklausė vienas. „Jis paklydo kaip vaikas“, – pasakė kitas. „Arba pasislėpė? Ar jis mūsų bijo? Ar jis leidosi plaukioti? Išvyko į kitas šalis?“ – taip jie pakaitomis rėkė ir juokėsi. Tada beprotis įpuolė į minią ir varstė juos žvilgsniu. „Kur Dievas? – sušuko jis. – Aš noriu jums tai pasakyti! Mes jį užmušėme – jūs ir aš! Mes visi – jo žudikai! Bet kaip mes tai padarėme? Kaip mums pavyko išgerti jūrą? Kas mums davė kempinę, kad nutrintume dažus nuo viso horizonto? Ką mes padarėme, atplėšę šitą žemę nuo jos saulės? Kur ji juda? Kur judame mes? Šalin nuo visų saulių? Ar nekrintame be pertrūkio? Atgal, į šalį, į priekį, visomis kryptimis? Ar dar yra viršus ir apačia? Ar mes neklaidžiojame tarsi begaliniame Nieke? Ar nekvėpuoja į mus tuščia erdvė?“

Nuoseklus Dievo neigimas gyvenimą daro „klaidžiojimu begaliniame nieke“, kur nėra nei viršaus, nei apačios, nei tikslų, nei orientyrų; gana rimti ir tikri ateistai seniai tai suprato. Albert‘ui Camus pakanka nuoseklumo pripažinti, kad gyvenimas absurdiškas. Jo tėvynainis Sartras žmogų apibūdina kaip „nevaisingą aistrą“. Pionieriškas klajojimas – štai atsikratysime senų prietarų ir puotausime platybėse (erdvėse) – siūlo ignoruoti tą akivaizdų faktą, kad tos platybės, kai tik apsidairysime, pasirodys kaip begalinė ledinė dykuma. Kaip rašo kitas garsus ateistas Richardas Dokinsas, „galutinė išdava – pasaulyje nėra nei tikslo, nei prasmės, nei gėrio, nei blogio, nieko, išskyrus lengvabūdišką, negailestingą abejingumą.“ Į klausimus, kuriuos mes keliame, – kodėl mes gyvename, kodėl mirštame ir ką mums daryti – atsakymo paprasčiausiai nėra. Kaip tai suformulavo žinomas ateistų publicistas Cristopheris Hitchensas, kai jam diagnozavo mirtiną vėžio stadiją: „Į kvailą klausimą „o kodėl tai man?“ pasaulis vos teikiasi apsunkinti save atsakydamas: „O kodėl gi ne?“

Bet be pionieriško klaidžiojimo siekiant nustelbti žmonijos egzistavimo tragizmą būgnais ir skanduotėmis, ateizmas siūlo ir kitą variantą – didvyriškai priimti tiesą, kad ir kokia grėsminga ji būtų. Taip, Dievo nėra, gyvenimas beprasmiškas ir pasmerktas, bet mes didvyriškai žiūrėsime į bedugnę, mesdami iššūkį neišvengiamybei. Geriau tiesiai žiūrėti į veidą rūsčiai tikrovei, negu guostis religinėmis iliuzijomis.

Šis požiūris apeliuoja į tam tikras vertybes: geriau būti vyriškam negu bailiam; geriau tikėti tiesa, o ne iliuzijomis; geriau žiūrėti tikrovei į veidą, o ne gyventi fantazijų pasaulyje, bet pasiduoti saviapgaulei – blogai. Bėda ta, kad tos vertybės ateistų pasaulėžiūroje visiškai beprasmiškos. Tikėjimas, kad mes turime moralinę pareigą ieškoti tiesos, o ją radę – likti jai ištikimi, be to, mums reikia būti ištvermingiems ir drąsiems, o tai yra krikščioniško požiūrio į pasaulį paveldas. Dievo sukurtame pasaulyje mes iš tikrųjų turime objektyvių moralinių įsipareigojimų, vienas iš jų – ieškoti tiesos. Krikščionybės požiūriu žmogui būdingas tikras gerumas, o jo paskirtis kaip tik ir yra ieškoti tiesos – tai yra gyvo ir tikro Dievo – ir amžinai ja džiaugtis. Bet ateistinėje pasaulėžiūroje tiesa nėra nei asmeninė, nei gėris. Joje nėra nieko, išskyrus „aklą, negailestingą abejingumą“. Mes neprivalome jos ieškoti ar manyti, kad ją verta rasti.

Maža to, šiuo atveju beprasmiška kalbėti apie tai, kad narsa, su kuria žmogus žvelgia į niūrią realybę, verta pagyrimo. Žiūrint kieno pagyrimo… Jokio aukščiausiojo teisėjo, kuris galėtų teisti pagal jų padarytas veikas, nėra; mūsų svarstymai „tai – vertinga, o tai – ne“ neatitinka jokios objektyvios realybės. Jūs galite laikyti kokį nors poelgį vertingu, aš – kvailą; klausti, kuris iš mūsų teisus, beprasmiška, kadangi be Dievo nėra jokio objektyvaus kriterijaus, pagal kurį mes galėtume būti teisūs ar neteisūs, mūsų svarstymai yra vienodai tušti.

Kosminei tuštumai beprasmiška melstis ir tikėtis – ir tikrai taip pat beprasmiška priešintis bei viltis. Žmogus, piktai metantis iššūkį tuštumai, nė kiek ne geresnis už tą, kuris taikiai kreipia ten maldas, – ten nėra kam priimti nei iššūkių, nei maldų, tuštuma ne priešas, kuriam galima mesti iššūkį, ir ne draugas, su kuriuo galima susitaikyti, – tai paprasčiausia tuštuma. Didvyriškas iššūkių metimas nedvasingiems dalykams – toks pat kvailas užsiėmimas, kaip melstis jiems; kreiptis į tokį narsumą kaip į teigiamą vertybę visiškai beprasmiška. Visa ta maišto romantika, į kurią dažnai kreipiasi ateizmas, praranda bet kokią prasmę, jei mes ją priimame nors truputį nuosekliai, – juk šiuo atveju neegzistuoja Tas, prieš kurį būtų galima maištauti.

Sąmonės ugnis, atsitiktinai įsiplieskusi beprasmiškai ir be tikslo nusivylus pasauliu, taip pat atsitiktinai užges, tarsi jos ir nebuvо. „Kodėl? – O kodėl gi ne?“ Kiekvienas individualus gyvenimas visada užgęsta; pagaliau užges ir žmonija. Žygdarbiai ir nusikaltimai, viltys ir baimės, pasiekimai ir pralaimėjimai galų gale nebeturės jokio rezultato. Vyriškumas ir bailumas, ištikimybė ir išdavystė, kančios ir šiurkštumas prieš pasaulį turi tik vieną kainą – jokios. Pasaulis beprasmiškas, mirtis neišvengiama, – jei priimate ateizmą, priimkite jį rimtai.

Atgaila ir tikėjimas

„Žmogus išvytas amžiams, nes yra praradęs atmintį apie prarastą tėvynę ir viltį apie pažadėtąją žemę“, – sako Albert‘as Camus; net jis priverstas pavartoti krikščioniškąją terminologiją. Krikščionybė vertina mūsų būseną kitaip: ne „mes praradome“, o mes savyje nuslopinome prisiminimą apie Tėvynę ir atsisakėme vilties. Tai mūsų nuodėmė, mūsų pasirinkimas, kurį mes padarėme ir kuriame sudiržėjome; gyvenimas ne beprasmiškas – tai mes savo netikėjimu ir pasipriešinimu atmetame jo prasmę. Absurdas – ne egzistavimo savybė. Tai mūsų tragiškas maištas prieš Tą, kuris yra pasaulio prasmė ir tikslas.

Pats mūsų absurdo išgyvenimas, ieškojimas prasmės liudija apie tai, kad mes sukurti tam tikrai paskirčiai, – ir atsisakėme jos. Kad liktume ateistais, mums reikia patikėti, mums reikia patikėti, kad tai – kažkoks šalutinis evoliucijos efektas, begalinis konkurencijos dėl maisto ir patelių procesas. Bet sugebėjimas susimąstyti apie prasmę – užuot valgius ir dauginusis, dauginusis ir valgius – tik sugriautų mūsų šansus evoliucijos lenktynėse. Iš kur mes turime tą sugebėjimą ieškoti prasmės ir tikslo, to, ką mes vadiname „siela“? Tikėjimas atsako į šį klausimą: nes mes sukurti, kad rastume. Pasaulis, kuriame gyvename, turi tikslą ir paskirtį; jame vystosi drama, kupina gilios prasmės, kurios dalyviai mes visi esame. Pasaulis – ne padrikų raidžių chaosas, o knyga; ir ta knyga turi Autorių. Pasaulis persmelktas gilaus, paslaptingo turinio; jame nevyksta nieko beprasmiško. Ateis diena, kada tai, kas atrodo pabiri beformiai fragmentai, susidėlios į Didelį Paveikslą; kertamų miškų neliks, šiukšlės bus išvežtos, ir mes išvysime tą Amžiną Šventovę, kuri buvo statoma visą šitą laiką. Mes pašaukti visagalio ir begalinio gėrio Dievo, kuris mus sukūrė tam, kad pasidalintų amžinojo gyvenimo pilnatve, džiaugsmu, meile, kurią jaučia Jis Pats. Kai Jis užbaigs Savo darbą su mumis, mes būsime be galo, nesuvokiamai laimingi, mes įgysime gerokai daugiau, nei visa, apie ką svajojome ir ko tikėjomės.

Amžina pergalė

Prieš tokį tikėjimą iškeliama svarbi išvada – akivaizdžiai krentantis į akis kančios ir mirties absurdas, kur sunku įžvelgti kokią nors aukštesnę prasmę. Požiūris į viena ir kita yra paradoksalus. Vieni sako: „Kaip galima tikėti susirgus vėžiu?“ – turėdami omenyje, kad mirtis akivaizdžiai demonstruoja, jog žmogaus gyvenimas – beprasmiškas ir pasmerktas. „Kaip galima netikėti susirgus vėžiu?“ – kalba kiti teigdami, kad mirties akivaizdoje vilties troškimas tampa itin aštrus. „Jis prarado tikėjimą, kai jo visa šeima tragiškai žuvo, – kalbama apie vieną žmogų; „jis metėsi į religiją po to, kai jo šeima tragiškai žuvo“, – sako apie kitą. Tragedijos vienodai gerai paaiškina ir viena, ir kita. Bet ką tragedijos akivaizdoje rodo dvi pasaulėžiūros, kurias nagrinėjame?

Abiem savo teiginiais – pionieriškai budriu ir negailestingai niūriu – ateizmas kreipiasi į kančios prob­lemą. Kaip tai kadaise pabrėžė G. K. Chestertonas, argumentai prieš krikščionybę dažnai yra vienas kitą paneigiantys. Tai tinka ir argumentams „apie kentėjimą“.

Prisiminkime, mums dažnai sako, kad religija – skausmo ir bejėgiškumo rezultatas. Anksčiau žmogaus gyvenimas buvo „liūdnas, apgailėtinas ir neilgas“, jis buvo kupinas baimės ir kančių, ir žmonės ieškojo sau paguodos iliuziniame danguje, kur Kristus ir Dievo motina užjaučiamai išklausė jų skundus ir pažadėjo po mirties dosniai apdovanoti už badą, šaltį ir nepakeliamą žemiško egzistavimo naštą. Bet dabar mokslas ir pažanga žmones, kadaise drebėjusius prieš nepažintas gamtos jėgas, padarė stiprius ir nepriklausomus; buvo įveiktas badas ir ligos, gyventi tapo lengviau, linksmiau ir dangiška paguoda nebereikalinga.

Bet mes dar nespėjome kaip reikiant pasidžiaugti proto pergale prieš tamsias gamtos jėgas, tikėjimo kritikai mums praneša, kad žmogaus gyvenimas labai tragiškas. Mums nurodo, jog „be perstojo žūsta visiškai nekalti žmonės, tai matome kiekvieną dieną. Tėvai praranda vaikus; vaikai praranda tėvus. Vyrai ir žmonos netikėtai išsiskiria, kad daugiau niekada nesusitiktų. Draugai paskubomis atsisveikina, neįtardami, jog pasimatė paskutinį kartą. Mūsų gyvenimas, kiek aprėpia akys, yra milžiniška netekčių drama.“

Žmogaus gyvenimo tragizmas akivaizdus, ir būtų kvaila su tuo ginčytis; argi anksčiau žmonės to visiškai nesuvokė? Suvokė, ir būtent žemiško egzistavimo tragizmo suvokimas pažadino jų tikėjimą dangišku išsigelbėjimu.

Dabar norima, kad ši aplinkybė paskatintų mus netikėti. Bet tada kieno naudai pateikiamas mūsų gyvenimo tragizmo argumentas? Iš pradžių mums pranešama, kad anksčiau žmonės tikėjo į Dievą, nes jų gyvenimas buvo trumpas ir kupinas liūdesio, dabar taip pat sako, jog mūsų gyvenimas trumpas ir pilnas liūdesio.
Evangelijos priešininkai trokšta atverti mums akis: pasirodo, visas pasaulis skendi blogyje (1 Jn 5, 19), Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi (Jer 17, 9), o Išdavikai nesiliauja išdavinėti, išdavikai klastingai išdavė (Iz 24, 16). Jie pakartoja Šventojo Rašto žodžius, ir tai, kaip tie žodžiai atitinka tikrovę, ir ar, jų akimis, paneigia Šventąjį Raštą. Tai, kad dievobaimingi žmonės neretai patiria sielvartą, pateikiamas mums kaip argumentas prieš tikėjimą į Dievą, bet juk būtent per daugelį kančių mes galime patekti į Dievo karalystę. Ir apaštalai, ir visų laikų krikščionys puikiai suprato, kad pasaulis kupinas skausmo, taip pat ir jų pačių skausmo. Krikščionybė yra išsigelbėjimo religija – ji prasideda nuo to, kad mūsų pasaulis – ir mes patys – esame patekę į visiškos katastrofos būseną. Žmogus, sakantis krikščioniui, kad pasaulis yra atsidūręs ant katastrofos slenksčio, panašus į tą, kuris įsiveržia į ligoninę su pritrenkiančia žinia ir tvirtina, jog žmonės, pasirodo, serga. Ačiū, tai mes jau žinome.

Bet kokį atsakymą duoda krikščionybė? Mažiausiai mūsų tikėjimas kviečia užsimerkti prieš akivaizdų pasaulio absurdą. Evangelija – pažiūrėkime į tai tiesiai – tai istorija apie žiaurų Išganytojo nužudymą. Istorija apie neištikimus draugus, vieno artimo bendražygio išdavystę, kito išsižadėjimą, permainingą minią, žiaurius kareivius, abejingus valdininkus, griaunančius viltis. Istorija apie sunkias dvasines ir fizines kančias bei mirtį. Istorija, kurioje, atrodytų, triumfuoja absurdas, nesąmonės, pagimdytos žmonių nuodėmių.

Ir ta istorija pasibaigia Didžiuoju Įvykiu – Nukryžiuotasis prisikėlė; mokiniai matė Jį gyvą. Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę? (Lk 24, 26). Prisikėlimas – tai, kas suteikia prasmę viskam, kas įvyko prieš tai. Tai, kas sutrikusiems mokiniams atrodė visiškas pralaimėjimas, kosminiu greičiu įveikė blogio ir nuodėmės jėgas, tai, kas atrodė kaip nevykusi žūtis, – paaiškėjo, jog yra svarbiausias įvykis išgelbėjimo istorijoje.
Prisikėlimas – tai ne tik Kristaus istorija, bet ir visos žmonijos išsigelbėjimo istorija, jos centre – stovi Kryžius, susijęs su visu skausmu, praradimais ir absurdu, kuriuos į pasaulį atnešė nuodėmė, – Prisikėlimas, kuris pranašauja visos Kūrinijos džiaugsmo ir šlovės atkūrimą, dėl kurio Dievas visa tai sumanė. Tai kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Be to, žinome, – sako apaštalas, – kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems (Rom 8, 28). Krikščionio kentėjimas – net nebūtinai dėl tikėjimo – niekada nėra beprasmiškas, jo mirtis niekada nėra absurdiška. Kristus juos padarė Savo kančių ir mirties bendrininkais, ir Jis kiekvieną tikintįjį padarys Savo prisikėlimo bendrininku: Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis (1 Pt 4, 13).

Bendro prisikėlimo šviesų rytą mes pamatysime, kaip viskas pasaulyje įgis prasmę ir tobulumą To, kuris Jį sukūrė ir atpirko. Ir mes Jį išvysime, ir džiūgausime, ir mūsų džiaugsmo niekas neatims.

Iš rusų kalbos vertė Lina Bočiarova