Inga Stepukonienė, Roberto Keturakio kūryba, „Naujasis lankas“, 2011. – 461 p.

Į Viktorijos Daujotytės iškeltą amžiną klausimą: „Kas tu esi, eilėrašti?“ atsakymo bus ieškoma kiekvienąkart, atsiverčiant naują poezijos rinkinį ar sklaidant seną, išmoktą mintinai. Iš ko visa tai? Ir kodėl? Kokie kūrėjo, jo minties – vaizdinio ir skaitančiojo-išjaučiančiojo sąlyčio taškai nulemia eilėraščio atvertį, jo pagavumą?

Į šiuos klausimus monografijoje „Roberto Keturakio kūryba“ bando atsakyti literatūros kritikė, VDU dėstytoja Inga Stepukonienė. Bandymas drąsus: oho, visa kūryba! (Priminsiu: 15 poezijos rinkinių, poema „Jotvingiai“, romanas „Kulka Dievo širdy“, literatūrinės pasakos, apybraižos, esė.) Bandymas drąsus dar ir tuo, kad turbūt nėra lengva vertinti kūrėjo asmenybę ir jos užaugintą derlių, autoriui tebesant gyvam ir gyvybingam. Jokia paslaptis, kad paties žmogaus nuomonė apie save ir kūrybą ne visada sutampa su kritikų nuomone. Ar Robertas Keturakis – atlaidus žmogus, bet reiklus kūrybos vertintojas – šia monografija liko patenkintas? Ar autorė – tos pačios žemės išauginta, kaip ir poetas – pasirinko teisingą žiūros tašką?

Apie poeto asmenybę ir jo kūrybą knygoje kalba daugybė respondentų: menininkai, bendraminčiai, draugai, giminės. Jų „liudijimus“ ne tik patvirtina, bet ir pagilina paties poeto dienoraščių ištraukos. Apibūdindamas Juozo Grušo asmenybę, Robertas Keturakis rašo: „Tik vėliau supratau, kad tai yra jaukumas asmenybės, kuri seniai yra įveikusi asmeninį egoizmą, žmogų žeminančią garbėtrošką, skaudžiai įsigilinusi į laimės ir negandos prasmę, skausmo ir tragiškojo išbandymo – ko tu esi vertas – būtinybę.“ Ši ištrauka labai taikliai atspindi ir paties poeto asmenybės bruožus: ištikimybę šviesai, taurų intelektą, niekšybei pasipriešinančią dvasią. V. Čepliauskas tai įvardija kaip kilnumo ilgesį. Kilnumo, kuris nuskaidrina ir pasaulį, ir žmogų. Iš čia – poeto dėmesys kiekvienam: pokalbio metu jis visas sutelktas į kitą, ne tik girdintis, bet ir jautriai reaguojantis. Roberto Keturakio sūnus Saulius pabrėžė tėčio vis labiau ryškėjantį bruožą: negalėjimą praeiti pro kažką, ką reikia pagirti ar papeikti. „Nors gyvenime patirtos skaudžios akimirkos, išgyvenimai lyg ir turėjo atmušti Jo norą būti poetu, suvokiant, kad (...) žodis lig šiol nieko nepakeitė. Tačiau Tėtis mano kitaip. Jis niekada nepasiduoda praktinei savitvardai.“ Aktyvi Roberto Keturakio pozicija jaučiama ne tik meniniame Kauno (ir visos šalies) gyvenime, bet ir visur, kur reikalingas drąsus, ryžtingas žmogiškumo gynimas.

Kas sukuria patį kūrėją? Kokia žemė jį užaugina? Monografijos autorė Inga Stepukonienė atskleidžia daug įdomių faktų apie šią istorinę jotvingių žemę, Garliavos miestelį ir jo kūrėją Jozefą Godlevskį, taip pat apie Keturakių giminę, šioje vietoje šaknis įleidusią labai seniai: spėjama, jog pirmieji jos gentainiai čionai atsikraustė dar po Žalgirio mūšio, kada Vytautas ėmė apgyvendinti tuščius dykros plotus. Tuo metu į šias vietas iš Žemaitijos atsikraustė trys Keturakių šeimos. Viena iš jų apsigyveno prie Maišiaus upelio, Jonučiuose. Iš šios šakos ir kilęs poetas Robertas Keturakis. Visi jo protėviai buvę augaloti, pasižymėję žemaičiams būdingu atkaklumu, tačiau pilni suvalkietiškos savigarbos, orumo. I. Stepukonienė, atidžiai išstudijavusi ne tik poeto senelių, bet ir prosenelių gyvenimo istorijas, pastebi tai, kas likimiška: stiebimąsi į šviesą, grožį, tautiškumo puoselėjimą, aukštus doros kriterijus. Senojoje Keturakynėje (Jonučių kaimas, Kauno rajonas) bent penketą kartų lankėsi tautos patriarchas Jonas Basanavičius, su poeto seneliu draugavo ir Garliavos vaistininkas Kazys Aglinskas, aktyviai dalyvavęs tautinio atgimimo veikloje, dažnai čia lankydavosi ir Garliavoje mokytoju dirbęs poetas J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, viešėjęs ir poetas Pranas Vaičaitis bei būsimasis prezidentas Kazys Grinius... Kultūros pasaulis prasišviečia iš senelių sodybos, troškimas ko nors šviesesnio , įsigėręs į giminės kraują, atiteka iki vaikaičių. Galbūt iš čia ypatingas poeto dėmesys savo krašto, giminės likimui? Atsakomybė už gimtosios kalbos išlikimą? Žmogiškumo apraiškų saugojimas? Nuolatinis, nepailstantis, tačiau viešai nedeklaruojamas budėjimas gėrio sargyboje? Visa – iš ten?..

Motinos, tėviškės, gimtosios kalbos, tautos, Tėvynės, meilės, tiesos, tikėjimo temos eina per visą Roberto Keturakio kūrybą, viename kūrinyje suintensyvėjant vienam, kitame – kitam išjautimui. I. Stepukonienė pažymi, kad dvi sąlygos ypač veikia poeto kūrybą: gamtos grožis ir tautos atmintis. Ji rašo: „Žmogaus dvasiniam tapsmui, jo ir tautos atminčiai svarbus savos aplinkos įvardijimo procesas.“ Gamtos vaizdai (gėlių, žolynų, medžių , upelių, miškų pavadinimai), iš lygumų sklindantis ilgesys – ištisi metaforų klodai, kurie sudaro foną egzistenciniams klausimams, o dažnai pasitarnauja ir atsakymams. Netikėtais palyginimais-pastebėjimais poetas tik paliudija mintį, kad kūrybinis talentas ne tik Dievo dovana, bet ir didžiulis įpareigojimas:„Mes visuomet esame tik galimybė. Bet didelio kelio ir didelio tikslo...“

Monografijos autorė, atidžiai analizuodama kiekvieną Roberto Keturakio kūrinį, įžvelgia ne tik kūrybinės minties slinktį, bet ir raiškos ypatumus: „Pirmuosiuose rinkiniuose itin ryški vaizdo plastika vėlyvesnėje kūryboje pasikeičia: ieškoma koncentruotesnės išraiškos, siekiama stiprinti minties krūvį, vaizduotės vaidmenį.“ Visoje poeto kūryboje itin didelis dėmesys skiriamas kiekvienam žodžiui: jis visuomet svarus, iškalbingas, apvalytas, išgrynintas, be jokių vulgarizmo apnašų. Vėlyvesnėje kūryboje daugiau meditacijos, daugiau klausiama, ieškoma, intensyviai mąstoma.

Ypač įdomus ir taiklus metaforiškas kiekvieno kūrinio įvardijimas – išgyvenimo ir minties nusakymas. Rinkinyje „Atspindžiai“ išryškinamos tapatybės paieškos, paantraštėje autorė patikslina – „Kelionė: dvasinės šviesos link“, „Ugnies metafizika“, „Pasaulio įbūtinimo strategija“, „Prigimties kosmopolis“. „Vėluojančiųjų gatvėje“ pabrėžiamos priešybių sankirtos, o rinkinį „Kas mirksnį matau“ kritikė įvardija kaip būties labirintą, „Krintančio vakaro paukštyje“ išryškinama tautos būtis, poemoje „Jotvingiai“ atsigręžiama į priešistorę, bylojančią dabarties žmogui, kad su praeities kartomis mus jungia ne žemė, o savos istorijos žinojimas, be kurios mes, anot poeto, „tik žolė“... Kiekvienas kūrinio įvardijimas – filosofiškas, skatinantis reflektuoti, interpretuoti tai, ką esi perskaitęs savaip. Tai išplečia kūrinio „veikimo“ lauką, sukuria papildomų prasmių. Kritikės Ingos Stepukonienės įžvalgos ne tik gilios, bet ir kuriančios. Todėl šią monografiją pavadinčiau „Poeto kūrinijos sklaida“.

Atidus autorės žvilgsnis į kūrėjo asmenybę, šiltas kūrinių išgyvenimas – savasties atradimas – monografiją daro įdomią ne tik mokslininkams literatams, literatūros mokytojams, bet ir tam skaitytojui, kuris nori artimiau susipažinti su Roberto Keturakio kūrybos pasauliu (monografijoje daug nuotraukų, atskleidžiančių ne tik asmeninį poeto gyvenimą, bet ir kultūrinį Kauną, bendravimą su šalies kūrėjais). Ingos Stepukonienės kelias – per asmenybę ir istorinių aplinkybių išgyvenimą eiti kūrinio suvokimo link – nėra vienintelis būdas išjausti poeto kūriniją, tačiau labiausiai įtikinamas. Asmenybė – jos nuostatos, vertybės – tam tikra prasme yra instrumentas pažinti ar atpažinti kūrinį, kaip iš medžio galima nuspėti jo vaisių. Ir atvirkščiai. Ar galima Robertą Keturakį perskaityti kitaip? Galbūt. Turbūt. Tai – iššūkis ateinantiems. Nelengvas iššūkis, bet įdomus.

Regina Jasukaitienė