Vasarą literatūros gyvenimas apmiršta, visi guli hamakuose ar šešėlyje ir skaito tas išsvajotas ir atostogoms sukauptas knygas. Spauda, rašanti apie knygas, sudarinėja vasaros skaitinių dešimtukus ir klausinėja, ką skaito rašytojai. Naujienų nėra. Tad lyg ir turėjau parašyti kažką vasariška, bet žiūriu, kad kronikos šį kartą – rūsčios, pamokomos ir perspėjančios. Ką padarysi.

Kas skaito mus?

Anksčiau leidėjai ir autoriai neturėjo būdo sužinoti, kas nutinka su knyga ją nupirkus – kai ji patenka skaitytojui į rankas. Ar jis numes knygą, perskaitęs keletą puslapių, ar praris ją vienu prisėdimu? Ar skaitytojai dažnai praleidžia įvadą? Ar dažnai skaitydami rašo paraštėse ir pasibraukia tam tikras patikusias vietas? Dabar, vis labiau populiarėjant elektroninėms knygoms, galima pasižiūrėti, kas slypi už parduoto tiražo skaičiaus – kaip skaitytojai skaito nusipirktas knygas.

Ištisus amžius skaitymas buvo intymus, privatus užsiėmimas, skaitytojo ir knygos pašnekesys. Tačiau atsiradus elektroninėms knygoms viskas pasikeitė, dabar iPad ir Kindle Fire skirti priedai fiksuoja kiek kartų skaitytojas atsivertė tam tikrą knygą ir kiek laiko ją skaitė. Ir pardavėjai su leidėjais godžiai seka šiuos duomenis: jie stebi skaitytojus pro elektroninę rakto skylutę.

Visa pramogų industrija jau seniai tikrina, matuoja ir tiria vartotojų skonį ir įpročius, tik leidėjai sparčiai atsilikdavo. Anksčiau apie skaitytojų susidomėjimą knyga buvo galim spręsti tik iš recenzijų, atsiliepimų ir pardavimų skaičiaus, t.y. tik knygai išėjus. Prognozuoti ar knyga bus bestseleris buvo beveik neįmanoma.

Dabar kompanijos aktyviai tiria skaitytojų elgesį. Iš Nook pateikiamų duomenų galima suprasti ar greitai skaitytojas skaito, kiek vienos ar kitos knygos jis perskaitė, kiek pagaulus knygos turinys. Naudodamiesi šiais duomenimis leidėjai gali kurti būtent tokias knygas, kurios labiau patraukia skaitytojo dėmesį.

Iš duomenų, surinktų stebint Barnes&Nobles klientus paaiškėjo, kad dokumentinio žanro knygos paprastai skaitomos priešokiais ir su pertrūkiais, kai ką praleidžiant, o romanai skaitomi nuosekliai - nuo pradžios iki galo. Be to, dokumentinės knygos dažniau paliekamos nebaigtos skaityti. Mokslinės fantastikos, meilės romanų ir detektyvų skaitytojai paprastai skaito greičiau ir daugiau knygų nei „rimtosios“ literatūros skaitytojai ir paprastai pradėtas knygas baigia. O grožinės literatūros skaitytojai dažnai nebaigia kūrinio arba blaškosi nuo vienos knygos prie kitos.

Remiantis šiais duomenimis keičiasi ir parduodamų elektroninių knygų strategija. Nook savininkai , norintys, kad jų skaitytojai nemestų skaityti ilgų dokumentinių knygų, ieško būdų kaip įtraukti skaitytojus į stambiosios žurnalistikos ir rimtų dokumentinių veikalų skaitymą. Tam jie sukūrė Nook Snaps – trumpus teminius leidinius, skirtus patiems įvairiausiems dalykams – nuo patarimų, kaip suliesėti iki Occupy judėjimo.

Leidėjai bando kurti „pagerintas“ skaitmenines knygas – įterpti į jas vaizdo medžiagą, nuorodas į interneto puslapius ar kokį kitą multimedijos dalyką. Leidėjus labiausiai domina viena – kada ateina ta akimirka, kai skaitytojas užverčia knygą ir jos daugiau nebeskaito, ir kaip to išvengti?

Tai domina ir kai kuriuos rašytojus, jie pasirengę bendradarbiauti su leidėjais. Štai garsus trilerių autorius Scottas Turow sako seniai norėjęs, kad leidėjai užsiimtų savo klientų elgesio tyrimais. „Kartą ginčijausi su savo leidėjais ir pasakiau jiems: „Jūs jau tiek metų leidžiate mano knygas, o iki šiol nežinote, kas jas perka“. O jie man atšovė: „Niekas nežino“. Aš mielai gaučiau informaciją apie tai, ko pats nenujaučiu ar nesuprantu – kad knyga, pavyzdžiui, per ilga ir ją reikia negailestingai trumpinti“, – sako rašytojas.

Kiti rašytojai baiminasi, kad toks monitoringas neigiamai atsilieps „rimtosios“ literatūros kūrėjams. „Juk knyga gali būti keista, gali būti tokios apimties, kokią sumanė autorius ir skaitytojas neturi su tuo turėti nieko bendra „,– sako Farrar, Straus & Giroux leidyklos leidėjas Jonathanas Galassi. – „Maža kas neperskaitė iki galo „Karo ir taikos“. Negi mums dėl to dabar reiktų trumpinti knygą?“

Leidėjai tik dabar pradeda suvokti visą iš skaityklių gaunamų duomenų svarbą. Ypatingą pranašumą čia turi Amazon – jie ir leidėjai, ir pardavėjai todėl kompanija atsiduria unikalioje padėtyje: ji gali naudotis jos pačios surinkta informacija apie klientus. Anokia paslaptis, kad Amazon seka, ką jūs perkate ir žino, kaip skaitote tai, ką nusipirkote. Kindle savininkai pasirašo sutikimą, leidžiantį kompanijai gauti informaciją iš jūsų skaityklės – jie žino, kokį paskutinį puslapį skaitėte, mato visas jūsų įrašytas pastabas, pabraukimus ir anotacijas. Ir visa tai nusėda jų serveriuose. Amazon sužino, kokios knygų pastraipos populiariausios tarp skaitytojų ir įdeda kai kurias iš jų į savo puslapį, pavadinusi tai „dažniausiai pabraukiamų vietų rinkiniu“. Šiuo metu pirmoje šio sąrašo vietoje – eilutė iš „Bado žaidimų“. Antroje – eilutė iš Jane Austin „Puikybės ir prietarų“.

„Mes laikome tai kolektyviniu Kindle skaitančių žmonių protu“, – sako Amazon atstovė spaudai Kinley Pearsall.

Todėl nenuostabu, kad imta baimintis, jog skaitytojai gali imti atsisakyti kai kurių knygų – susijusių su seksu, sveikata, saugumu – bijodami, kad jų skaitymas sekamas.

Kai kurie leidėjai jau ėmė atlikti rinkos tyrimus – iš pradžių išleidžia bandomąjį elektroninį variantą, o paskui jau ir popierinę knygą. Leidykla Sourcebook, išleidžianti apie 250 knygų į metus, ėmėsi eksperimentuoti su elektroninių knygų serijomis. Jie išleidžia skaitmenines šešių knygų versija, o tada renka skaitytojų pasiūlymus ir klausimus. Skaitytojų pageidavimai, žinoma, būna įtraukti į galutinę knygos versiją.

Radikaliausiai elgiasi kompanija Coliloquy, per Kindle, Nook ir Android parduodanti skaitmenines knygas, kuriose galima pasirinkti „savo pasakojimą“ – skaitytojai patys pasirenka norimus personažus ir jų reakcijų į vienus ar kitus įvykius tipą. Kompanijos darbuotojai surenka duomenis su skaitytojų norais ir siunčia juos autoriams, pritaikantiems siužetines linijas kitose savo knygose taip, kad jos populiariausius norus atitiktų.

Nuo metų pradžios kompanija išleido aštuonias knygas ir ketina plėstis, leisdama detektyvus, teisminius trilerius ir eksperimentinę prozą.

Štai tokia ateitis laukia progreso mėgėjų. Nejaugi gan vieninga skaitytojų bendruomenė galutinai pasidalins į popierinių knygų gerbėjus ir elektroninės literatūros mėgėjus?

Rinką valdo močiutės

Lyg to dar būtų negana, neseniai pristatyta programėlė, kuri prašo skaitytojų nurodyti, kiek laiko jie nori praleisti skaitydami ir pagal nurodytą laiką parenka jam knygas. Tarkim, jeigu puslapį perskaitote per dvi minutes, 300 puslapių knyga užims jums dešimt valandų . Žinoma, toks išankstinis žinojimas gali daug ką tiesiog atbaidyti nuo skaitymo. O be to, iš karto aiški ir esminė šios programėlės klaida – manymas, kad visi žmonės skaito vienodu greičiu. Ir kita vertus, geros, įtraukiančios knygos skaitymo nesusiplanuosi – kiek kartų jums teko užversti paskutinį puslapį penktą ryto, su siaubu suvokus, kad ir į darbą tuoj reikės? Bet jeigu sudomino, smulkiau apie tai čia.

Tai čia pas mus, Europose, ir ten, už Atlanto. O kaipgi Rusijoje? Iš ten pasiekė žinia, kad vaikų literatūros paklausą ir rinką, pasirodo, formuoja močiutės. Jos – svarbiausios literatūros vaikams pirkėjos, ir leidėjai visų pirma orientuojasi į jas, o ne į pačius vaikus. Močiučių skonis, žinoma, daug konservatyvesnis, ir tiek jos, tiek tėvai automatiškai perka tas knygas, kurias jiems skaitė vaikystėje jų tėvai. Užburtas ratas.

Nežinia, blogai čia ar gerai, bet auga dar viena vaikų karta, vartanti ir skaitanti Michalkovo ir Maršako knygeles, o ne šiuolaikines makabriškas „supuvusių“ Vakarų knygas vaikams.

Na ir, žinoma, tėvai dažnai perka vaikams tas knygas, kurių nespėjo perskaityti vaikystėje. Arba negalėjo, nes Sovietų Sąjungoje niekas jų neleido.

Bausmės didelės ir mažos

Ech, suklumpa ir geriausieji... Oxford University Press (OUP) leidykla teismo sprendimu turės sumokėti 1,9 milijonų svarų sterlingų baudą už tai, jog du leidyklos filialai bandė papirkti Kenijos ir Tanzanijos vyriausybių pareigūnus, kad užsakymai vadovėlių leidybai atitektų joms.

Atgailaudama OUP pati pasisiūlė Rytų Afrikos šalims paaukoti 2 milijonus svarų sterlingų mokytojų ruošimui ir kitiems edukaciniams tikslams.

„OUP stengiasi išlaikyti aukščiausius etinius standartus, todėl šie įstatymų pažeidimai mums sukėlė didžiulį nerimą ir susirūpinimą. Vos tik šie dalykai paaiškėjo, mes tučtuojau pranešėme atitinkamoms tarnyboms, pakeitėme to regiono vadybą ir ėmėmės priemonių prieš prasižengusiuosius“, – pranešė generalinis leidyklos direktorius Nigelas Portwoodas.

Panašus skandalas buvo kilęs 2010-aisiais, kai Pasaulio bankas išbraukė britų leidėjus Macmillan iš savo finansuojamų kontraktų. Leidykla prisipažino davusi kyšius, norėdama patekti į Sudane vystomą švietimo projektą. Macmillan teko sumokėti net 11 milijonų svarų sterlingų baudos.

Ak, tie švietimo projektai ir vadovėliai. Didžiuliai šiame versle besisukantys pinigai apsuka ir dar apsuks galvas ne vienam leidėjui. Ir nebūtinai Afrikoje.

Tęsiam bausmių temą. Cassandra Tolley, moteris iš Pietų Kalifornijos, gavusi aštuonis metus kalėjimo ir penkis lygtinai už vairavimą išgėrus, gavo ir papildomą bausmę: perskaityti Senojo Testamento Jobo knygą ir parašyti apie ją pranešimą.

Moteris kovojo su priklausomybe jau ne vienus metus, teisme pasiskelbė krikščione, o jos naudai liudijęs pastorius rūpinsis dviem iš trijų jos vaikų, kol ji atliks bausmę.

„Jobui pavyko, – sako nusižengusiąją globojantis pastorius, – todėl ir šią neįprastą bausmę davęs teisėjas nori, kad Cassandrai pavyktų.“

Įdomi tendencija. Neseniai spauda rašė apie tai, kad skaitantiems knygas Brazilijos kalėjimuose bus trumpinamas įkalinimo laikas. Gal tokią praktiką ims naudoti ir daugiau šalių?

P. S. Niekam ne paslaptis, kad internetas, o vėliau ir socialiniai tinklai buvo sugalvoti tik tam, kad mes galėtume keistis kačiukų nuotraukomis ir netrukdomi jomis gėrėtis. Manau, „Užkietėjusio skaitytojo kronikos“ neleistinai ilgai ignoravo šią pagrindinę interneto paskirtį. Todėl dabar dalinuosi su jumis kačių nuotraukomis knygynuose.

Nuo kačiukų galima pereiti prie gražiausių vaikiškų knygų. Parinkimas subjektyvus – JAV, Didžioji Britanija ir Vakarų Europa (turint omenyje, kiek talento ir darbo būdavo įdedama ir vis dar įdedama į vaikiškų knygų iliustravimą Rytų ir Vidurio Europoje), bet knygos labai gražios. Jos štai čia.

Vibruojanti Hario Poterio šluota? Sylvios Plath pirštinės karštiems puodams iš orkaitės traukti? Pačios kvailiausios ir keisčiausios su rašytojais ir literatūra susijusios prekės peržengia visas gero skonio ir sveiko proto ribas.

Neįprastų, keistų ir pamirštų žodžių žodynas, kur žodis ne tik paaiškintas, bet ir įdomiai ir gražiai nupieštas, slypi čia.

O pabaigai – skyrelis knygų aksesuarų ir aksesuarų su knygomis mėgėjams bei puslapis norintiems žinoti, ką gi žmonės skaito Niujorko metro. 

Marius Burokas