Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Jeigu man nebūtų pasakę, apie ką pasakoja ši knyga, nebūčiau jos ėmusi į rankas. Niekada nepuolu rinktis knygos pagal autorių, nes pripažinti autoriai neprivalo ir toliau rašyti gerų knygų, o ir viršelio nuotrauka tokia panaši į daugelį matytų: dailios, ilgapirštės pėdos smėlyje. Tvarkingos, nesuvargusios – tiktų nostalgiškam atostogų albumui. Tik įtartinas atrodo su visuma kontrastuojantis kraujo raudonumo fonas aplink romano pavadinimą – kodėl taip svarbu, kad jos vardas Marytė? Ir atsiranda smalsumas – kas ta Marytė? Ir kodėl apie ją reikėjo parašyti knygą?

Iš praeities kaip iš miglos

Šiandien Marytės vardas dažniau sutinkamas anekdotinėse situacijose, negu gatvėse – Maryčių karta anaiptol nebe jaunoji, šis vardas dažnai implikuoja sovietmetį ar tradicinį Lietuvos kaimą. Intuicija nemelavo, nes romane iš tiesų yra pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai Rytprūsiai jau užkariauti ir apgyvendinti sovietų, tačiau vis dar matyti atviros karo žaizdos – pakelėse sušalę lavonai, pastatų griuvėsiai, karinės artilerijos skeletai, iš namų išvytos badaujančios moterys ir jų maži alkani vaikai. Į šią kančia tvinksinčią atmosferą autorius mus įveda nuo pat pradžių – pirmajame romano skyrelyje, kurį norėtųsi pavadinti kūrinio įžanga, pasinaudojus laiko distancija, visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos (7 p.), atveriamas kraupus sutryptos, išprievartautos, sušaudytos (8 p.)pokario Prūsijos paveikslas: štai moterys, užkasančios tranšėjas, mirštančios iš bado ir nuovargio; štai vaikai, sprogdinantys karo paliktus sviedinius, štai vilkai, įpratę ėsti žmogieną (8 p.). Įdomu, kad visas baisumų išvardijimas įdedamas į Jos lūpas – Ji sako (7 p.), todėl kyla klausimas, kas Ji tokia, ar tai Marytė, ar Motina, moteris, liudininkė, galinti ir norinti išsakyti visą tuo laiku susikaupusį siaubą ir neviltį.

Nemažai romano pradžioje išvardytų kraupių situacijų matysime ir pačiame pasakojime apie badaujančių ir Lietuvoje prieglobsčio, maisto ieškančių vaikų, vadinamų vilko vaikais (vok. Wolfskinder), patirtis. Kaip pabrėžė Alvydo Šlepiko knygą recenzavusi Neringa Mikalauskienė – šios situacijos nėra naujos: Tipinių situacijų knygoje apstu. Jos chrestomatinės visiems tą laikotarpį vaizduojantiems kūriniams, nesvarbu, apie ką būtų pasakojimas: apie gyvenimą tremtyje, žydų genocidą ar apskritai apie Antrąjį pasaulinį karą [1]. Jei priimtume šį teiginį, būtų galima manyti, kad ši istorija tik viena iš daugelio naujai perpasakotų senų istorijų, tačiau knygą išteisina ir pati recenzentė: Ar įmanoma be tokių tipinių epizodų parašyti knygą apie pokarį? Ne ironišką, ne provokuojamą – turint tikslą tiesiog liudyti? Veikiausiai ne. Mano manymu, kai kurios apie pokarį pasakojančios knygos nėra sukurtos vien liudyti, jos gali ir veikti, formuoti žmogaus mąstymą, praplėsti žinojimo akiratį ir... būti žmogiškų kančių paminklu.

Knyga iš kitos lentynos

Taigi Alvydo Šlepiko romanas nėra išskirtinis savo situacijomis, tačiau norėtųsi girti patį knygos sumanymą – kalbėjimas apie vilko vaikus suranda savo vietą šalia tremtinių ir partizanų literatūros: kadangi istorija nėra suformuota remiantis autoriaus autobiografine patirtimi, ji egzistuotų gana atokiai nuo Balio Sruogos, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Dalios Grinkevičiūtės knygų, tačiau galėtų būti statoma į šalimais esančią lentyną, kuri beveik tuščia. Apie vilko vaikus iki šiol rašyta nedaug, o ši knyga nuo kitų apie pokarį bylojančių kūrinių skiriasi ir pasakojimo būdu: šalia kraupių situacijų išnyra ir poetiškas žvilgsnis – jautriai pažvelgiama į gamtą, jausmą, prisiminimą (pvz.: Eva prisimena savo vyrą, p. 29).

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šis pasakojimas nėra apribotas valstybių sienų ar vieno kurio nors įvykio – šalia vilko vaikų – vokietukų, gyvenančių Rytprūsiuose, o Lietuvoje ieškančių maisto, vaizduojami ir partizaninio karo veiksmai, trėmimai Sibiran – rodos, tapant platų laikotarpio peizažą, geriau atsiveria ir jis pats. Tik klausimas ar tokiame plačiame horizonte nepranyksta pačių veikėjų figūros?

Vilko vaikų kontūrai

Taigi, kas tokia yra Marytė? Iš pradžių romane ,,Mano vardas Marytė“ į vardą pretenduoja net kelios moteriškos lyties atstovės. Įvykio centre – dvi motinos, likusios našlėmis, išvytos iš namų ir apsigyvenusios malkinėse su būriais įvairaus amžiaus alkanų vaikų. Dėmesys, koncentruotas į moteris, vėliau perkeliamas į vaikus – iš pradžių buvę labai panašūs, jie pradeda vienas nuo kito skirtis. Atrodo, kad autorius nori papasakoti kiekvieno vaiko istoriją, tačiau, vos pradėjus pasakoti apie kurį nors vieną, nuoseklumas suardomas ir imama kalbėti apie kito veikėjo dalią, jo žvilgsnį į pasaulį. Ir toks pasirinkimas šokčioti visai nėra smerktinas – priešingai, pasirodė įdomus.

Atrodo, išsamiau autorius stengiasi papasakoti vyresnėlio Heinco, maitinančio šeimą, istoriją, tačiau šiai išsisklaidžius pagrindinis dėmesys yra sutelkiamas į Lietuvoje nuo šeimos prie šeimos klajojančią Renatę. Čia ir atsiranda mūsų pamesta Marytė – tai Renatei, vežamai per valstybių sieną, naujai suteiktas vardas. Iškeliama svari idėja – tapatybės atsisakymas gali išsaugoti gyvybę. Tačiau nors motina vaikus mokė niekada nepamiršti, iš kur ir kas jie tokie, matome, kad vaikui svarbesnis visgi yra išlikimas, o ne meilė Tėvynei, kurios jau ir nebėra.

Tačiau Renatės personažas nėra nei įdomesnis, nei savitesnis negu anksčiau matytų vaikų, todėl lieka neaišku, kodėl pasirinkta buvo būtent ji, ir kodėl nutylima apie kitų vaikų likimus? Atrodo, jog kuriami ne individualizuoti vaikų paveikslai, o bendri vilko vaikų kontūrai. Kyla mintis, kad arba norėta papasakoti per daug istorijų, arba kūrinys tiesiog per trumpas.

Susitaikyti su lemtimi

Vis dėlto nėra daug literatūros, aprašančios istorinį vyksmą, kur dėmesys būtų nukreiptas į vaiką. Ir nors individualūs vaikų charakteriai iki galo nesukuriami, tačiau vaiko pasaulis piešiamas gražiai – pasitelkiant siurrealias pasakos, sapno erdves, tokias priešingas aršiai tikrovei. Jie badaujantiems vaikams tampa tarsi vienintele užuovėja, kurioje jie gali užmiršti alkį: Jie laukia, kol teta Lota pratęs nutrūkusią pasaką. Ji seka ir seka pasakas, bandydama užkalbėti jų alkį, užkalbėti šaltį, tačiau sekasi nekaip (21 p.). Per pasaką vaikai pažįsta ir pasaulį: Renatei atrodo, kad jie yra panirę į keistą sapną, gal patekę į kitą karalystę, kaip kadaise pateko ta mergaitė, kuri po žeme susitiko su skrybėliuočiu ir triušiu, žaidusiu šachmatais (50 p.). Toks suvokimas liudija, kad mūsų matomi maži žmonės vis dėlto yra tik vaikai, nors aplinkybės jiems neleidžia džiaugtis vaikyste, ir jie turi prisiimti suaugusiesiems skirtą naštą: nepalūžti ir išmaitinti, apsaugoti savo artimą, tyliai susitaikyti su kančia kaip lemtimi.Čia ir krikščioniškumas, kurio pripažįsta siekęs pats A. Šlepikas: Norėjau parašyti krikščionišką knygą. Pasaulis baigia išprotėti, žmonės nesimoko iš savo klaidų. Labai svarbu kalbėti apie tai, koks blogis yra karas. Kiekvienas turėtų įdėti savo indėlį, kad to nebebūtų. Aš stengiausi parašyti romaną, kurį būtų lengva skaityti ir šių laikų jaunimui, kad jis suprastų, kas yra karas. [2]

Tinkamas tad atrodo autoriaus pasirinktas kalbėjimo būdas – įvykiai fiksuojami kinematografiškai, rašoma trumpais, aiškiais sakiniais, tačiau juose neprapuola akimirka, unikalus jos išgyvenimas. Pasakotojas nėra šališkas – jis jautrus žmogui, nesvarbu, kurioje barikadų pusėje šis stovėtų. Štai matydamas pasitraukiančius okupantų kareivius pasakotojas sako: Duok Dieve, kad jiems taip ir atsitiktų, kad neatsidurtų lageriuose, kad surastų gyvus artimuosius, kad surastų nesudegintus namus, duok jiems, Dieve. (41 p.)

Naujas žvilgsnis į senas istorijas

Jau minėtas poetizuotas žvilgsnis – poetiniai intarpai, mažina tekste tvyrančią įtampą ir kartu dailiai užskliaudžia susieinančias ir vėl išsiskiriančias teksto istorijas: Pusto negyvus baltų vabzdžių kūnelius (52 p.). Rytinėj tyloj ramiai teka ir virpa motinos daina (34 p.). Tokie sakiniai patį tekstą paverčia kiek romantišku, sentimentalesniu, lengvesniu ir todėl patrauklesniu skaitytojui. Galima klausti: ar verta siekti lengvumo ten, kur susiduriame su karčia istorine tiesa? Atsakys kiekvienas į tai skirtingai, nes istoriją mato per savo prizmę, o A. Šlepiko pamatymas, pripažinkime, yra gražus. Pasikartosiu, kad gražios ir tos kojos, besiremiančios į žemę, – nedrįstu abejoti, kad viršelio dailininkas Romas Orantas puikiai išmanė savo darbą, galbūt ir kontrastuojančias spalvas parinko neatsitiktinai. Ir vis tiek, man atrodo, kad dailutės kojelės tikrai ne Marytės, kuriai, kaip tai pasakos mergaitei, per speigą galėjo tekti keliauti basomis.

---
[1] Nuoroda internete: < http://pramogos.delfi.lt/culture/aslepiko-knygos-mano-vardas-maryte-recenzija-pasaka-apie-vilko-vaikus-arba-sakme-apie-islikima.d?id=55800775 > .

[2] Šaltinis internete: < http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/aslepikas_esu_per_tingus_teatrui/ > .