Praėjusią savaitę visos Europos Sąjungos interneto entuziastai šventė ACTA‘os panaikinimo šventę. Europos Parlamentas didžiule balsų dauguma atmetė daugybės ES narių (įskaitant kaip visuomet nieko pikto negalvojusią Lietuvą) pasirašytą Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu, plačiau žinomą, kaip ACTA. Apie šią sutartį ir jos nešamas blogybes oponentai prirašė tiek, kad viską perskaityti – ne žmogaus jėgoms. Europarlamentarų, iškėlusių plakatus „Labas, demokratija, sudie, ACTA!“, nuotrauka apskriejo gerą pusę pasaulio, o Europos teisininkai tuomet šypsojo į ūsą – daugybės šalių teisė seniai ir sėkmingai numato bausmes už kone visa tai, ką parlamentarai didvyriškai manėsi atmetą. Tad ką čia švęsti?

O visgi atrodo, kad didžiausias ACTA'os trūkumas buvo visiškai emocinis ir jokiems argumentams nepavaldus. Labai paprastai tariant, ACTA kyštelėjo nagus prie interneto, o tai didžiumoje šiuolaikinio pasaulio beveik toks pat blogis kaip raganavimas ikimoderniojoje Europoje. Ir visiškai nesvarbu, ar ragana tikra ir kenksminga, svarbu, kad tikrai ir labai bijomasi. Šalin rankas nuo interneto, raganos!

Nėra ko slėpti, internetas populiariojoje sąmonėje jau seniai nebėra vien technologija, tegu ir labai rafinuota. Tai pats tikriausias kultūrinis reiškinys, net ne reiškinys, o terpė, kurioje vyksta vis svarbesnė kasdienio gyvenimo dalis, na, o jei ir nevyksta, tai bent jau neatsiejamai yra susijusi. Tai nauja kultūra, naujas socialumas, nauja politika, naujas pasaulis. Jame galioja laisvė nuo daugybės suvaržymų, čia gali nekliudomas bendrauti, pramogauti, klausyti muzikos ir žiūrėti filmus, jei esi kiek rafinuotesnio skonio – skaityti knygas ir domėtis menu. Gali nekliudomas gauti informacijos apie tai, kas nuo popierinės Lietuvių enciklopedijos yra nurašyta į Wikipediją, arba ką vienas amerikiečių diplomatas tvankią pavakarę nuobodžiaujantis Irake rašė kitam diplomatui, ankstyvą rytą siurbčiojančiam kavutę Vašingtone. Internete gali pirkti ir parduoti, neišeidamas iš namų, nesusidurdamas su nemaloniai paslaugiais pardavėjais, nuolat prie tavęs lendančiais kiekvienoje rimtesnėje parduotuvėje. Gali netgi nepaisyti to, kad geografiškai ta parduotuvė yra kaip tik po tavo kojomis, kitame pasaulio gale. Maža to, laikas ir erdvė internete yra praradę įprastinę varžančią prasmę, ir begalę čia ir dabar pasaulyje vykstančių dalykų gali stebėti realiu laiku, nepakildamas nuo kėdės ir pernelyg nenutoldamas nuo šaldytuvo su alumi ir dešra. Tiesą sakant, visko, ką žada ir duoda internetas, visškai neišnaudoja net didžiausi jo entuziastai. O  kam nemaloni pati principinė galimybė?

O visgi tokius interneto aistruolių, pageidaujančių naršyti internete ne tik kompiuteryje, bet ir telefone, laikrodyje, akiniuose ir visuose kituose įrengimuose, krykštavimus pasitinka rūstūs kritikai, griaudėjantys prakeiksmais netikram virtualiajam gyvenimui ir panieka internetiniams džiaugsmams. Internetas naikina viską, kas tikra, – tikrus draugus, tikrus potyrius, tikrą kūrybą, pakeisdamas juos kaži kokiais elektroniniais, nuo kurių išnykimo nepajusi jokio tikro emocinio poveikio. Internetas savo vartotojus bukina, leidžia nebegalvoti ir nieko nežinoti, o reikalui esant kopijuoti ir plagijuoti (naudojant komandas kopijuoti ir įterpti) arba tenkintis dažnai lėkštomis ir paviršutiniškomis žiniomis, kurias, jų prireikus, skubiai pateikia pirmieji 10, na, gerai, 20 (nors tyrimai rodo, kad iki tiek retai kas prieina), Google paieškos variklio pateiktų rezultatų. Interneto entuziastai, pasak kritikų, tai nebemąstančių, neberaštingų, nebenulaikančių dėmesio ir jokios ilgesnės minties sukurpti nebepajėgiančių nuo antsvorio išsipūtusiais kūnais prie kompiuterio drybsančių asocialių mulkių minia, nuvarysianti (jei to dar nepadarė) į kapus visą mūsų civilizaciją.

Paradoksalu tai, kad beveik visi interneto draugai – ir išties visi priešai, sutinka dėl vieno dalyko: internetas – tai nauja kultūrinė kokybė, naikinanti senąją (jau minėtos kritikų raudos), arba tos senosios puolama (tuomsyk nugalėtas ACTA‘os recidyvas). Tik štai – nei entuziazmo, nei neapykantos neužtemdytai akiai būtent šis kokybiškai naujas pasaulis ir atrodo neakivaizdžiausias.

Pokyčių šalininkai tvirtina, kad senoji žiniasklaida, o ir apskritai senosios technologijos, palyginti su šiandienėmis, yra visiškai niekinės, jos nei gebėjo taip žmones veikti, nei įtraukti. Bet net paviršutiniškiausias žvilgsnis į komunikacijos ir jos priemonių istoriją rodo visai ką kita: prieš gerą šimtą metų 20 km/h greičiu skriejantis traukinys jau kliudė romantiškai nusiteikusiems keleiviams gėrėtis peizažu (pastarasis pernelyg greit keitėsi) ir taip smukdė jų estetinį skonį. Atiradęs kinas ir televizija grasino sudoroti knygas, na, kas gi skaitys keturis storiausius „Karo ir taikos“ tomus, kai galima pasižiūrėti ketverto serijų filmą, kuriame yra praleisti visi ilgi tikrąją kūrinio nuotaiką sukuriantys/nuobodūs aprašymai. Ir, tiesą sakant, tikriausiai niekas taip neišskaidė bendruomenių ir neindividualizavo Vakarų kultūros žmogaus, kaip spausdintų knygų leidyba – iki tol kolektyviniu buvęs skaitymo ir supratimo veiksmas tapo individualus. Še tau ir tradicinės socialinės vertybės, kurias griauna individualizuojantis internetas.

Taip ir abejoji, ar internetas atnešė į mūsų bevielėmis bangomis apvytą pasaulį ką nors kokybiškai naujo: prie kompiuterio sėdi vienas, kaip prie knygos, rašydamas tinklaraštį ar pranešdamas apie savo būsenas socialiniame tinkle darai tai, ką tebedarai ir, susitikęs su draugais ar pažįstamais, rašydamas komentarą po straipsniu rašai laišką redakcijai (žr. kiekvieną rimtesnį solidesnės šalies dienraštį), jau nekalbant apie tai, kad kiekvieno internetinio naujienų portalo formatas ne itin skiriasi nuo paties paprasčiausio laikraščio, na tegul ir su televizijos intarpais (šiuos irgi nesunkiai atpažįstame), net Wikipedija tebėra enciklopedija, o nuorodos, dažniausiai vadinamos link‘ais, būdavo pažymėtos ir popieriniuose enciklopediniuose daugiatomiuose. Muzika ir filmai, knygos ir apkalbos, flirtas ir narystė klubuose – žmonės daro tą patį, ką ir visuomet, tik greičiau.

Bet ar tai tikrai labai daug keičia?