Alfred A. Knopf. Johno Updike'o portretas

Johnas Updike’as, kurio romano „Teroristas“ vertimas (vertė Marius Burokas; „Tyto alba“) jau atkeliavo į knygynus, buvo vienas žymiausių mūsų laikų amerikiečių rašytojų (mirė 2009 m.). Jis vadinamas paskutiniuoju amerikiečių literatūros klasiku, yra trijų dešimčių romanų, daugybės pjesių, poezijos rinkinių, šimtų apsakymų ir esė knygų autorius, gausybės premijų laureatas (įskaitant ir dvi Pulitzerio premijas už grožinę literatūrą). Amerikiečių literatūros kritikai J. Updike’ą pirmiausia vertina kaip apsakymų meistrą. Tai vienas produktyviausių pokario literatų, kurio kūrinių gausa, pasak kritikų, nė kiek nepakenkė jų kokybei. Lietuvių skaitytojai su Johno Updike‘o kūryba susipažino 2003 m., kai buvo išleistas skandalingas rašytojo romanas „Poros“ („Tyto alba“).

2006 m. amerikiečių žurnalistei Lilai Azam Zanganeh pavyko paimti iš rašytojo interviu (praėjus 2 metams, Johnas Updike’as mirė nuo vėžio). Jame J. Updike‘as kalba apie savo rašymo ir skaitymo įpročius, pirmąsias publikacijas, rutiną, meilę golfui ir priežastį, kodėl jis nusprendė parašyti knygą „Teroristas“ iš teroristo požiūrio taško.

Kaip manote, ar Amerika pasikeitė per pastaruosius 15 metų?

Jeigu kalbėtume apie kokybinius Amerikos gyvenimo pokyčius, tenka pripažinti, kad nebėra to džiugaus septintajam dešimtmečiui būdingo jausmo, kad stovime ant „puikaus naujo pasaulio“ slenksčio. Priešingai, pastebimas savotiškas grįžimas atgal: jauni žmonės paniurę, daug dirba – bent tie, kuriuos aš matau. Jų gyvenimas sukasi apie šeimą, jie nebeturi laiko galvoti. Tiksliau, galvoti radikaliai. Šiuo metu Amerika gyvena pagal tam tikrą holdingo modelį, bet gali būti, kad pastaruoju metu šia galingiausios šalies pozicija buvo naudojamasi netinkamai. Kinijos ir Indijos ekonominis kilimas galiausiai mus pavers rytdienos Anglija. Kad ir kaip būtų, taip gali atrodyti rytojus. O jis dar neatėjo.

Kas jus pastūmėjo parašyti „Teroristą“. Rugsėjo 11-oji? Skaitant romaną nesunku pastebėti, kad norite ne tik kuo tiksliau ir kruopščiau pavaizduoti įvykius, jums svarbus ir estetikos pojūtis, o būtent jo pastaruoju metu trūksta jūsų amžininkų literatūroje. Kaip manote, gal dabar prasidėjo politinių romanų amžius?

Tikiuosi, kad ne. Jie greitai pasensta, ar ne? Romanai apie kokį nors metų įvykį pamirštami kitais metais. Suprantama, politika kažkiek paveikia mūsų gyvenimą, bet romanistas turėtų domėtis pasauliu anapus politikos: kasdienybės pasauliu ir egzistencinėmis, o ne politinėmis, krizėmis. Esu šeštojo dešimtmečio vaikas, bent jau intelektinėje plotmėje. Nors mes tada domėjomės rinkimais ir kai kuriomis problemomis, iš esmės buvome abejingi politikai ir daugiausia dėmesio skyrėm asmeniniam gyvenimui. Todėl savo knygose daugiausia rašau apie žmonių asmeninius gyvenimus, bandau įprastus dalykus padaryti įdomius ir netgi aktualius.

Kodėl „Teroristas“ jums atrodė toks reikalingas? Kas paskatino parašyti romaną, kuris labai skiriasi nuo kitų jūsų knygų?

Man atrodė, kad galiu suprasti ar įsivaizduoti, kad suprantu, kitą pusę. Jaučiausi galįs pažvelgti į viską jauno, pamaldaus, netgi naivaus musulmono akimis ir išvysti Ameriką tokią, kokią mato jis: kaip nepadorų, galbūt šlykštų ir pasibjaurėtiną persivalgymo bei ištvirkimo liūną, net aklagatvį. Pamaniau galįs parašyti romaną apie teroristą, kuris užaugo Amerikoje, bet buvo įtrauktas į teroro aktą, įtikintas, kad tai nėra blogai. Esmė ta, kad šioje knygoje rašau ne apie piktą teroristą ir nesiimu kritikuoti terorizmo, tiesiog mėginu pažvelgti į terorizmą paties teroristo akimis.

Antiteroristinės saugos procedūros tapo įprastu reiškiniu mūsų kasdieniame gyvenime. Kiekvienam skrendančiam lėktuvu tenka susipažinti su oro uostų apsauga. Tai tik dar vienas nepatogumas. Kiekvieno niujorkiečio pasąmonėje visą laiką tūno baimė, kad vėl gali kas nors nutikti. Rugsėjo 11-oji pakeitė mūsų gyvenimus, o gal viskas įvyko net anksčiau... Žinant, jog tai gali pasikartoti, neliko nieko, kas atrodytų visiškai nepavojinga. Mes visi įsitempę.

Kaip jums pavyksta taip rašyti?

Paslaptis paprasta – tiesiog reikia nedaryti nieko kita. Nenorėjau būti dėstytoju, niekada nemaniau, kad būčiau geras pedagogas ar kad esu pakankamai kvalifikuotas tokiam darbui, todėl nesirinkau nei universiteto dėstytojo, nei mokytojo darbo. Mano tėvas dirbo vidurinėje mokykloje, o aš norėjau išvengti dvigubo gyvenimo. Pasakiau sau, kad geriau būsiu profesionalus samdomas rašytojas, nei visai nebūsiu rašytojas. Tada nusprendžiau į rašymą žiūrėti kaip į profesiją, tokią kaip dantisto ar finansininko, ir dirbti nustatytomis valandomis – gal ir ne nuo 9.00 iki 17.00, bet, tarkim, nuo 9.00 iki 13.30. Taigi net ir labai lėtai rašydamas, galėjau sukurti gausybę tekstų. Aišku, turėjau dirbti kasdien.

Norite pasakyti, kad rašote lėtai?

Turbūt nesu lėčiausias. Rašau ne taip lėtai, kaip, pavyzdžiui, G. Flaubert’as, bet tikrai lėčiau nei Joyce Carol Oates ar detektyvų rašytojai. Man visada buvo įdomu, kaip rašo kiti rašytojai, kiek valandų skiria rašymui, kokia jų dienos norma, jeigu tokią turi. Rašytojas Johnas O’Hara – juo labai žaviuosi – pradėdavo dirbti vidurnaktį. Esu girdėjęs, kad kai kurie rašytojai parašo apie 5 tūkstančius žodžių per dieną. O man užtenka ir tūkstančio. Žinoma, rašymo greitis priklauso nuo to, apie ką rašau. Pavyzdžiui, pradėdamas romaną, stumiuosi labai lėtai, nes turiu rasti būdą, kaip išdėstyti pagrindinę romano mintį. Be to, reikia suteikti veikėjams vardus, sugalvoti įvykius, kurie bus svarbūs knygos siužetui. Jei rašau knygos apžvalgą, daug dėmesio skiriu citatoms. Bet vos tik parašau pirmą pastraipą, viskas eina kaip per sviestą. Anksčiau net garsėjau kaip apžvalgininkas, galintis parašyti kelių tūkstančių žodžių apžvalgą per dieną.

Ar daug skaitote?

Po to, kai praleidžiu daugybę valandų rašydamas, man jau būna bloga nuo žodžių. Turiu kelis akrus žemės, tad visada atsiranda darbų lauke. Be to, dukart per savaitę žaidžiu golfą ir dar turiu šiokių tokių pareigų. Beveik visą dieną būnu užsiėmęs – iš pradžių rašau, paskui dirbu kitus darbus. Paskaityti laiko randu tik vakare ir, ko gero, skaitau mažiau, nei turėčiau – tikrai mažiau nei dauguma Niujorko intelektualų. Jie – pavyzdžiui, Richardas Howardas – skaito labai daug. Vidutiniškai per savaitę perskaitau po knygą. Skaitau neskubėdamas. Žinoma, viskas priklauso nuo knygos. Kai kurias įveikiu greičiau, bet, apskritai paėmus, mėgstu literatūrą, kurią skaityti reikia lėtai gardžiuojantis. Puslapis per minutę yra deramas tempas. Tiesa, kai kurie kūriniai, ypač jei jų puslapiai didesnio formato, pareikalauja daugiau laiko.

Pakalbėkime apie rašytojo profesiją. Jūs – nepaprastai produktyvus rašytojas ir grožinės literatūros, ir kritikos srityje. Kaip jums pavyksta tai suderinti? Ar romano rašymas ir straipsnių rašymas – du visiškai skirtingi dalykai?

Apžvalgoms reikalingas kitoks stilius. Apžvalgininkas daug išmano, bet jis nėra visažinis. Jis tiesiog perteikia savo nuomonę įsivaizduojamam skaitytojui. Rašydamas romaną rašytojas bando sukurti kitą pasaulį – tokį, kuris turėtų tvirtus pamatus, po kurį galima būtų pasivaikščioti ir patyrinėti atveriant vis naujas duris. Tai gana sudėtinga užduotis, todėl bent iš pradžių stumiuosi lėčiau, nei rašydamas straipsnius. Bet po kurio laiko, kai jau susikuriu savo pasaulėlį, rašymo procesas pagreitėja. Kiekvienas rašytojas nori, kad jo personažai kalbėtų, bet vien dialogų neužtenka. Yra knygų, kuriose vien dialogai, o aš bandau perteikti ir vaizdus, t.y. sukurti pakankamai tikrovišką, detalių tirštą pasaulį, kad dialogai skaitytojui atrodytų tarsi atokvėpis.

Iki šiol rašote straipsnius. Kodėl?

Norėjau sakyti, kad dėl pinigų. Bet, ko gero, labiau iš egoizmo nei dėl pinigų, – tiesiog tai būdas būti publikuojamam ir netgi pasisakyti už spausdintą žodį. Užaugau provincijoje, tais laikais, kai įdomiausių skaitinių madas diktavo vaistinėje išdėlioti žurnalai. Kai man sukako vienuolika, pradėjom gauti savaitraštį „The New Yorker“. Ir anksčiau buvo šeimai skirtų, dabar jau nebeegzistuojančių, leidinių, tokių kaip „Colliers“ ir „Saturday Evening Post“. Būtent jie man suteikė galimybę įkelti koją į spaudos rojų. Iki šiol rašau straipsnius žurnalams. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tapsiu romanistu. Žinojau, kad mieste gyvena keli rašytojai, kurių romanai buvo publikuoti, netgi mano motina bandė rašyti romaną. Bet aš norėjau rašyti būtent žurnalams ir prie romanų perėjau nenoromis.

Papasakokite apie savo literatūrines „meiles“.

Paauglystėje puoliau entuziastingai skaityti. M. Proustas yra aprašęs skaitymo malonumą, kai esi jaunas ir atrodo, kad geriausios dienos tos, kurias praleidai skaitydamas knygą. Nuostabūs žodžiai, taikliai apibūdinantys paauglį tuo laiku, kai jis daugiausiai skaito.

Retsykiais skaitau detektyvus, kartais romanus ir labai retai rimtas knygas. Esu skaitęs Marko Twaino kūrinių. Bet jie man pasirodė per tikroviški. O aš dažniausiai skaitau norėdamas pabėgti iš savo pasaulio į kitus pasaulius. Kurį laiką žavėjausi rašytojais, kuriančiais smagias knygas – jos mane prajuokindavo. Pavyzdžiui, vaikystėje mano stabas buvo Jamesas Thurberis. Mėgau ir Robertą Benchley, kai kuriuos Niujorko rašytojus, savaitraščio „New Yorker“ skiltininkus. Harvarde studijavau anglistiką ir man patiko beveik viskas, ką buvo privalu perskaityti. Nebuvau maištininkas ar priešgina. Bet Shakespeare’as tapo dideliu atradimu. Jau baigęs universitetą atradau ir Marcelį Proustą. Kadangi neteko studijuoti prancūzų literatūros, skaičiau jo kūrybą angliškai. Žavėjausi jo sugebėjimu sakinius paversti sentencijomis. Anglų rašytojo Henry Greene’o kūryboje irgi gausu fantastiškų sentencijų, nors jos visiškai nepanašios į Prousto. Kai baigiau universitetą, J. D. Salingeris buvo dar tik pradedantis rašytojas, bet man atrodė, kad literatūroje jis atveria naujas teritorijas ir kaskart randa būdą žvelgti į Ameriką kitaip, todėl skaičiau jo kūrybą su dideliu susidomėjimu. Ir, žinoma, Nabokovas. Jaunas rašytojas visada ieško naujų, provokuojančių kelių, ir būtent Salingeris, Nabokovas, Proustas ir Henry Greene’as manyje pažadino rašytoją.

Esate rašęs: „Skaitau, kad ką nors pasivogčiau.“ Ar tikrai skaitote tam, kad pasirinktumėte medžiagos? Kitaip tariant, skatinamas profesinio intereso?

Elioto žodžiai skambėjo taip: „Prasti poetai mėgdžioja, o geri – vagia.“ Skaitydamas žmogus visada ko nors ieško. Pavyzdžiui, idėjų. Viename pirmųjų mano skaitytų Nabokovo tekstų buvo kalbama apie drožtuką, kuris vis kartodavo: „Ticonderoga, Ticonderoga“. O juk „Ticonderoga“ – tai pieštukus gaminančios firmos pavadinimas. Šūkaujančio drožtuko vizija yra viena tų, kurių autoriumi pats norėčiau būti. Nemanau, kad galėčiau šią idėją pavogti, ji pernelyg savita. Bet esu nugvelbęs ne vieną vizualią idėją, aišku, manydamas, jog niekas to nepastebės. Iš pradžių, kai rašytojas dar tik bando prisijaukinti rašymą ir suteikti jam kokią nors formą, jis ieško pavyzdžių. Man padėjo susiformuoti keturi ar penki minėti autoriai. Bet paskui, kai rašytojas jau žino kelią, skaitydamas pradeda žavėtis tam tikrais įvaizdžiais, kuriuos norėtų būti sukūręs pats, jis neketina jų vogti, bet atranda vietą jiems paslėpti savame tekste.

Nuolatinės „vagystės“ ir bandymai įvaizdžius pateikti kitaip – kūrybinio proceso dalis, būdinga ir kitiems menams – muzikai, tapybai.

Jauni žmonės dažnai manęs klausia, kaip tapti rašytoju. Kartais man atrodo, kad jie nieko nėra skaitę, net ir prastų knygų. O jeigu tai tiesa, jie nepatyrė laimės jausmo, apimančio skaitant gerą knygą. Nežinant, ką yra parašę kiti rašytojai, sunku rasti savo kelią. O minčiai, kad visi mes vagys, – visiškai pritariu.

Ar jums, kaip itin produktyviam amerikiečių rašytojui, kelia nerimą knygų ateitis? Ar tėvynainiai vis dar skaito? O gal manyti, kad neskaito, – įsigalėjusi klišė?

Be abejo, dabar vos ne automatiškai teigiama, kad amerikiečiai neskaito, bent tiek, kiek skaitydavo anksčiau. Ir netgi aš, ko gero, tai sakydavau dažniau, nei derėtų. Bet skaitančių žmonių tikrai yra, net tarp jaunimo. Viešai visų smerkiamas kompiuteris negali atstoti knygų, bet kartais jas pakeičia. Vis dėlto, nemačiau nei savo vaikų (kai jie buvo maži), nei anūkų, skaitančių taip, kaip jaunystėje skaičiau aš; suprantate, mano laikais tai buvo būdas išvengti nuobodžios popietės. O dabar jaunimas turi per daug alternatyvių užsiėmimų, todėl jiems lieka nedaug laisvo laiko. Standartinis amerikietis vaikas užprogramuotas nuolat lankyti įvairiausius būrelius: pvz., Mažąją lygą, pianino pamokas, dziudo užsiėmimus ir kt., o laisvalaikio klajonės po knygų pasaulį tapo neįmanomos. Vaikystėje nebuvau pats didžiausias knygų graužikas. Buvau eilinis berniukas – mėgau lakstyti kieme, žaisti žaidimus ir eiti į kiną. Bet man užtekdavo laiko knygoms, nes pats norėjau skaityti. Šiais laikais universitetų ir koledžų siunčiamose ataskaitose pažymima, kad studijuoti ateinantys aštuoniolikmečiai nebemoka skaityti, rašyti, neturi gramatikos pagrindų. Vadinasi, žengiame į postliteratūros amžių. Todėl man kelia nerimą faktas, kad kadaise mane įkvėpusi modernistų ir vėlyvųjų modernistų kūryba šiandien jaunam skaitytojui gali būti per sudėtinga.

Jūsų kūrybai būdinga ypatinga tekstūra, atidumas detalėms, preciziškumas, tikslumas. Taip pat juntamas humaniškumas ir lyrizmas, retokai pasitaikantys kitų JAV rašytojų kūriniuose. Ar jums neatrodo, kad tapote išskirtinis Amerikos grožinės literatūros padangėje?

Turbūt teisinga taip sakyti – septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjo juodasis humoras, atsirado daug šio žanro gerbėjų, literatūrą užvaldė tamsios spalvos ir niūri refleksija. Tokiame kontekste mano kūryba atrodo gana šviesi. Savo romanuose reiškiu džiaugsmą ir dėkingumą, kad esu čia, šlovinu pasaulį, mėgaujuosi tuo, kad esu sąmoningas. Palyginus su kitais rašytojais, gali pasirodyti, kad esu senamadiškas, tikras anachronizmas. Jei pažvelgtume atidžiau, mano kūryba taip pat yra gana niūri, nestokojanti tragizmo. Bet ji niekada nebūna vienpusė, visada yra ką švęsti, yra priežastis, dėl ko verta aukštinti pasaulį tokį, koks jis yra. Nedaug pažįstu rašytojų, panašių į mane. Bet rašytojai niekada nebūna panašūs vienas į kitą. Man artimiausias – Johnas Cheeveris. Nors mes labai skirtingi, jis pasižymėjo ypatinga nuojauta ir talentu – netvirtinu, kad ir aš tokį turiu (nors ir norėčiau) – bet, man rodos, mudu vienodai žvelgėme į pasaulį.

Kas žino, gal postposteksperimentiniame amžiuje sąmoningumo džiaugsmas grįš su trenksmu ir atsiims prarastas pozicijas.

Labai tikiuosi! Bet man atrodo, kad jau gyvename postbeveikvisko amžiuje.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė