Rašytojas, Vasaros literatūros seminarų (Summer Literary Seminars) programos įkūrėjas, profesorius Mikhailas Iosselis

Zenekos nuotrauka

Šių metų liepos 15 dieną Vilniaus rotušėje buvo atidaryta dvidešimtoji Vasaros literatūros seminarų (Summer Literary Seminars, SLS) sesija. Nuo 1998-ųjų veikiančios kultūrinės programos įkūrėjas ir direktorius – rašytojas, Kanados Konkordijos universiteto kūrybinio rašymo ir amerikiečių literatūros dėstytojas, Guggenheimo literatūros stipendijos laureatas, profesorius Mikhailas Iosselis. Su profesoriumi kalbamės apie SLS programą, Lietuvą ir tai, ar kiekvienas gali rašyti.

Vasaros literatūros seminarai vyksta trijuose skirtinguose žemynuose. Europoje – tai Rusija ir Lietuva. Kodėl būtent Lietuva?

Mūsų programa Rusijoje buvo vykdoma dešimtmetį, nuo 1998-ųjų iki 2008-ųjų. 2008 m. nusprendėme trumpam sustabdyti programą Rusijoje, galvojome, kokios kitos kryptys būtų tinkamos programai Europoje. Aš visada domėjausi Lietuva dėl įvairių priežasčių: sovietmečiu čia atvykdavau, nes turėjau draugų. Su šia vieta mane visada siejo šilti prisiminimai, ir ji mane labai domino. Lietuva man pasirodė labai įdomi, įkvepianti, žavinga. Be to, mano protėviai devynioliktame amžiuje buvo litvakai – taip vadinti žydai, kilę iš Baltarusijos, Lietuvos ir aplinkinių teritorijų. Aš visada maniau, kad Lietuva gali būti puikus posovietinės valstybės, tampančios visaverte europietiška šalimi, pavyzdys. Maniau, jog būtų įdomu čia atvykti su Amerikos ir kitų šalių rašytojais ir prisiliesti prie daugiakultūrės ir įvairialypės šios vietos erdvės.

Ar turėjote galimybę susipažinti su sovietmečio Lietuvos literatūriniu, kultūriniu gyvenimu?

Lietuvių autorių kūryba buvo verčiama į rusų kalbą ir spausdinama literatūriniuose Sovietų Sąjungos žurnaluose. Pavyzdžiui, rusakalbėje Sovietų Sąjungos dalyje gana gerai žinomi rašytojai buvo tada dar jauni Rolandas Rastauskas ir poetas Sigitas Geda. Taigi, susipažinti teko, bet didesnė nei literatūra Lietuvos dovana sovietų kultūrai buvo vaidybiniai filmai. Banionis, Adomaitis, Budraitis Sovietų Sąjungoje buvo labai labai ryškios žvaigždės. Taip pat režisierius Žalakevičius ir kiti. Tai buvo puikus Lietuvos įnašas.

Bet mes, kurie gyvenome Leningrade ar Maskvoje, taip pat supratome, jog leidybos situacija Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, visose trijose Sovietų Sąjungos Baltijos valstybėse, tuo metu buvo daug laisvesnė nei likusioje Sovietų Sąjungoje. Ir tai neatsitiktinumas. Kai žymiam poetui Josifui Brodskiui reikėjo pasislėpti už Leningrado ribų, kur buvo areštuotas KGB, keletą mėnesių jis praleido čia, Lietuvoje. Brodskis buvo artimas Tomo Venclovos ir Ramūno Katiliaus draugas ir gyveno Vilniuje, Liejyklos g. 11.

Ar domitės šiandienos lietuvių literatūra, jos raida ir sklaida pasaulyje?

Lietuvių literatūra yra daugiasluoksnė, ir aš stengiuosi sekti ją tiek, kiek galiu, tačiau norėčiau sekti daugiau. Labai svarbus mūsų programos, visų mūsų programų komponentas – kad ir kur tai būtų, Lietuvoje, Kenijoje, Monrealyje ar bet kur kitur – yra mėginimas komunikuoti su vietine literatūra ir kultūra; bandome sukurti tam tikrą platformą, galinčią suvienyti tarptautines ir Šiaurės Amerikos literatūros bendruomenes.

Taip, aš pažįstu lietuvių autorių, jie dažnai skaito savo kūrybą (mūsų programos metu, – aut. past.), pavyzdžiui, poetas Julius Keleras, Laurynas Katkus, Marius Burokas, Vytautas Deksnys ir kiti. Mūsų skaitymuose dalyvavo ir Marius Ivaškevičius, o šiemet atvyks ir daugiau autorių, pavyzdžiui, Amerikos rašytoja Laima Sruoginis.

Šių metų Vasaros literatūros seminarų programoje daug dėmesio skiriama Lietuvos žydų istorijai. Kodėl?

Todėl, kad tai labai svarbu. Trumpai tariant, 40 procentų Šiaurės Amerikos žydų yra kilę iš čia, šių vietovių, ir iki praėjusio amžiaus vidurio Lietuvoje buvo labai daug žydų. Su pagarba lietuviams, kaip vietos daugumai, reikia pasakyti, kad santykiai tarp žydų ir vietinių visada buvo geri, ir daugybėje mažų miestelių Lietuvoje gyveno 50–60 procentų žydų. Pačiame Vilniuje buvo 50 procentų gyventojų, kalbančių jidiš kalba. Ir, deja, žydų holokausto ir genocido metu Lietuva buvo viena iš šalių, kurioje per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta daugiausia žydų. Taigi tai yra labai svarbi vieta; vieta, kurioje gyva atmintis; vieta, į kurią žmonės atvyksta ieškodami savo šaknų; vieta, kur visavertė Europos narė Lietuva gali sulaukti atpildo už tai, ką patyrė. Kiekvienai tautai svarbu suvokti praeitį ir sugebėti žvelgti į priekį. Štai kodėl.

Kurie iš šių aspektų SLS programoje yra svarbiausi: mokymasis rašyti, kokybė ar procesas?

Viskas svarbu. Ir tai yra sunku, nes SLS visgi yra literatūrinė mokykla, kelianti labai griežtus reikalavimus. Turime labai aukštos kvalifikacijos profesorių, mokančių pradedančiuosius rašytojus iš visos Šiaurės Amerikos. Programos šerdis yra kūrybinės dirbtuvės. Taigi mokymasis rašyti arba, kitaip tariant, darbas su savo kūriniais dirbtuvėse, yra labai svarbi SLS dalis. Tačiau taip pat labai svarbu yra tai, kad žmonės išsilaisvina iš rutinos, savo gyvenimo aplinkos ir atranda save skirtingose situacijose. Mes tikime, kad SLS paremtas suvokimu, kad ši vieta yra galingas rašymo katalizatorius. Žmonės patenka į nežinomas situacijas nežinomose vietose su kitais rašytojais ir įgyja naujų kūrybos perspektyvų.

Kaip manote, ar rašyti gali kiekvienas?

Ne. Tam tikru lygiu rašyti gali visi, kiekvienas gali būti raštingas, kiekvienas gali mokėti rašyti laiškus ir panašiai... Bet jeigu klausiate, ar kiekvienas gali būti geras rašytojas, – tuomet ne.

Kas Jus paskatino imtis rašymo? Ar yra kokia nors knyga, pakeitusi Jūsų gyvenimą?

Nėra vienos konkrečios knygos. Aš gimiau Leningrade, dar Sovietų Sąjungoje, ir tiesiog norėjau rašyti. Rašiau rusiškai, ir visuomet norėjau tai daryti, tačiau atvykęs į JAV vis dar norėjau rašyti, tik reikėjo tai daryti angliškai, todėl ėmiau mokytis. Gali būti knygų, pakeičiančių gyvenimus, bet nemanau, kad egzistuoja knygų, galinčių paversti ką nors rašytoju. Yra knygų, kurios gali tave padaryti geresniu žmogumi, protingesniu, supratingesniu. Tokių knygų, kurios pakeistų tavo gyvenimą taip, kad norėtum tapti kitokiu žmogumi. Kalbant apie rašytojus, yra daugybė pavyzdžių, kai kas nors atsiverčia knygą ir nustemba: o, nemaniau, kad galėčiau taip rašyti. Man buvo leista taip rašyti, leista bandyti naujus dalykus. Taigi šiuo atžvilgiu rašytoją veikia daugybės kitų autorių įtaka. Bet nemanau, kad yra viena konkreti knyga, galinti pakeisti kažkieno norą tapti rašytoju.

Šiandien knygų pasirinkimas yra didžiulis. Ar galėtumėte rekomenduoti kokį nors metodą, kuris padėtų atsirinkti, ką verta skaityti ir ką ne?

Tam jūs turite draugų, kuriais pasitikite ir kurie skaito. Taip pat literatūros žurnalų ir kritikų, kuriais, tikiuosi, pasitikite. O jeigu nepasitikite, tai ir nepasitikėkite. Jūs mėginate orientuotis literatūros pasaulyje, lankydamiesi interneto puslapiuose, kurių skelbiama informacija tikite ir skaitote literatūros kritikų veikalus, kurių kompetencija neabejojate. Be abejo, literatūroje apsispręsti visada sunku, ar tai būtų skaitymas ar rašymas. Rašydamas pasirenki teisingus žodžius, siužetus, charakterius, situacijas, – viską. Gyvenime mes nuolatos turime apsispręsti: iš kur žinome, kas yra madinga šį sezoną – iš mados žurnalų. Tas pat su knygomis. Anglų kalba išleistų knygų labai daug – užduotis sudėtingėja. Lietuvoje tai tikriausiai nėra taip sudėtinga?

Visgi tai gana sudėtinga, nes ir Lietuvoje yra išleidžiama daug knygų.

Vadinasi, visur taip pat.

Jūs esate SLS programos įkūrėjas ir direktorius. Su kokiais pagrindiniais sunkumais tenka susidurti?

Su daugybe. Programą vykdyti nėra lengva, apskritai tokia programa nėra lengva užduotis. Tai priklauso nuo situacijos šalyje, į kurią vykstame, nuo JAV ekonominės padėties, nuo daugybės kitų dalykų. Kiekvienas žinome, jog gyvenimas yra sudėtingas ir kartais žlugdantis, tačiau tai galima suprasti ir kaip vieną iš gyvenimo malonumų. Taigi gerus ir blogus, sudėtingus ir lengvus dalykus nėra lengva valdyti. Ir jeigu tai būtų lengva, aš to nedaryčiau – nebūtų įdomu.

Ar galėtumėte apibūdinti Lietuvą kaip bendradarbiaujančią šalį?

Lietuvoje nesame labai ilgai. Kol kas buvo tik dvi įvadinės programos. Tai daugiausia, ką padarėme. Mes labai džiaugiamės, galėdami bendradarbiauti su kai kuriais vietiniais lietuviais, koordinuojančiais mūsų programą, be to, buvo daug interviu ir straipsnių spaudoje. Žinoma, norime daugiau, nes siekiame kuo glaudesnio bendradarbiavimo tarp Šiaurės Amerikos ir Rytų Europos: taip pat ryšio, kiek tai įmanoma, su Lietuvos literatūros ir kultūros bendruomenėmis. Dirbsime ta kryptimi. Turiu vilties...

Ar esate pastebėjęs kokių nors skirtumų tarp pirmosios SLS programos Lietuvoje ir šių metų programos?

Kol kas galiu pasakyti tiek, kad mūsų šių metų programa yra daug platesnė negu pirmoji. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, sunku pasakyti, atrodo, kad per šiuos metus padaugėjo žmonių gatvėse, atsirado daugiau turistų. Kadangi čia negyvenu, nežinau šalies situacijos iš vidaus, bet atrodo, kad ji išgyvena sunkų vystymosi laikotarpį: tiek ekonomiškai, tiek istoriškai; ji mėgina atrasti savo vietą naujoje Europos sudėtyje. Būdama Europos Sąjungos nare, ši maža šalis bando surasti savo vietą joje. Taigi atrodo, kad Lietuva išgyvena gana sudėtingą savęs pažinimo procesą, bet, rodos, jai sekasi, ir aš labai džiaugiuosi čia būdamas; čia jaučiuosi gerai.

Kas Lietuvoje Jus labiausiai džiugina?

Buvimas čia, susitikimas su senais draugais ir programų rengimas – tai yra atgaiva sielai.

Parengė Justina Katkevičiūtė