Šį savaitgalį baigiasi laikas, kai buvo galima teikti prašymus stoti į aukštąsias mokyklas. Nieko naujo per tą laiką neįvyko – prestižinių Lietuvos gimnazijų direktoriai davė privalomuosius kasmetinius interviu, tvirtinančius, kad Lietuvos aukštosios mokyklos nieko gero nepadarė savo patrauklumui didinti, Lietuvos aukštosios mokyklos pareklamavo naujas savo studijų programas, skirtas krepšeliams pritraukti, ministeris ir jo patarėjai pasidžiaugė, kad viskas eina tik į gera.

Nors Vienas naujas dalykas visgi įvyko. Mano pažįstami istorikai šiemet kaip niekad anksčiau smaginosi, mat vienas Lietuvos universitetas paleido ir uoliai reklamavo naują studijų programą šauniu ir patraukliu pavadinimu – viešoji istorija. Pats pavadinimas, pasak išmanančiųjų, šiokios tokios racijos turi, nors aš ta proga siūlyčiau pagalvoti ir apie slaptosios istorijos (sąmokslų atskleidimo ir visokeriopos nuslėptos tiesos) dėstymą universitetuose (dar viename Lietuvos universitete dėstomas populiarus chirologijos kursas teikia visai neblogų vilčių). Mano pažįstamiems istorikams ironišką nuostabą kelia tai, kad pati viešosios istorijos programa sudaryta remiantis nelabai aiškiais principais ir absoliučiu neakivaizdumu, kaip tai, ko bus mokoma, yra susiję su istorijos bakalauro diplomu.

Filosofai, aiman, prie panašių dalykų jau kaip ir įpratę. Štai pernai visi, kas netingėjo, leipo juokais iš filosofinio lavinimo naujovių (nors Ainius Lašas mano, kad filosofai ir šiemet nenuvylė). Kokių naujovių rinkoje pasirodys kitąmet, net nedrąsu spėlioti, visgi suprantu, kad mano vaizduotė labai ribota...

Kalbėdami apie „keistąsias“ studijų programas esame pratę šaipytis, o dar labiau – piktintis. Piktintis viskuo: Studijų kokybės vertinimo centru, Švietimo ir mokslo ministerija, nevykusia aukštojo mokslo reforma ir jos nevykusiomis pasekmėmis, besaikiu universitetų godumu, raginančiu trūks plyš griebti kuo daugiau krepšelių, o ir šiaip nevykusia Lietuvos aukštojo lavinimo situacija.

Tarsi už viską, kas, švelniai tariant, kurioziško mums nutinka, yra atsakingi visi kiti, o ne tie, nuo kurių savimonės ir savidisciplinos labiausiai ir priklauso ugdymo kokybė. Turiu omeny vadinamąsias akademines disciplinas. Kalbos apskritai apie mokslo kokybę, tiesą sakant, yra daugiau retorinės. Jos gali neblogai pasitarnauti siekiant paskalambyti apokalipsės varpais. Bet jei norima pasiekti kokių nors tikrų rezultatų, tenka kuo preciziškiau nusakyti problemas ir imtis konkrečių veiksmų. Įsivaizduokite situaciją, kai atėję pas gydytoją sakote „man skauda“, bet nenurodote nei kaip, nei kur, nei kada pradėjo, o ir apskritai nieko daugiau nesakote. Kažin, ką tokiu atveju jums galės patarti net pats geriausiais specialistas.

Taigi, pradėkime nuo atskirų disciplinų – istorijos, filosofijos, sociologijos, komunikacijos mokslų ir kt. Ir nuo to, kad būtent jos yra tie dariniai, kurie yra atsakingi už tam tikros srities žinių perteikimą. Kas jungia įvairiausių pasaulio universitetų įvairiausias institucijas – katedras, departamentus, centrus, fakultetus (o kur dar įvairiausi daugiau ar mažiau nepriklausomi tyrėjai!) – į vieną discipliną? Mokslo filosofas Stephenas Turneris sako, jog disciplinas geriausiai įsivaizduoti kaip tam tikrus darinius, kuriems būdingos dvi savybės – tapatumas (disciplina turi vadintis konkrečiu vardu, ir tas vardas turi būti pripažįstamas tiek erdvėje, tiek laike) ir mainai (studentas, pradėjęs sociologijos studijas VDU, turėtų galėti sėkmingai jas tęsti Kembridže, ir atvirkščiai). Tokios savybės disciplinas apibrėžia kaip savotiškas rinkas, kurios visų pirma pačios sukuria savo specialistų poreikį, o sykiu pačios sukuria ir pasiūlą. Visi kiti ginčai dėl intelektinio kanono ar klasikų, Turnerio manymu, neturi didelės reikšmės.

Visiškai nesvarbu, ar tokiai pozicijai pritariate, ar ne, ji neabejotinai siūlo kiek kitokį požiūrį į tai, kas vyksta Lietuvos aukštajame moksle. Jei bent jau teorinė mainų galimybė yra skiriamasis vienos ar kitos disciplinos bruožas, štai klausimas: ar vienos disciplinos studentas, studijuojantis viename universitete, galėtų sėkmingai semestrą pastudijuoti kitoje aukštojoje mokykloje, ir ar jis norėtų tai padaryti? O jei abu atsakymai neigiami – kodėl gi taip yra? Atsakymai nesunkiai numanomi (net neklausiu apie abipusius studentų mainus su geriausiais pasaulyje laikomais universitetais, nors teorinė galimybė turėtų būti – tiek to, apsiribosiu Lietuva). Tuomet kyla dar vienas, ne mažiau teisėtas klausimas: kaip akademinės disciplinos visuma reaguoja į tai, kad vienas iš jos narių savavališkai pažemina disciplinos kartelę?

Bemaž kiekviena mokslų disciplina (visų pirma turiu omenyje man geriausiai pažįstamus humanitarinius ir socialinius mokslus, vėlgi jais ir apsiribosiu, gal gamtos moksluose yra kitaip, nors neteko girdėti...) turi savo disciplinines sąjungas ir draugijas, į kurias teoriškai ne taip jau paprastai patenkama (reikalingas tam tikras, dažniausiai mokslinės veiklos, pripažinimas) ir kurios pretenduoja būti tam tikra disciplinos „garbe, protu ir sąžine“. Dažnai jos organizuoja prestižinėmis laikomas nacionalines mokslines konferencijas, leidžia disciplininius metraščius ateičiai ir užsieniui, nors dar dažniau tiesiog išsirenka pirmininką bei pavaduotojus ir nurimsta. Tikėkimės, jog iki geresnių laikų...

Bet kas, jei ne tos sąjungos, tie disciplinos atstovų susivienijimai turėtų jausti pačią didžiausią atsakomybę už savosios disciplinos standartus, sykiu ir už pačias keisčiausias studijų programas, kurių pabaigoje studentas gauna būtent tos disciplinos diplomą, tampa diplomuotu būtent to cecho nariu. Ar jam tikrai pakanka kompetencijos? Ar jis išties gali dalyvauti vidiniuose akademinės disciplinos mainuose? Ir jei negali, tai galbūt reiktų nors kiek sudrausminti tuos, kurių dėka jo diplomas meluoja? Ar bent jau inicijuoti (geriausiai) viešą diskusiją apie tai. Ar kartais toks bent jau minimalus profesinis savireguliavimas, savidisciplina nepadėtų išvengti gresiančio „keistųjų“ studijų programų augimo geometrine progresija, kuris, ko blogo, jau beldžiasi į duris?

Šalies ir disciplinų dydis neleidžia reikalauti iš šių asociacijų, draugijų ir sąjungų to, ką gali, o ir atlieka jų atitikmenys gerokai didesnėse šalyse. Tiek daug ir nereikalauju. Bet man paprasčiausiai norėtųsi žinoti, ką apie minėtas studijų programas mano Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto ar Lietuvos filosofų draugijos vadovai. Ir dar labiau norėtųsi, kad ne tik aš, bet ir kiekvienas norintysis galėtų tai sužinoti. Manau, aukštojo mokslo kokybei tai tikrai neatsilieptų neigiamai.