Bernardas Brazdžionis ir Petras Palilionis. Nuotrauka – www.kamane.lt

Bent kiek besidomintys šiuolaikine gimtąja literatūra Petro Palilionio knygos apie Bernardą Brazdžionį „Tautos šauklio aidai“* turėjo kantriai palaukt bemaž dešimtmetį. Išties, šį mėnesį kaip tik minime poeto, užsitarnavusio prakilnų tautos šauklio vardą, 10-ąsias mirties metines. Sakau „kantriai“, įvertindamas kadaise įgytą patirtį – kai numanomos Palilionio knygos apie kitą mūsų literatūros klasiką, Brazdžionio amžininką Juozą Grušą („Svajojęs gražų gyvenimą: apmatai Juozo Grušo portretui“, 2001), po Grušo mirties teko palūkėt bene penkiolika metų – pakankamai ilgai, kad už literatūrinių kulisų nekantriausieji imtų gūžčioti pečiais: kiekgi galima laukt? Dabar jau žinome Palilionio, kaip biografo dokumentalisto, palengvą, atsargų, apdairų ir kantrų nelyg vyndario būdą – atšaut brandinamos knygos volės jo nesugundė nė Brazdžionio 100-mečio jubiliejus 2007-aisiais. Beje, didžiuma to jubiliejaus paminėjimo rūpesčių prieš penketą metų kaip tik ir gulė ant Palilionio pečių..

Bet galbūt ne visiems aiškus kontekstas, galgi vertėtų jį bent trumpai priminti. 1989 metų gegužės pabaigoje, per patį Sąjūdžio pakilimą, po 45 egzodo metų pirmą kartą Lietuvoje apsilanko poetas Bernardas Brazdžionis, formaliai žvelgiant – kaip tų metų Poezijos pavasario laureatas, tačiau jį pagavusi entuziastinga tautinio išsivadavimo euforijos banga bematant paverčia vienu iš ryškiausių Atgimimo simbolių, poetu tribūnu, kurio triumfinis žygis po Lietuvą ir patriotizmą keliančių eilėraščių skaitymas sutraukia tūkstantines klausytojų ir žiūrovų minias. Paskui poetas dar ne kartą viešės tėvynėje, susitikinės su savo gerbėjais ir kolegomis, trumpam apsistos atgautame nuosavame kukliame namelyje Kaune, kol 2002 metų liepą galutinai sugrįš į savo jaunystės miestą amžinojo poilsio. Per visą šį laiką, nuo pat pirmųjų dienų iki paskutinio susitikimo Los Andžele mėnuo prieš Brazdžionio mirtį, populiarųjį poetą dažniausiai globodavo  tuometis LRS Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis – iš pradžių kaip oficialus asmuo, vėliau – kaip bičiulis, įvairių reikalų patikėtinis, sykį – net kaip... barzdaskutys (p. 22).

Savaime suprantama, per trylika bendravimo metų nemažai visko susikaupė: dienoraštinių užrašų, laiškų, pokalbių įrašų, užfiksuotų popieriuje ar garso bei vaizdo laikmenose, taip pat archyvinės medžiagos iš praeities, kai biografui teko gilintis į atskiras poeto gyvenimo peripetijas, „trečiųjų“ asmenų liudijimų, o ką jau kalbėti apie nepamatuojamus, neapčiuopiamus nematerialius – atminties – archyvus, t.y. bendraujant patirtus išgyvenimus, įspūdžius, kurie nesiduoda taip paprastai ištraukiami ir pacituojami, juolab pateikiami faksimiliškai. Būtent šis aspektas – neapčiuopiamas, bet aiškiai juntamas santykis tarp dokumentuoto objektyvumo ir pastangų perteikti subjektyvų įspūdį – naujojoje Palilionio knygoje mane labiausiai ir „kabino“, kaip dabar mėgstama sakyt. Minėtame santykyje esama tam tikros dramatinės įtampos, savotiško giluminio konflikto, be kurio neįsivaizduojami natūralūs žmogiški jausmai, kai likimas atsitiktinai ilgesniam laikui suveda du prieš tai daugeliu atžvilgių buvusius labai tolimus žmones. Ir kai tas ryšys sąmoningai ar pasąmoningai tampa biografinio pasakojimo ašimi.

Bet nenorėčiau, kad ši mano „metafizinė“ projekcija, prie kurios tikiuosi kiek vėliau sugrįžti, užgožtų faktografinį knygos lygmenį, ganėtinai turtingą ir informatyvų, pretenduojantį iškart į kelis matavimus – tiek chronologinį biografinį, tiek psichologinį, – nes juk elementari biografo savigarba autorių skatino iš gausios dokumentinės medžiagos rinktis tokius pavyzdžius, kurie, praturtindami skaitytojų žinias apie poetą dar negirdėtais biografiniais faktais, Brazdžionį prie tų skaitytojų kartu dar ir priartintų, t.y. abstrakčią „tautos šauklio“ simbolinę figūrą įasmenintų, įkvėptų jai daugiau gyvybės, „sužmogintų“ – pradedant jo įgimto temperamento savybėmis ir baigiant kūrėjo pasaulėjautos tapsmu, „savivokos atspindžiais“, pasak paties knygos autoriaus. Bent jau probėgšmais čia derėtų vieną kitą iš jų paminėti.

Anksti pasireiškusį Brazdžionio polinkį į literatūrinę kūrybą, jau gimnazijos laikais jo paties suvokiamą visu rimtumu, kaip neabejotiną savo pašaukimą ir gyvenimo misiją, Palilionis ryžosi perteikti plačiai cituodamas ir komentuodamas trejus metus (1927–1929) trukusį gan intensyvų dviejų gimnazistų literatų – Brazdžionio ir Jono Šimkaus – susirašinėjimą, autoriaus žodžiais tariant, „epistoliarinį (=epistolinį) romaną“ (p.55). Manau, toks sprendimas pasiteisino: autentiškiausia kokią tik galima įsivaizduot medžiaga čia pati savaime iškalbingai perteikia tuometę literatūrinę terpę, kurioje formavosi kūrybos kelią pradedančio poeto estetinės pažiūros; kas be ko, skaitant įdomu turėt omeny tolesnę šios bičiulystės intrigą – likimo grimasą, du nuoširdžius jaunystės draugus pavertusią nesutaikomais ideologiniais priešininkais.

Pirmoje knygos dalyje „Susitikimai“ autorius ir toliau panašiu principu – gausiai cituodamas įvairius dokumentus ir juos komentuodamas – brėžia chronologinį Brazdžionio biografijos punktyrą iki pat poeto sugrįžimo tėvynėn. Dūminėje  pirkioje praleistos vaikystės sunki buitis iliustruojama dviem unikaliais, pirmą kartą viešinamais jaunojo Bernardo laiškais: vienu į Ameriką išvykusiam užsidirbti tėvui, antru – „ponui žemės ūkio ministeriui“ dėl valdininkų žemėtvarkininkų daromų skriaudų gimtojo sodžiaus žmonėms („Už beraščius Joną Jasevičių, Antaną Kuprį, Miką Bagdoną, Praną Jankauską ir Joną Brazdžionį pasirašo Bern. Brazdžionis“ p.65). Kitaip nei iki šiol dažniausiai buvo įprasta manyti, Vytauto Didžiojo universiteto poetas vis dėlto nebaigė (nors vėliau, 1994-aisiais, jam tai nesutrukdė tapti šios Kaune atkurtos aukštosios mokyklos literatūros Garbės daktaru), priešingai nei daug kur tvirtinama, Lietuvoje jis niekad nemokytojavo, bet užtat 1935 m. buvo trumpam įstojęs į Meno mokyklą studijuoti dailės – tai vis nauji Brazdžionio biografijos akcentai pastarojoje knygoje. Ir toliau pabrėžtinai siekdamas laikytis tikslumo, objektyvumo, pasiremdamas archyvuose išlikusiais oficialiais dokumentais, laiškais, atvirlaiškiais, amžininkų prisiminimais, pokalbiais su dar išlikusiais anų laikų liudininkais autorius tęsia fragmentišką, nors chronologiškai ir nuoseklų pasakojimą apie Brazdžionio gyvenimą prieškario Kaune, darbą įvairių spaudos leidinių redakcijose, leidyklose, Lietuvių literatūros muziejuje, netgi šeimos buitinius rūpesčius ir džiaugsmus, vieną po kitos praslenkančias okupacijas, pasitraukimą į Vakarus, trejų metų „išvietintojo“ odisėją Austrijoje ir galų gale atrastą ramybės oazę JAV, Kalifornijoje.

Antros dalies „Pažintys“ struktūrą ir kompoziciją knygos autoriui padiktavo po pirmosios Brazdžionio viešnagės Lietuvoje sekę dar keturi tolydžio retėjantys poeto apsilankymai – 1991, 1992, 1994 ir 1999 metais. Šiomis datomis žymimos ir pagrindinių skyrių antraštės, kurios savo ruožtu įprasminamos pokalbių su apsilankiusiu svečiu diktofoniniais įrašais. Pastarieji kaskart vis turiningesni ir įdomesni. Pvz., 1991 metų Brazdžionio susitikimo su Kauno rašytojais stenograma „1991 metai. Ne iš reikalo, o iš širdies“ fiksuoja tokį pakriką, nekryptingą, tarsi atsitiktinai susitikusių, vienas kito beveik nepažįstančių žmonių užstalės pašnekesį, kad imi stebėtis, kaip jis galėjo atsidurti šiame palyginti solidžiame leidinyje... Antra vertus, panorėjęs gali pritempt pateisinimą: galbūt tokiu būdu autoriaus norėta sustiprinti įspūdį, kaip nelengvai eita prie poeto, atsargaus, neretai įtaraus, ne itin linkusio į asmenines išpažintis, kad ir tokių atsivėrimų: „Parašiau „Šaukiu aš tautą“. Jis [Henrikas Radauskas] parašė „Aš nešaukiu tautos“. Nieko blogo. Vienas šaukia, o kitas... Čia kaip kalambūras. O dabar priima kaip Radausko ideologiją. Nei susipykę buvom, nei ką“ (p.290). Arba:

–  Įdomiausia, kad dabar skleidžia visokius gandus... Kad Nėrį privertė rašyt, kad kareiviai už jos durų stovėję. Nieko nebuvo. Partija pavedė Rašytojų draugijai rašyt, kad manytų, jog rašytojai eina su partija, su nauja santvarka. Sąraše poemos Stalinui autoriais buvo numatyti Boruta, Nėris, Brazdžionis, dar kažkas. Cvirka užprotestavo: „Šitai davatkai suteikti tokią garbę... Aš protestuoju!“ Tai ir išmetė mane. Dabar galiu jam tiktai padėkot.

– O jeigu Cvirka nebūtų užprotestavęs?

– Gal ir būčiau parašęs... Kas žino... (p.293-294).

Kaip vieną iš didžiausių intrigų ir reikšmingiausių temų knygos autorius pateikia dešimtį metų užsitęsusią Brazdžionio įstojimo į Lietuvos RS istoriją (sk. „Prie bendro stalo“, p.315-327). Nežinantį visų poeto bendravimo su čionykščiais kolegomis peripetijų skaitytoją ši istorija, be abejo, turėtų sudominti. 1992 metais tuomečiai LRS vadovai oficialiu laišku pakviečia Brazdžionį stoti į LRS, bet šis ilgai delsia atsakyti, kol galų gale nusprendžia kvietimo nepriimti ir savo atsisakymo motyvus dėsto laiške, kurį ilgai rašo, redaguoja ir derina su savo bičiuliu Juozu Kojeliu, bet taip ir neišsiunčia („Laimė ar nelaimė, tuo metu neprognozuotinų pasekmių Bern. Brazdžionio atsakymas dingo kaip į vandenį...“ p.320), tad knygos autorius naudojasi J. Kojelio archyvuose išlikusiais laiško projekto dokumentais. Minėtų atsisakymo motyvų esmė – kai kurių šiai organizacijai priklausiusių ir vis dar tebepriklausančių narių aktyvus kolaboravimas su okupacine valdžia, o ką jau kalbėti apie poetui padarytas asmenines nuoskaudas – šmeižimą, įžeidinėjimus („Ir ne baltas kaip vyšnios viršūnė, / Ir ne žydras, kaip žydras dangus, / Bet labiau panašus gal į šunį / Per pasaulį keliauja žmogus“ (p. 319). Galų gale viskas baigiasi „laimingai“: vieną „šiltą, lietaus ir liepžiedžių nulytą 1999 metų Joninių popietę“, knygos autoriui ir Brazdžioniui besišnekučiuojant pastarojo namelyje, svečias vėl užveda kalbą apie narystę LRS, poeto širdis atsileidžia ir, pasinaudodamas palankia akimirka, Palilionis „išsitraukia iš anksto ant oficialaus blanko pasiruoštą tekstą“ (p.326) ir Brazdžionis jį pasirašo, o prašytojas triumfuoja: „prabėgus visam dešimtmečiui po pirmos viešnagės į Lietuvą, Bernardas Brazdžionis tapo 49-uoju LRS Kauno skyriaus nariu“ (p.326)...

Visa ši istorija ir tai, kaip azartiškai, su užsidegimu ji knygoje pateikiama, kelia dvejopą įspūdį. Viena vertus, tai savaime įdomus dokumentinis liudijimas, paryškinantis Brazdžionio charakterį, psichologiją, principus, antra vertus, „prašytojų“ pastangos dvelkia kažin kokiu simuliakru, naiviu savęs apgaudinėjimu ir netgi tuščiagarbiškumu: argi tas taip trokštamas ir pagaliau išgautas poeto parašas išreiškė „vieningumą“, „susitaikymą“, apie kuriuos šiame knygos skyriuje kalba autorius? Gal Brazdžionis juo atleido A. Venclovai su E. Mieželaičiui ar bent jau R. Šilbajoriui su G. Patacku? Tapo labiau „savas“? Bet juk Palilionis čia pat rašo: „Mes, Kauno rašytojai, prie poeto viešnagių ir jo paties taip pripratom, jog nebesukom galvos, LRS narys jis ar ne...“ Taigi nesuprantu, kam autoriui reikėjo gryną formalumą taip sureikšmint, spirgėt ir trint delnais.    

Trečios knygos dalies „Išsiskyrimai“ temos aprėpia autoriaus paskutinius susitikimus su Brazdžioniu 2002 metais jo namuose Los Andžele, kai buvo minimas poeto 95-metis ir jau buvo aišku, kad daugiau šiems bičiuliams susitikt nebeteks; taip pat čia kontrasto būdu pateikiamos pačios prieštaringiausios poeto kūrybos vertinimų kontroversijos; dar pluoštelis įdomių ir vertingų prisiminimų apie Brazdžionį, autoriaus surinktų iš poetą pažinojusių amžininkų, bei ne tokių įdomių ir vertingų, nes panašiais atvejais gan įprastų ir standartiškų,  pabėdojimų dėl poeto atminimo įamžinimo.

Suprantama, Palilionio „Tautos šauklio aidai“ nepretenduoja nei į išsamią žymaus lietuvių tautos poeto biografiją, nei juolab į monografiją. Regis, autorius tokio uždavinio sau nė nebandė kelt ir jau nuo pirmojo skyriaus „Jeigu būčiau žinojęs, arba kodėl šios knygos galėjo nebūt“, atstojančio leidinio pratarmę, ėmė akcentuot ganėtinai asmeninį, memuaristinį jos pobūdį. Sunkiai apibrėžiamo „etiudų“ žanro knyga sudaryta iš kuo įvairiausio pobūdžio medžiagos, pradedant faksimiliškai pateikiamu archyviniu dokumentu ir baigiant gan intymaus skambesio lyrine impresija. Visam šiam koliažui suteikiama tam tikra loginė struktūra, lygiagrečiai besiremianti  asmenine Brazdžionio gyvenimo ir knygos autoriaus bičiulystės su iškiliuoju poetu chronologija. Gal kam nors pasirodys svarbesnė Brazdžionio biografija, nei dviejų skirtingų kartų rašytojų draugystės istorija, bet vis dėlto knygos skambesį, spalvą, esminį jos „nervą“ lemia pastaroji. Man netgi atrodo, kad nuo jo priklausys ir skaitytojo susidomėjimas šia knyga, t.y. ar skaitytojui pasirodys patrauklus ir priimtinas toks pasakotojo santykis su vyresniojo kolegos, na, tegu ir klasiko, asmenybe – kartais perdėm emocingas (lyrinėje impresijoje, autoriaus sufantazuotoje vizijoje apie Brazdžionio gyvenimą pokarinėje Austrijoje „Metams bėgant IV“ [p.127-131] patetika pasiekia beskonybės lygį), kartais atsiduodantis veikiau ne pagarbumu ir mandagumu, o pataikavimu ar nusižeminimu („Garbusis Maestro...“, – autorius kreipiasi viename savo interviu, ir net pats Brazdžionis paprašo: „Vadinkimės kolegomis...“; arba „Atgailauti ir šluostytis kaktą išpylusį prakaitą buvo per vėlu“ [p.13; per pirmąjį jųdviejų susitikimą – J.V.], arba „Susigūžiau laukdamas neigiamos [Brazdžionio – J.V.] reakcijos“ [p.326] ir pan.). Beje, panašiomis stilistinėmis „mandagybėmis“ persmelkta ir visa knygos naracija (pvz., nežinia iš kokio stilistinio „repertuaro“ atkeliavo kad ir tokie kreipiniai: „Atleisk, malonusis skaitytojau, kad vėl įsiterpsiu su savo dvylekiu“ [p,127]; „Atsiprašau gerbiamųjų skaitytojų...“ [p.155]; „...atleiskit, vėl negaliu išsiversti be...“ [p.162]; „Atleisk, skaitytojau, ko sau niekada neatleisiu...“ [p.340] ir pan.). Man asmeniškai labiau patinka santūresnis Palilionis nei visi šie „aksėjimai“ („Ak, tos palaimingosios Vistos dienos...“ [p166], „Ak, kaip šio ir panašių eilėraščių pasigedau rinktinėje...“ [p.168] ir t.t.) ar „alpėjimai“ (p.127). Tarkim, kad ir autoriaus pašnekesiai su Brazdžioniu knygos skyriuose „1999 metai. Apie eilėraštį ir laiką“ bei „Visko apie viską. Prisiminimų gurmanams“ (p.274-312) – dalykiški, santūrūs, informatyvūs.

Be abejo, būtų sunku pervertinti knygos autoriaus indėlį, Lietuvai mezgant santykius su šia, kiek man žinoma, buvusia gan įnoringa, įžeidžia, ko gero, sykiais ir kaprizinga literatūrinio pasaulio asmenybe – Palilionis vienintelis iš visų čionykščių lietuvių rašytojų pelnė tokį didelį legendinio poeto pasitikėjimą ir simpatijas, kartu ir galimybę sukaupti su Brazdžioniu susijusios gausios dokumentinės medžiagos. Ir ne mums spręsti ar vertinti, kokie turėjo būti jųdviejų santykiai, kaip jiedviem derėjo tarpusavy bendrauti. Tačiau knygoje tikėjausi rasti ne vien pokalbių su poetu (tokių, kaip mano paminėti pašnekesiai 1999 metais, galėjo būti ir daugiau) ar gausiai dokumentuotos biografinės medžiagos – laiškų, proginių pasisakymų, nuotraukų, autografų ir pan. – bet ir pastebėjimų pabuvus „netikėtos šampaniaus taurės sugėrovu“ (p.325), t.y. rasti daugiau detalių, pastebimų tik bendraujant su garsenybe viename lygmenyje, o ne žvelgiant į ją iš apačios, kaip tą teko daryt daugeliui paprastų mirtingųjų

_______________________

* Petras Palilionis. Tautos šauklio aidai: etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį. – Kaunas: Naujasis lankas, 2011. – 472 p.

Kamane.lt logotipas (mažulytis)